Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia. Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. … Skaityti toliau: Paklydęs tarnas

Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia.    Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo per balas bėgančią minią su skėčiais. Visi skubėjo. Jis ieškojo. Pažvelgusi į viršų atsidusau ir atsistojusi lėtai patraukiau prie fotografo. Palietusi jo petį priverčiau atsisukti. Jo viskio spalvos akyse buvo įžvelgiamas nusivylimas. Užsimerkusi šyptelėjau ir apglėbiau jį per kaklą. Kažkur tolumoje skambėjo Bacho kompozicija, bet ją užgožė lietaus simfonija. Šiandien atėjo.     Jis neskubėdamas rūkė … Skaityti toliau: Fantasmagorija