Neskraidantysis III

Unikalusis, ei, unikalusis!
Tu negirdi mano balso? Na?

„ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čia
Kreipiesi. Ant uodegos nelipk!“

Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, –
Ir kūrėjas, ir poetas.

„ Žmonės davė man kitą vardą.
Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“

Unikalusis! Užtenka marazmo!
Tu Drakonas esi, ne sliekas.
Užtenka man apie žmones kalbėti.
Tu juk aukščiau jų. Tu tobulesnis.

„ Žmogau, patylėk. Nesuprasi!
Suprask, kad Pardaviau aš dangų.
Nieko atgal nesugrąžinsi.
Sliekas aš. Ir užtenka apie tai!“

Unikalusis… Ne, tu Užsispyręs!
Asilas tu, ne Sliekas. Taip!
Tu Drakonas…

„ Bet Drakonas besparnis!
O besparnio likimas – žemė.
Nerašau nei eilių, nei dainų,
Ir gyvenu nuo šiol urve.
Išeik, žmogau, per daug linksmas!
Į laiminguosius skaudu žiūrėti man.
Aš klaida gamtos, bjaurybė!
Taip ir būsiu žemėje nuo šiol…“

Ne, besparni, tu – idiotas!
Atsisakei nenaudai tu savo.
Reikėjo svajoti. Kovoti!
O tu užgesai, kaip vakarykštis laužas.

„ Žmogau, juk buvai tu Aukštumoje!
Ir žinai, kad gimė mažylis.
Jaunojo Drakono jūra,
Aš skrydį mačiau šiandien.
Kodėl jie gali, o aš – ne?
Aš gi kaip jie iš kiaušinio to pačio.
Aš gi irgi odinis, su ugnimi.
Bet Dievas sparnuose man atsisakė
Kodėl nevertas aš?
Kodėl ne mano Kibirkšties kaimynas?“

Unikalusis, juk visa tai nesąmonė…

„ Baik, baik, žmogau!
Tau nesuprasti mano skausmo!
Tu gimęs vaikščioti, o aš – skraidyti.
Bet vaikštai tu, o šliaužiu aš.
Išeik. Žinoti tavęs nenoriu!“

Aš tyliai išėjau,
Ilgai mąsčiau nakties tyloj.
Daug kartų sakiau Drakonui, –
Apie svajones paskraidyti

Mėnulio šviesoj, tarp žvaigždžių.
Tik vienas aš jį supratau –
Juk to paties geidžiau.

Unikalusis… Koks gi tu silpnas.
Tu Sliekas, nors ir Drakonu mato tave visi…

Drambliukų sergėtoja

Neskraidantysis II

Unikalusis, kur tu dingai?
Kodėl dulkėmis aprėptas?
Girdėjau, nusėdo poetinė ugnis,
Liūdnas žvilgsnis, nuotaika mirus.
Ei, besparni, perskaityk gi man…
Kaip, nerašai? Prasmės nematai?
Nyksta talentas purve.
Nė vieno ženklo minties?

„ Aš dabar beveik tik sliekas,
Dieną ir naktį rausiuosi žemėje.
Sunku žmogui laukuose vargti,
Štai ir pašaukimas mano.
Aš juk stiprus. Galiu viską!
Mane giria, stato pavyzdžiu…“

Unikalusis, Drakonai ne žirgai!

„ Bet man tai rėmai, riba!
Aš pavargau parsiduoti svajonei.
Jai neišsipildyti, aš tai seniai žinau.
Taip, dirbu pasauly žmonių…
Aš noriu būti naudingas.
Sakau, aš reikalingas čia visiems!
Neverta apie kvailus skrydžius galvoti!“

Unikalusis, bet tu gi norėjai!
Norėjai visa tai išbandyti.
Tos eilės apie skrydžius ir vėjo skonį,
Apie negirdimą ilgesio šaukimą!
Unikalusis, tu visa tai išdavei?
Netylėk, och, koks žvilgsnis tavo piktas!

„ Išeik, erzini, kvailas gyventojau!
Nesuprasi tu mano žingsnių minties.
Ne mano jėgoms viską pakeisti,
Aš noriu būti naudingas kitiems!
Ką padaryti, jeigu taip viskas vyksta, –
Tu juk pats man tai sakei.
Siūlei susitaikyti, išlikti stipriu.
O dabar staiga viską pamiršai?
Aš susitaikiau, radau savo vietą.
Atnešu naudą dabar šiai šaliai.“

Unikalusis… O kaip gi dangus?

„ Praeity tas dangus. Dabar žemė mano vieta.
Šis kvapas – mano mažas pasaulis.
Šis laukas – arčiau nei namai…“

Unikalusis, tu kaip žmogus…

„… klaidingai gimęs Drakonu.“

-Drambliukų sergėtoja

Neskraidantysis I

Unikalusis, puslapių nedegink,
Kurie eilėmis vėjo nešami.
Sieloje tu – tobulasis paukštis,
Tikrovėje nė kiek neskraidantysis.

Tu talentingas, didžiuokis,
Ir kam dėl kvailumo liūdėti?
Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,
Laikas kalbėti atvirai.

Ei, ugnį ryškią savo pagesink!
Nepyk, būk gi rimtas.
Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?
Neįprasta, nors ir nelengva.

„ Tu nežinai, nematai šito,
Kai kvėpuoji ir jauti vėją.
Kai girdi, dangus tave kviečia,
Bet jam atsakyti tu negali.

Aš Drakonas, klaidingai gimęs besparniu.
Ir skraidau aš tik sapnuose…“

Unikalusis, ir aš tavo pasauly.
Žmogus, bet kaip tu, toks pat.

Ir manęs rytais šaukiasi dangus,
Švelnus oras įkvepia sielą.
Klaidingai gimęs suluošintu.
Klaidingai Drakonams nereikalingas tu.

Aš gi dvikojų bandoje esu,
Vienatvėj svajoju apie sparnus…
Neištaisyti mums nieko šiuo metu,
Unikalusis, susitaikyt, ir išlik stiprus.

„ Štai, imk, aš rašiau apie Bepasaulį.
Tai rojus žmonėms ir Drakonams.
Kur nėra karų, jokio niokojimo ir dūmų, –
Mums su tavimi ten būtų ramu.

Ten galėtume skraidyti, kai tik panorėtum,
Jokiam vėjui nereikia sparnų…
Aš neverkiu, aš stiprus, aš gi Drakonas!”

Tu poetas. Pažeidžiamas ir kuklus.

-Drambliukų sergėtoja

Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

Vakaras. Po ąžuolu guliu.
Girdžiu, jis kažko klausia
Ir darosi man neramu.
Tyla man įtikinamiausia.
Kvėpuoja vėjas man į kaklą.
Bet man nešalta. Ir nesuprantu,
Kodėl jis pasirinko pienę aklą
Iš viso lauko tulpių žydinčių…
Ir maža vietos man. Taip ankšta
Plačiojoj žemėj protėvių šitoj!
Aš paguldysiu po medžiu tą naštą.
Tada ištirps ji Žemėj apskritoj.

Ir niekas nieko nebeklaus.
Tačiau kol kas, tiktai kol kas
Iškalsiu mintį liūdesio gilaus,
Paleisiu iš širdies aukas!
O tu manęs klausysiesi,
Bet negirdėsi.
O tu sode bastysiesi.
Bet negirdėsi.
Tik žaisim žvilgsniais sutemoj
Mes, nė žodžio neištarę.
Ir mažo miesto didumoj
Mes, būsim viens kito nė nematę.

Naktis. Jau ąžuolas užmigo,
Ir mano siela ilgiau nebetvers.
Žinau, kad mus bėda ištiko.
Laimės žodžių mums jau neišverst…
Kalti dėl šito ne rytai,
Tad tu nekaltink. Pasakysiu paprasčiausiai:
Kaltų žinau apsčiai.
Bet vienas nusidėjęs gal labiausiai.
Aš tą atskleisiu. Privalau.
Nes ji dėl šito sąmyšio kalta –
Nedovanotina mano narsa
Meluoti tau žodžiu šiurkščiu.
Tačiau yra šventa tiesa.
Aš ją žinau. Žinok ir tu,
Kad tai tik mano bėdos,
Jog esam be laimės
Lyg dvi mirusios pelėdos
Nejutusios meilės.

-I.G.

EQUUS ALBUS

Tamsoje žvengia baltas arklys,
O tu joji ant jo laukais raitas.
Taip bandai pasivyti mintis:
Savas, ne savas, prijaukintas.
Ir vėl kyli aukštyn, ir krenti tu
Po kanopomis jo ir po dulkėmis,
Taip ir liksi tu ten – nesvarbu,
Kiek minčių paleistų dar bus gulbėmis…
Jos negrįš, jos negrįš, jos ne tavo,
Nors ir gimdo jas tava galva!
Ir tau rodos, kad jas anuliavo
Balto EQUUS kanopų spalva.
Baltos dulkės tai baltas gyvenimas,
Baltas džiaugsmas tai lėkti laukais!
Balto aukščio balčiausias plėvenimas
Vėjui šnabždant tik draikos plaukais.
Sakralesnio nėra nieko kito,
Už galėjimą skęsti migloj –
Ten, kur temo, kur geso, kur švito
Baltos mintys tavojoj galvoj.
Kas supaisys tą EQUUS didybę?
Kas pasieks begalinius laukus?
Kas įžvelgs padare tą dievybę,
Kurios ieškom ilgiausius metus?!
Niekas kitas, sakau, niekas kitas,
Nor sir tu to suprasti negali…
Nes ne tau skirtas klausimas šitas.
Auštant rytui po dulkėm guli.

-I.G.

Laiškas gūdžią naktį

Kelionė baigiasi, kada žmogus paprašo.
To nei gabiausias plunksnos meistras neaprašo,
Nei sumaniausias debesų karalius nenustato –
Gyvasis pats savo lemties paminklą pasistato.

Paminklas gali būti ir akmuo, ir karšta ugnis
Ar net trapus tarsi neginčijama žmogaus būtis,
Tačiau svarbiausia žmogui – žymę po savęs palikti,
Tada neabejodamas jau gali jis ramiai numirti.

Tiesa, kad amžiais puošti darbus jau nebemadinga
Ir kad absurdo dekoracijos dabar kaip niekad pinga.
Tik rezignacija vienatvės draugė, akyse sumirga,
Kada pateka mėnuo ir galia kietai įminga.

Visiems gūdi naktis, o mums dar gali saulė šviesti!
Sunkiausia tik, ko gero, saldžią baigtį prisikviesti…
Ir dar surasti, kokią apskurusią staltiesę patiesti,
Viešnia ši nesiims bet kokių malone apkrėsti…

Tokiai blogybe, laimei, išrastų vaistų nėra,
Veikėjas sveikas, iki kol gyva jo maniera.
O kai išnyksta ji ir dulkių kvapo prisipildo vėl sfera,
Griūva žmogaus tvirčiausia gipso aptvara .

Tai tiek, gyvasis, tenorėjau šiandien tau atskleisti –
Tik neskubėk, sustok, neverta, negalėsiu atsitiesti.
Geriau pabūki nuolankus tu tam, ko negali pakeisti.
Ar ne šiais žaislais tu žmonija bandei sužaisti?

-I.G.

Nemiga

Klajoti nemigos keliais nebegaliu.
Nebegaliu ir tiek. Neklusnūs pirštai
Suveltus plaukus draiko rateliu
Ir kūnas palengva jau miršta.

O kiek dar kelio! Kiek dar kelio liko
Ir kiek išgirsti dar reikės giesmių!
Ir kiek dar ašarų nubraukti vaiko,
Mano kūne neradusio būties versmių.

Bet aš nueisiu. Nes nueiti reikia.
O jeigu kas paklaus, kur aš einu,
Sakykit jiems (nors širdis ir verkia) –
Bejausmę nemigą pasitinku.

– I.G.

Jis

Ir kol žvaigždėmis lyja, aš ryškinu juostą,
Juodai baltą netekties liūdesio uostą.
O kai pranyks jos išstumtos aksomo,
Suprasiu gal, kam JIS man jas dovanojo.

Ir kam ta erdvė man, pasaulis man kam?
Neskirsiu savęs laikinumui šitam.
Tik juosta vis sukasi, bėga ir trupa
Ir vėl naują kūdikį JIS rankose supa.

Ir vėl naujos žvaigždės, ir juosta kita
Keliauja kas sau vis kita orbita.
Gal mums viskas baigta, bet JAM – niekada
O galgi nutrūks greit ir juosta šita…

-I.G.

Nesužavėti esame tikrumo

Nesužavėti esame tikrumo.
Nepaliesti aštriųjų dilgėlių.
Mes amžiais laikomės saugaus atstumo,
Iš rojaus sodų neskinam gėlių.


Nenunešti mes esame tėkmės,
Neapgaubti kaitriųjų spindulių,
Tokios štai esam padermės –
Sidabrą dirbančių auksakalių!

Nesuprasti mes esam debesų,
Neglostomi puriojo smėlio.
Dažnai negirdime nei šnabždesių,
Nei atšiaurios baladės vėjo.

Negyventi mes esame ir nebūti.
Tik surakinti baimės būtinumo
Išskrenda žodžiai, sakalai liūdni:
Nesužavėti esame tikrumo…

-I.G.

***

Tarp medžių paslapčių daugiau
Nei žodžių žino žmogaus lūpos.
Tad palypėkime šiek tiek aukščiau,
Gamtoj neegzistuoja lubos!

Įkelkim koją ten, kur niekieno nebūta,
Suteikim sau malonę pasiklysti
Ir noriai sumokėję šią gamtos valiutą
Nepabijokime miškų gelmės išvysti.

Pusiaukelę pasiekę nesustokime,
Numeskim žmogiškumo grandines!
Jaukiam paukščio lizdely apsistokime,
Pagerbkim rytmečio gijas aksomines.

Nupinkim saulės spindulių vainiką,
Gražesnį už brangakmenius skaidriausius!
Prakilnesni taip būsim už didiką,
Už aukso rūmus šiojo prabangiausius.

Neatsigręžkim į tą Žemės pusę niekada,
Kur nuolat rūksta vargo kaminai,
Ten, kur prabėgus begalinė dekada
Pasaulio vienį dalo, laiko atskirai.

Pasiklausykime todėl ir vėjo, ir ošimo,
Ir saulės, ir kelmelių samanotų,
Pasiklausykime todėl širdies plakimo –
Kiek daug dar dūžių čia neišnaudotų!

Štai visos paslaptys delnu pasiekiamos –
Jas išsiaiškinti su iškilmėm aš jus kviečiu!
Patirti belubes grožybes tas, kurios išliekamos.
Nes ten, kur lubos, visada beprotiškai kenčiu.

-I.G.