Tag: K.G

ElegijaParašykite komentarą

Aš čia – vienas

Dramblotas

Skrenda, dunda, veržias, braunasMintys, pasiklydusios, prakeiktos.Painiojas, svyruoja, keičiasNuotaikos, pavėlavusios, nesveikos.Susisuksiu į vienumos guolį.Mirsiu, iš naujo atgimsiu.Nėra pasaulyje paguodosJaučias lengvas, užnugarinis pavojus.Tirpsta laikas, jau jis – nė motais.Būčiai nereikia nieko –Užteks kvatotis.Saulė užtemdys ryto sapnusIntelektinė kova užsnūs. Plaukia, skrieja, bėga, dvelkiasBaimė, raudos, geismas. Tyla prieš audrą.Aš – čia vienas. -K.G Skaityti toliau: Aš čia – vienas

PoemaParašykite komentarą

Nuodėmės bedugnė

Dramblotas

Kol skęsim nuodėmės bedugnėje –Velnias arfa pragare užgros.O besotis nuodėmės troškimasArfos skambesiu sielas mūsų nuvilios. Kol puikybė šoks aistringą tango –Kiti žiūrovai ne į taktą plos.Ir kažkur, už pragaro kulisų,Velnias arfa vėlei gros. Kai galvą pamesim beprasmybių sūkurys,Pasiklysim tuštybių labirintuos –Prisimink velnią, grojantį arfa.Prisimink šokį pražūtingą. Ir pasiekę bedugnės kraštą –Velnias vogtą arfą Tau paduos.Bet Tu, juk, ne muzikantas!Tu tik žmogelis gyvenimo lemties vėjuos. –K.G Skaityti toliau: Nuodėmės bedugnė