Unikalusis, ei, unikalusis!Tu negirdi mano balso? Na? „ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čiaKreipiesi. Ant uodegos nelipk!“ Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, -Ir kūrėjas, ir poetas. „ Žmonės davė man kitą vardą.Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“ Unikalusis! Užtenka marazmo!Tu Drakonas esi, ne … Skaityti toliau: Neskraidantysis III
Tag: Poezija
Neskraidantysis II
Unikalusis, kur tu dingai?Kodėl dulkėmis aprėptas?Girdėjau, nusėdo poetinė ugnis,Liūdnas žvilgsnis, nuotaika mirus.Ei, besparni, perskaityk gi man…Kaip, nerašai? Prasmės nematai?Nyksta talentas purve.Nė vieno ženklo minties? „ Aš dabar beveik tik sliekas,Dieną ir naktį rausiuosi žemėje.Sunku žmogui laukuose vargti,Štai ir pašaukimas mano.Aš juk stiprus. Galiu viską!Mane giria, … Skaityti toliau: Neskraidantysis II
Neskraidantysis I
Unikalusis, puslapių nedegink,Kurie eilėmis vėjo nešami.Sieloje tu – tobulasis paukštis,Tikrovėje nė kiek neskraidantysis. Tu talentingas, didžiuokis,Ir kam dėl kvailumo liūdėti?Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,Laikas kalbėti atvirai. Ei, ugnį ryškią savo pagesink!Nepyk, būk gi rimtas.Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?Neįprasta, nors ir nelengva. … Skaityti toliau: Neskraidantysis I
Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)
Vakaras. Po ąžuolu guliu.Girdžiu, jis kažko klausiaIr darosi man neramu.Tyla man įtikinamiausia.Kvėpuoja vėjas man į kaklą.Bet man nešalta. Ir nesuprantu,Kodėl jis pasirinko pienę akląIš viso lauko tulpių žydinčių…Ir maža vietos man. Taip ankštaPlačiojoj žemėj protėvių šitoj!Aš paguldysiu po medžiu tą naštą.Tada ištirps ji Žemėj apskritoj. … Skaityti toliau: Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)
EQUUS ALBUS
Tamsoje žvengia baltas arklys,O tu joji ant jo laukais raitas.Taip bandai pasivyti mintis:Savas, ne savas, prijaukintas.Ir vėl kyli aukštyn, ir krenti tuPo kanopomis jo ir po dulkėmis,Taip ir liksi tu ten – nesvarbu,Kiek minčių paleistų dar bus gulbėmis…Jos negrįš, jos negrįš, jos ne tavo,Nors ir … Skaityti toliau: EQUUS ALBUS
Laiškas gūdžią naktį
Kelionė baigiasi, kada žmogus paprašo.To nei gabiausias plunksnos meistras neaprašo,Nei sumaniausias debesų karalius nenustato –Gyvasis pats savo lemties paminklą pasistato. Paminklas gali būti ir akmuo, ir karšta ugnisAr net trapus tarsi neginčijama žmogaus būtis,Tačiau svarbiausia žmogui – žymę po savęs palikti,Tada neabejodamas jau gali jis … Skaityti toliau: Laiškas gūdžią naktį
Nemiga
Klajoti nemigos keliais nebegaliu.Nebegaliu ir tiek. Neklusnūs pirštaiSuveltus plaukus draiko rateliuIr kūnas palengva jau miršta. O kiek dar kelio! Kiek dar kelio likoIr kiek išgirsti dar reikės giesmių!Ir kiek dar ašarų nubraukti vaiko,Mano kūne neradusio būties versmių. Bet aš nueisiu. Nes nueiti reikia.O jeigu kas … Skaityti toliau: Nemiga
Jis
Ir kol žvaigždėmis lyja, aš ryškinu juostą,Juodai baltą netekties liūdesio uostą.O kai pranyks jos išstumtos aksomo,Suprasiu gal, kam JIS man jas dovanojo. Ir kam ta erdvė man, pasaulis man kam?Neskirsiu savęs laikinumui šitam.Tik juosta vis sukasi, bėga ir trupaIr vėl naują kūdikį JIS rankose supa. … Skaityti toliau: Jis
Nesužavėti esame tikrumo
Nesužavėti esame tikrumo.Nepaliesti aštriųjų dilgėlių.Mes amžiais laikomės saugaus atstumo,Iš rojaus sodų neskinam gėlių. Nenunešti mes esame tėkmės,Neapgaubti kaitriųjų spindulių,Tokios štai esam padermės –Sidabrą dirbančių auksakalių! Nesuprasti mes esam debesų,Neglostomi puriojo smėlio.Dažnai negirdime nei šnabždesių,Nei atšiaurios baladės vėjo. Negyventi mes esame ir nebūti.Tik surakinti baimės būtinumoIšskrenda … Skaityti toliau: Nesužavėti esame tikrumo
***
Tarp medžių paslapčių daugiauNei žodžių žino žmogaus lūpos.Tad palypėkime šiek tiek aukščiau,Gamtoj neegzistuoja lubos! Įkelkim koją ten, kur niekieno nebūta,Suteikim sau malonę pasiklystiIr noriai sumokėję šią gamtos valiutąNepabijokime miškų gelmės išvysti. Pusiaukelę pasiekę nesustokime,Numeskim žmogiškumo grandines!Jaukiam paukščio lizdely apsistokime,Pagerbkim rytmečio gijas aksomines. Nupinkim saulės spindulių … Skaityti toliau: ***
