Paskęsk Kartais

— Šok į šią gilumą, į ši platų vandenyną. Sužinok, kas ten yra, ir išspręsk šią mįslę. Turi nustoti gyventi tik paviršiuje, nes gilumoje slepiasi tiek daug paslapčių ir atradimų, bet žinok, tos vandenyno gelmės yra baisios, — saulės šviesa jau ten nebepasiekia, tad ten yra tamsu, taip tamsu, kad matai tik juodą tamsą. Tiesą sakant, tamsa ne tai, kas labiausiai gąsdina ten, o nežinomybė, — kas yra toje tamsoje, kartu su tavimi. Nežinomybė, kas įvyks, atsitiks, paliesi, pamatysi, išgirsi, o nežinomybė yra baisi, nesaugi, nepatikima. Bijome paimti jos ranką, nes nežinome, kur ji nuves, bet su ja turėsi susidraugauti, … Skaityti toliau: Paskęsk Kartais

Draugas su gobtuvu

Bjauri pirmadienio popietė ir drėgnos autobuso sėdynės – „ jau geriau eičiau per tą lietų“. Žiūriu pro langą, ilgėdamasi to šiltų patalų jausmo, kuris mane lydi nuo pat ryto, ir padėjo iškęsti dar vieną dieną mokykloje. Šis jausmas yra mano vienintelis draugas, kuris man primina, kad kiekviena diena turi pabaigą, tad ir ši ateis. Dėkinga aš jam, bent jau nesijaučiu vieniša, kai skaičiuoju sekundes iki pertraukų pabaigos. „ – O, jau tuoj ir mano stotelė“, – seniai pastebėjau, kad šie žodžiai jau nebekelia jokio entuziazmo, o tiek laukiau šio momento, bet net ir jis jau nebesuteikia jokio stimulo, kažkaip norėčiau, … Skaityti toliau: Draugas su gobtuvu

Parkas prie namų

Patinka man stebėti gyvybę, kartais pagalvoju – ką aš ne taip darau? Tada pradedu stebėti, žiūrėti į paukščius, ežerą, medžius t.t. – gal jie man pasakys? Gal atsakymai ne visada būna viduje, ne visada juos ten rasi. Atrodo, kartais ten tuščia, nors ir kiek bekeliaučiau į save, nieko nematau, o atsakymo noriu. Negaliu taip palikti, dar nesusidraugavau su nežinomybe. O ji visada žiūri į mane, net juokiasi, kaip aš beviltiškai noriu atsakymo, ieškau išėjimo. Beprasmiškas ieškojimas, ką galiu pasakyti, nieko ten nerasi. Tunelis be galo. O kartais pamirštu, kad nieko nereikia daryti, o aš taip stengiuosi, kažkur nueiti, kažką pasiekti. … Skaityti toliau: Parkas prie namų

Būsena

Man reik vėl sugrįžti…. Į tą vietą, kur nieko netrūksta, kur egzistuoti tiesiog pakanka. Ten, kur supranti, kad visi tavo nerimai yra ne nerimai, o tiesiog niekas svarbaus. Ir tada tu pradedi juoktis, nes supranti kokia dramatiška tu esi, kaip dramatiškai žiūrėjai į viską, net nesuprasdama to. Na, ir vėl save pamečiau, nieko naujo, visada taip būna ir bus. Tik nepyk ant savęs, nes šis gyvenimas yra tik ciklas savęs pametimo ir atradimo. Like birth and death. Vienas be kito negali. Priimk. Nesipriešink. Pasiduok. Kai esu ‚Ten‘ matau Tave visur, o dabar esu pasimetusi kūryboje, pasimetusi Tavyje. O! Pasiverčiau į … Skaityti toliau: Būsena