Parkas prie namų

Patinka man stebėti gyvybę, kartais pagalvoju – ką aš ne taip darau? Tada pradedu stebėti, žiūrėti į paukščius, ežerą, medžius t.t. – gal jie man pasakys? Gal atsakymai ne visada būna viduje, ne visada juos ten rasi. Atrodo, kartais ten tuščia, nors ir kiek bekeliaučiau į save, nieko nematau, o atsakymo noriu. Negaliu taip palikti, dar nesusidraugavau su nežinomybe. O ji visada žiūri į mane, net juokiasi, kaip aš beviltiškai noriu atsakymo, ieškau išėjimo. Beprasmiškas ieškojimas, ką galiu pasakyti, nieko ten nerasi. Tunelis be galo.

O kartais pamirštu, kad nieko nereikia daryti, o aš taip stengiuosi, kažkur nueiti, kažką pasiekti. Na, ir vėl tu iš manęs juokiesi, lyg žiūrėtum tragišką komediją – spektaklį, kuriame aš esu tiek vaidintojas tiek žiūrovas.

Tą dieną stebėjau antis ir galvojau – kaip joms lengva, jos tik plaukioja, jo? Jų visa egzistencija – tik plaukioti. Stebėjau, bet kažkaip  nepabodo, nors jos tik plaukiojo taip ramiai, o gal tiesiog tas ramus jų plaukiojimas sustabdė laiką ir likau jame įkalinta. Skamba nemaloniai, bet tai atneša man ramybę. Stebėjau ir mačiau, kaip dvi antys supyko ant vieno, nežinau, ką tas vargšas padarė, bet galvojau, kažkaip nesąžininga: vienas prieš du. Pradėjo jį vytis, ačiū Dievui, tas vargšelis pabėgo, pakratė sparnus ir nuplaukė sau į kitą ežero galą. Kitas atvejis buvo, kad vienas antinas nepaliko ramybėje panelę antį, kol galų galiausiai ji ėmė ir išlipo iš to ežero. Už tokį elgesį tas gavo per galvą nuo kito antino, nežinau, gal tai buvo jo mergina? Bet jam nepatiko jo elgesys.

Na, vienu žodžiu, nuklydau žiūrėdama į tas antis, lyg žiūrėčiau kokį spektaklį. Bet kai vyksta spektaklis, vaidintojai žino, kad juos stebi? Nu tikrai tos antys nežinojo, kad visą tą laiką stebėjau juos. O kartais, kai stebiu žmones, galvoju: “Cha! Tu nė nenumanai, kad aš dabar tave stebiu.“ Nežinau, kodėl, bet man visada juokinga atrodo. Vieną kartą mačiau, kaip du žmonės bandė įnešti sofą į laiptinę ir pradėjau juoktis, nežinau, arba dėl to, kaip jie vargo įnešti tą sofą į laiptinę, ar kad tiesiog jie nenumanė, kad aš juos stebiu, o gal tiesiog abu atvejai.

O dabar grįžtant prie ančių. Pagalvojau – tai va, toks tas ančių gyvenimas, ne tik plaukioti. Tad plaukioti yra jų būtis, gyvenimas, o tame gyvenime būna visko: pykčio, pavydo, nerimo, you name it. O tada pagalvojau apie save – visgi ne taip aš ir skiriuosi nuo jūsų, gyvenu, bet būna visko tame gyvenime. Būtis atneša daug ko su savimi – tiek kartumo, tiek saldumo. Šių dalykų neišvengsi ir būtis nebūtų būtis be to. Its like that cherry on the cake. Bet ta vyšnia, kartais yra karti, o kartais saldi.

Antys mane šio to išmokė, tai gal ir išmokytų, kaip gyventi? Nes kartais nežinau. Nemėgstu tų momentų, nenoriu jų patirti, bet žinau, kad jie neišvengiami.

Išmokyk mane šio gyvenimo meno, parodyk, kokiomis spalvomis nutapyti dangų. Jo, kai žiūriu į dangų, mąstau, kaip norėčiau jį nudažyti. Bet kaip nudažyčiau? Kokias spalvas parinkčiau? Vis gi mums duota kūrėjo dovana, visi mes kūrėjai. Mes turime galimybę kurti šį spektaklį, manau, nėra atsakymo į klausimą: “O kaip jį kurti?“ Kartais tiesiog nežinai ir beviltiškai ieškai atsakymo, ir pyksti, kad nerandi, o kai pasiduodi ieškoti – antys tau pasako. Vis dėlto kūryba negimsta iš prievartos, o  ateina spontaniškai. O ar tai gali būti atsakymas? Visada aš tai žinojau, tik pamiršau.

-Zylė

Būsena

Man reik vėl sugrįžti….

Į tą vietą, kur nieko netrūksta, kur egzistuoti tiesiog pakanka. Ten, kur supranti, kad visi tavo nerimai yra ne nerimai, o tiesiog niekas svarbaus. Ir tada tu pradedi juoktis, nes supranti kokia dramatiška tu esi, kaip dramatiškai žiūrėjai į viską, net nesuprasdama to. Na, ir vėl save pamečiau, nieko naujo, visada taip būna ir bus. Tik nepyk ant savęs, nes šis gyvenimas yra tik ciklas savęs pametimo ir atradimo. Like birth and death. Vienas be kito negali. Priimk. Nesipriešink. Pasiduok.

Kai esu ‚Ten‘ matau Tave visur, o dabar esu pasimetusi kūryboje, pasimetusi Tavyje.

O! Pasiverčiau į drugelį. Oho! Koks gražus šis pasaulis! Tokia didybė…, kad net jaučiuosi maža. Bet nesijaučiu nereikšminga. Net atvirkščiai – jaučiuosi galinga? Ne…..Ech, žodžiais neapibūdinsi, net nebandyk. Tiesiog būk. Ir JAUSK.

Turiu sparnus dabar! Matau tiek daug, visą laiką buvau čia, bet nieko nemačiau. Kaipgi?

O dabar svajoju, kaip norėčiau turėti juos amžinai, būti laisva šioje amžinybėje. Bet man reikia sugrįžti, privalau.

Dabar žinau, kad turiu sparnus, bet kartais negaliu skristi. Nors ir kaip stengčiausi ir noriu vėl patirti tą jausmą. Gal reikia tiesiog nustoti stengtis? Tas žodis ‚stengtis‘ asocijuojasi su tokia įtampa, spaudimu. Gal tiesiog nereikia to? Vis dar bandau išsiaiškinti, atskleisti šios egzistencijos paslaptį. Nenusiviliu, kad niekada to nepasieksiu, bet džiaugiuosi, kad stengiuosi.

Žinau tiek, kad mes esam vikšrai, kurie laukia pasiversti į drugelius. Pereinamos būsenos. O tada, kai mes laisvi pamatysime pasaulį, tikrą pasaulį – apnuoginta nuo iliuzijų. Pamatysime ir išgirsime šį didelį orkestrą, kuris groja MUMS.

Todėl noriu pasakyti, kad aš esu dėkinga už šią vietą, kur nieko netrūksta – už amžinybę.

Tik prašau, sugrąžink mane ten kuo dažniau.

– Zylė

Būti siela

Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje save pasigimdyti iš naujo. Galbūt po to net naują balsą įgyčiau, savo atgimusios sielos.
Kaip labai norėčiau viską išmokti iš naujo – susikurti naują gyvenimo būdą, kuris nebūtų vietoj manęs sukurtas kurios nors įskiepytos kultūros.
Galiu jį vėl ir vėl lipdyti ir šiuo gyvu momentu. Ši galimybė nėra atimta ir, tikriausiai, niekada nebus atimta. Turime pasirinkimo valią.
Moteriškoji ir vyriškoji kultūra, savęs paieškos ir raiška per ją.
Keista, kad būtent dėl šios kultūros žmonės kartais tampa labai pasimetę.
Paauglystėje visiškai nežinojau, kaip būti mergina. Domino keistos veiklos. Graffiti, gatvės kultūra.
Riedėjau riedučiais, vėliau longboard‘u. Po to visiškai pasinėriau į meną. Pradėjau lankyti dailės mokyklą. Labai mėgau dažais suteptas rankas. Keistas pomėgis jas tokias turėti. Kartais bandydavau nusilakuoti nagus, tačiau niekada nepavykdavo jų lygiai nulakuoti. Pykdavau, kad man, kaip menininkei, nulakuoti nagus – neįmanomas iššūkis. Meninio polinkio metu mano dėmesys buvo sutelktas į filosofiją, prasmės ieškojimą, o vėliau ir religinių tiesų supratimą. Tuomet, kai mainstream kultūros sekėjai bandydavo pirmus cool kartus: svaiginimąsį sintetiniais būdais, šokį trankios muzikos atmosferoje, pirmų santykių pradmenis, feminin ir masculin energijų plėtojimą, tuo metu aš siekiau perskaityti Bibliją, atrasti gyvenimo prasmę krikščioniškoje kultūroje ir laimingai, skleisdama ir visais kitais būdais praktikuodama religiją, tikėjimą, ketinau gyventi, tikriausiai, laimingiausią gyvenimą. Nepaisant ketinimų, buvau nusivylusi paauglė (na, tai nėra išskirtinis atvejis tokiu sudėtingu žmogaus metu). Mirties nebijojau, o gyvenimui visgi prireikė didesnės prasmės nei sėkmės ir karjeros kultūra galėjo suteikti jį išgyventi, tad savo kelyje norėjau turėti aistrą, kuri teiktų ryžto juo keliauti. Galbūt iki šios dienos praktikuočiau krikščioniškąjį tikėjimą ir visiems sutiktiesiems apie tai nuolat kalbėčiau, jei toje kultūroje būčiau nesutikus moteriškumo ir vyriškumo sampratų. Visgi jos buvo pasenusios, senų patriarchalinių laikų.
Vyras – tai Kristus, moteris jam paklusni; o moteris – tai Kristaus bažnyčia, vyro pareiga – ją mylėti. Krikščionių bendruomenė nubrėžia dvi pareigas, kurios skirtos moteriškajai ir vyriškajai kultūrai, pareigas, kurios padalija visuomenę į dviejų vaidmenų spektaklį. Nenorėjau tame spektaklyje vaidinti.
Nenorėjau vildamasi išsaugoti savo energiją, kuri neprivalo tarnauti kuriai nors iš tų dviejų vaidmenų. Norėjau labiau pažinti savąją ir jos polinkius. Juk nebūtinai dėmesys turėtų nuolat būti nukreiptas į išorę – pažįstame pasaulį ir per savąjį kosmosą.
Ėmė nepatikti krikščioniškos taisyklės. Atsitraukiau nuo jų, kad pažvelgčiau kitu rakursu. Nepatinka man jos iki šiol, kad ir kokiu rakursu žvelgčiau. Turiu pakankamai kūrybiškumo skleisti ne kito energiją, o savo. Visa tai nesunku ir manau, kiekvienas galėtų. Jauni žmonės galėtų mažiau eikvoti jėgų makiažui ar sportui, kad būtų drąsesni atskleisti savo originalumą.
Kaip gražu kartais susivėlę plaukai, keistumas, nepadažyto veido mimikos, laisvos, bebaimės, akys, natūraliai suplyšę džinsai, knygos rankose, braškių uogienės dėmės ant megztinio, gyvenimą mylinčios šypsenos, GYVUMAS.
Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje būti siela.

Dirižablis

Sugalvok svajonę

Dažnai pešioju blakstienas. Skaičiuoju, kiek ištraukiau. Nupučiu.

Kartais dar sutinku žmonių, kuriems iškritusi blakstiena ir jos nupūtimas asocijuojasi su svajonių išsipildymu. Turbūt pagal juos aš žaidžiu su likimu. Švaistau būties duotą simbolį. O jei kalbant bendrai apie visus tuos “sugalvok norą ir..“, tai kaip dažnai mes išvis prisimename, ką tuo metu mąstėm. Ar išvis ką nors konkretaus? Pavyzdžiui, per gimtadienius linkime gerų metų, o ką reiškia geri metai? Vienam – tai, kai keliauji ir susirandi naujų draugų, kitiems – kai pakankamai susitaupai naujai mašinai, o tretiems – tai laimingai baigtas bakalaurinis.

Pešu sau svajones iš akių ir viliuosi, kad ateity jų mažiau kris. Nors pamenu, dar mokyklos laikais man išpešti daugiau blakstienų buvo lygu pergalei. Kai jau jas nupešiau, tai pradėjau su antakiais žaist. O pagalvojot, kad antakių plaukeliai atrodo beveik taip pat, kaip blakstienos?

Ir suprask dabar man, kad gudras, iš kur pas mus tokie įdomūs prietarai galvoje. Google nepadeda surasti istorijos, kada visas tas blasktienų pūtimas prasidėjo. Tai likau nepešus nieko su visu šituo samprotavimu. Na, tiksliau, likus tik blakstienas pešus. Ir antakius. Tai, o jūs pagalvojot, kam išvis dabar čia skaitot. Ar irgi kartais taip pamąstot? Va kam,- pavyzdžiui, kai lupam mandariną, bandom kuo ilgiau nenutraukti lupenos? Arba kai lupam bananą, tai būtinai pro vieną galą. Kažkada net susiginčijau, kad geriau šiaip pradėti lupti visai nuo kito galo.

Turbūt reikia kuo nors užimti smegenis, kad nustočiau taip saipalioti.

Ačiū už dėmesį.

Sėkmės dabar negalvoti prieš lupant bananą, iš kurio galo geriau.

Savo darbą atlikau.

Atia.

– Juditonomija