Neskraidantysis III

Unikalusis, ei, unikalusis!
Tu negirdi mano balso? Na?

„ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čia
Kreipiesi. Ant uodegos nelipk!“

Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, –
Ir kūrėjas, ir poetas.

„ Žmonės davė man kitą vardą.
Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“

Unikalusis! Užtenka marazmo!
Tu Drakonas esi, ne sliekas.
Užtenka man apie žmones kalbėti.
Tu juk aukščiau jų. Tu tobulesnis.

„ Žmogau, patylėk. Nesuprasi!
Suprask, kad Pardaviau aš dangų.
Nieko atgal nesugrąžinsi.
Sliekas aš. Ir užtenka apie tai!“

Unikalusis… Ne, tu Užsispyręs!
Asilas tu, ne Sliekas. Taip!
Tu Drakonas…

„ Bet Drakonas besparnis!
O besparnio likimas – žemė.
Nerašau nei eilių, nei dainų,
Ir gyvenu nuo šiol urve.
Išeik, žmogau, per daug linksmas!
Į laiminguosius skaudu žiūrėti man.
Aš klaida gamtos, bjaurybė!
Taip ir būsiu žemėje nuo šiol…“

Ne, besparni, tu – idiotas!
Atsisakei nenaudai tu savo.
Reikėjo svajoti. Kovoti!
O tu užgesai, kaip vakarykštis laužas.

„ Žmogau, juk buvai tu Aukštumoje!
Ir žinai, kad gimė mažylis.
Jaunojo Drakono jūra,
Aš skrydį mačiau šiandien.
Kodėl jie gali, o aš – ne?
Aš gi kaip jie iš kiaušinio to pačio.
Aš gi irgi odinis, su ugnimi.
Bet Dievas sparnuose man atsisakė
Kodėl nevertas aš?
Kodėl ne mano Kibirkšties kaimynas?“

Unikalusis, juk visa tai nesąmonė…

„ Baik, baik, žmogau!
Tau nesuprasti mano skausmo!
Tu gimęs vaikščioti, o aš – skraidyti.
Bet vaikštai tu, o šliaužiu aš.
Išeik. Žinoti tavęs nenoriu!“

Aš tyliai išėjau,
Ilgai mąsčiau nakties tyloj.
Daug kartų sakiau Drakonui, –
Apie svajones paskraidyti

Mėnulio šviesoj, tarp žvaigždžių.
Tik vienas aš jį supratau –
Juk to paties geidžiau.

Unikalusis… Koks gi tu silpnas.
Tu Sliekas, nors ir Drakonu mato tave visi…

Drambliukų sergėtoja

Neskraidantysis II

Unikalusis, kur tu dingai?
Kodėl dulkėmis aprėptas?
Girdėjau, nusėdo poetinė ugnis,
Liūdnas žvilgsnis, nuotaika mirus.
Ei, besparni, perskaityk gi man…
Kaip, nerašai? Prasmės nematai?
Nyksta talentas purve.
Nė vieno ženklo minties?

„ Aš dabar beveik tik sliekas,
Dieną ir naktį rausiuosi žemėje.
Sunku žmogui laukuose vargti,
Štai ir pašaukimas mano.
Aš juk stiprus. Galiu viską!
Mane giria, stato pavyzdžiu…“

Unikalusis, Drakonai ne žirgai!

„ Bet man tai rėmai, riba!
Aš pavargau parsiduoti svajonei.
Jai neišsipildyti, aš tai seniai žinau.
Taip, dirbu pasauly žmonių…
Aš noriu būti naudingas.
Sakau, aš reikalingas čia visiems!
Neverta apie kvailus skrydžius galvoti!“

Unikalusis, bet tu gi norėjai!
Norėjai visa tai išbandyti.
Tos eilės apie skrydžius ir vėjo skonį,
Apie negirdimą ilgesio šaukimą!
Unikalusis, tu visa tai išdavei?
Netylėk, och, koks žvilgsnis tavo piktas!

„ Išeik, erzini, kvailas gyventojau!
Nesuprasi tu mano žingsnių minties.
Ne mano jėgoms viską pakeisti,
Aš noriu būti naudingas kitiems!
Ką padaryti, jeigu taip viskas vyksta, –
Tu juk pats man tai sakei.
Siūlei susitaikyti, išlikti stipriu.
O dabar staiga viską pamiršai?
Aš susitaikiau, radau savo vietą.
Atnešu naudą dabar šiai šaliai.“

Unikalusis… O kaip gi dangus?

„ Praeity tas dangus. Dabar žemė mano vieta.
Šis kvapas – mano mažas pasaulis.
Šis laukas – arčiau nei namai…“

Unikalusis, tu kaip žmogus…

„… klaidingai gimęs Drakonu.“

-Drambliukų sergėtoja

Neskraidantysis I

Unikalusis, puslapių nedegink,
Kurie eilėmis vėjo nešami.
Sieloje tu – tobulasis paukštis,
Tikrovėje nė kiek neskraidantysis.

Tu talentingas, didžiuokis,
Ir kam dėl kvailumo liūdėti?
Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,
Laikas kalbėti atvirai.

Ei, ugnį ryškią savo pagesink!
Nepyk, būk gi rimtas.
Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?
Neįprasta, nors ir nelengva.

„ Tu nežinai, nematai šito,
Kai kvėpuoji ir jauti vėją.
Kai girdi, dangus tave kviečia,
Bet jam atsakyti tu negali.

Aš Drakonas, klaidingai gimęs besparniu.
Ir skraidau aš tik sapnuose…“

Unikalusis, ir aš tavo pasauly.
Žmogus, bet kaip tu, toks pat.

Ir manęs rytais šaukiasi dangus,
Švelnus oras įkvepia sielą.
Klaidingai gimęs suluošintu.
Klaidingai Drakonams nereikalingas tu.

Aš gi dvikojų bandoje esu,
Vienatvėj svajoju apie sparnus…
Neištaisyti mums nieko šiuo metu,
Unikalusis, susitaikyt, ir išlik stiprus.

„ Štai, imk, aš rašiau apie Bepasaulį.
Tai rojus žmonėms ir Drakonams.
Kur nėra karų, jokio niokojimo ir dūmų, –
Mums su tavimi ten būtų ramu.

Ten galėtume skraidyti, kai tik panorėtum,
Jokiam vėjui nereikia sparnų…
Aš neverkiu, aš stiprus, aš gi Drakonas!”

Tu poetas. Pažeidžiamas ir kuklus.

-Drambliukų sergėtoja