Nesuprastos mintys I dalis

Sveiki atvykę į pelkynus, kuriuose rūgsta dumbliai ir seni žuvų kaulai. Viliuosi, rasite tai, ko ieškote. Tik pabandykite nekvėpuoti. Kitaip apalpsite, įklimpsite ir uždusite. Sėkmės! Paklausite, kodėl leidžiu jums klampoti per pelkynus, o nenuvedu prie gražios alėjos, kur kvepiančios alyvos apsaugotų nuo kaitrios saulės savo jaukiu pavėsiu? O todėl, kad nepamatęs purvyno neįvertinsi ir pačios alėjos. Dar ir dėl to, kad pati branginu abi puses: šlifuotą ir visiškai neapdirbtą. Man atrodo, kad tik pasimurdžius minčių pelkynuose – tarp visos tos buities, žmonių, sapnų nuotrupų, slypi ir vis tebekvėpuojanti gyva mintis, kuri nori ištrūkti, bet ją reikia prisijaukinti. Seniai bemačiusi dienos šviesą ji baikšti ir lyg ežiukas susiriečia į kamuoliuką, kurį sunku įžvelgti tarp nukritusių lapų. Atpažįsti tada, kai įduria aštriais spygliais: „ Ei, žiūrėk, kur eini!“ Tada supranti, kad neišreikštos mintys gali spygliais įdurti taip negailestingai, kad nebežinai, tau jų gaila ar tu jų nekenti. Kartais galvoju apie mintis, kaip apie atskirus gyvuojančius objektus. Lyg jie nepriklausytų man, o gyventų savo gyvenimą, karts nuo karto bandydami prasiskverbti į kieno nors sąmonę. Štai, žmogelis sėdi galvą nunarinęs ant suoliuko parko pašonėje. Atrodo, lengvas kąsnelis, vos minčiai prisistačius, ji pateks tiesiai į minčių realizavimo mašiną. Gal būna dar taip, kad mintis sklando sau ir niekaip neranda, kas čia ją priimtų į savo galvą, tai tuomet įlenda kokiam vaikui, nes šie tai išvis imlūs bet kam. Tuomet suaugę baisiai nustemba, iš kur pas vaiką tokios idėjos ir tokie žodžiai? „ Mes juk jo taip tikrai nemokinom!“ O mintis tik kikena, lyg iškrėtusi kokią išdaigą ir jai diena užskaityta. Kas, jei mintys tikrai gyvena savo gyvenimą, o mes, padarai su smegenimis, esam tik terpės joms gyvuoti. Būtų nekeista, kodėl žmonės per tūkstantmečius kartoja tas pačias klaidas ir susiduria su tomis pačiomis dilemomis, arba grįžta prie tų pačių išvadų. Kas, jeigu mintis nemirtinga? Rene Deskartas dabar baisiai nesutiktų, juk mintis yra vienintelis įrodymas, kad egzistuojam! „ Cogito, ergo sum!“- šauktų, numesdamas ilgus plaukus atbula ranka, ir staigiai susigėstų, kad taip užsiplieskė.

Pilu tai, kas šauna, kas prašauna pro galvą. Liaudiškai tariant, geriau nesijoti grūdų nuo pelų. Čia aš apie mintis. Nes man atrodo, kad mes dažnai esam per daug kritiški, o sąmoningas atrinkinėjimas kartais gal net suklaidina. Gal stereotipai jau taip suformavo mūsų pasirinkimus, kad nebejaučiame, kai pelais palaikom aukselį. Kartais taip žaviuosi vaikais! Nupiešę bet kokią marmalynę, jie pasididžiuodami atneša parodyti tėvams, o šie tuo tarpu tik bando spėti, žmogus ten ar šuo, kad tik nesuklystų. „ Oi, kaip gražu“ – , yra saugus atsakymas. Kas gražu? Kurioj vietoj gražu? Vaikui visai nesvarbu. O ir tėvai išsisuko nuo analizavimo kančių, suprasti, kas ten pavaizduota. Bet vaikas dar nemoka lyginti, dar nėra sugadintas šios žiaurios tikrovės, kur gražu yra tik tai, kas priimta visuomenėje. Ir atrodytų taip lengva gyventi. Nesvarbu, kad vaikas visai dar nesupranta, kas vyksta kitų galvose. Taip, kaip sako, taip ir yra. Įdomu matyti, kai vaikai išmoksta meluoti. Tuomet jau supranta, kad žodis turi galią. Galią, kurią ne visuomet naudojam geriems tikslams. Ir dar ką išmoksta, kad jų minčių niekas nežino, kaip ir jie kitų. Tai galima nuslėpti tikruosius motyvus. Tuomet ne tokie jau jie ir angeliukai. Greičiau maži velniukai nekaltom akelėmis. Bet ką aš čia apie vaikus. Tik bandau suprasti, kaip išaugam va tokie, kokie dabar esam. Kiekvienas.

Taigi, sakykim mintis vis dėlto gimtų mūsų galvose. Va tose smegenyse, kurias taip tiriam, bet išties tiek daug ten nesuprantam. Ir galėtum nagrinėti iki mažiausių neuronų, atomų, dalelyčių, kada gi ta mintis kažkur susiformuoja. Bet niekaip negalėtum ištirti, kaip žmogus tą mintį patiria. Qualia – subjektyvus potyris, kurio, turbūt, niekada neperprasim, nors net į Marsą išskristumėm ir ten pradėtumėm auginti saldžias bulves ir apelsinus. Aš ir anksčiau pagalvodavau, tai kaip ten yra, ar kiti gali jausti tą patį, kaip ir aš. Arba matyti tokias pat spalvas… Skoniui visi turi prioritetus, tiesa? Tai kaip galima vadinti kažką skaniu, jei kitam tai neskanu. Ir dar nežinojau, kad psichologai ir filosofai irgi laužo galvas tokiais klausimais. Ir tokią dar sąvoką priskyrė. Kas patikėjo, kad raudonos spalvos iš tiesų nėra. Kaip ir tavo ištarto vardo garsas visai neegzistuoja. Viskas tik iliuzija. Smegenys tik žaidžia tokį žaidimą, visai nesupažindindamos mus su taisyklėmis. Tas žaidimas – paprastas. Tikrovė yra tik viena – ta, kurią matom ir galim paliesti. Garso ar spalvų egzistavimas priklauso tik nuo to, ar turi smegenis, kurios sugebėtų tokius reiškinius paversti į pojūčius. Štai, kam nelemta matyti spalvų, tas išties mato tikrą pasaulį. Be jokių smegeniškų triukų. O kas negirdi, tas žino, koks tylus mūsų pasaulis, kuriame tiek daug neinterpretuotų vibracijų keliauja nuolatos ir visur aplink mus.

Vis plaukioju šituose apmąstymuose, nors ir negaliu suvokti savo potyrių būties. Ir galiu kartais net nejausti, jei negalvoju, nors iš tiesų niekur nedingsta biologiniai reiškiniai. Jiems visai nereikia, kad sąmoningai diriguotumėme visai tai kūno mašinai. Kad ir, pavyzdžiui, dabar mano kojos šąla tame tarpe, kur baigiasi kelnės ir prasideda kojinės. Apie tai nežinojau, kol neatkreipiau dėmesio. Kada pradėjo išvis tas šaltis būti šalčiu? Tik tuomet, kai tai įsisavinau, ar tuomet, kai mano neuronai ten jau rėkavo, kad pagaliau apsimaučiau nors kartą ilgesnes kojines, juk nebūtina savęs kankinti. Aš savęs ir nekankinu. Tešąla tie klykiantys neuronai, patys kalti, nėra čia ko ir isterijų kelti. Ir sėdėsiu sau kaip sėdžiu, nes dabar rašau labai svarbią mintį, kuri staiga nuo manęs pabėgo. Aš juk beveik jai daviau sceną, galėjo visu gražumu sau šokti baletą ar ten žongliruoti. Ką tiktai nori… Tik nepabėk, prašau. Aš nenoriu būti be minties. Man tada taip tuščia ir nejauku. Viskas. Principingos tos mintys. Kai nori, tai jų niekaip neprisišauksi, nors ir trimitą pūsk ar raukis plaukus. Ir neatbėgs jos, kai tau jų reikia. Bet kai jau ruošiesi eiti miegoti ar pagaliau pasimokyti, tai jos šoks kadrilį per visą galvą, kol tu jas prakeiksi. Įdomūs tie santykiai su pačiu savimi, su savo mintimis… O gal visai ir ne savo.

Dabar giliai įkvėpkit, nes pelkynų tvaikas jau baigia išgaruoti. Liekate tik jūs ir tos nelemtos mintys.

-Juditonomija

Kaip išsivalyti smegenis ir atgaivinti kūrybingumą?

Pradžioj reikia leisti sau panuobodžiauti. Rimtai. Leisti neatrašyti nei per vieną socialinę mediją. Iš viso gal išjungti viską, visas technologijas. Mano močiutė apsidžiaugtų, sakytų, mažiau radiacijos, sveikiau. Jei nepyksit, pacituosiu ne tik močiutės (neneigiu jos išminties), bet ir kokius mokslinius straipsnius. Mėgstu savo žodžius laikyti vien iš savęs jau svarius, bet tiesa ta, kad dažnai teiginius lupu iš piršto ir nereiktų jais pasitikėti. Va, ir ką tik apjuodinau savo reputaciją. Bet nieko tokio. Susitaikysiu. O dabar daugiau apie atsiribojimą nuo medijų ir informacijos pertekliaus.

Knygoje “Too Fast to Think: How to reclaim your creativity in hyper-connected work culture“ Chris Lewis pasakoja, kaip per 20 metų klausinėjo žmonių, kada gi jiems ateina pačios geriausios idėjos. Visus atsakymus jis suskirstė į kelias situacijas: prieš pat užmiegant, atsibudus; duše, tualete ar vonioj; vairuojant; bėgiojant; važiuojant autobuse, traukiny, ar skrendant lėktuvu; vedžiojant šunį; šokant… Kas vienija šias situacijas? Lewis padaro išvadą, kad išties kūrybiškos idėjos beveik visuomet ateina tada, kai mūsų smegenys nėra užimtos, kai yra erdvė naujoms mintims. Taigi, tuomet kai ‘nescroolinam’ kokio ekrano spinduliuojančio mėlyną šviesą, net tada, kai neskaitom knygų ar nežiūrim televizoriaus. O dažniausiai tuomet, kai esam vieni, gal tyloje, pažįstamose vietose, užsiimam fizine veikla ar esam neutralioje būsenoje. Autorius dar pabrėžia, kad dažnai tas idėjas nurašom vien dėl to, kad jos gimė tokioje vietoje, kaip tualetas. O mūsų juk niekas nemokė, kad geros idėjos gali gimti bet kur. Kodėl taip yra? Viena iš priežasčių slypi mūsų smegenų veikimo principe. Už kūrybingumą atsakingas dešinysis smegenų pusrutulis gali funkcionuoti geriau, kai kairysis pusrutulis yra užimtas kuria nors besikartojančia veikla ar kuomet ilsisi (prieš miegą, nuobodžiaujant).

Amerikietis, knygų autorius, filosofas ir neuro-mokslininkas Sam Harris viename iš pokalbio laidų teigė, kad šiuolaikinėje visuomenėje nuobodulys tapo beveik neįmanomas dėl išmaniųjų telefonų ir panašių technologijų. Iš tiesų, nuobodžiaujant dėmesys neturi konkretaus taško. Nuobodžiaujant mes labiau ieškome bet kokio šaltinio, kur galėtumėm sutelkti dėmesį. Kaip kovai su nuoboduliu jis pataria pradėti medituoti. Štai, kad ir sąmoningai sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Nors man labiau patinka idėja susidraugauti, o ne kovoti su nuoboduliu, svarbiausia pastebėti, kaip patys jaučiamės. Atpažinti, ar nesame priklausomi nuo pastovaus informacijos antplūdžio, ‘multitaskinimo‘, dėmesio blaškymo. Ne paslaptis, kad auginame kartą, kuriai sunku susikaupti ir išsėdėti vietoje. Kuriai nuolatos reikia smaginančių užsiėmimų. Tad ir Harris klausia: Ar sugebam be jokio užimtumo tiesiog būti, egzistuoti netrankant galvos į sieną. Štai, praleiskit bent valandą be muzikos, be telefono ir t.t. Tokia detoksikacija visai naudinga.

Kažkur dar buvau užmačius ir visai įdomų filmuką apie tokią detoksikaciją. Klausiat, kodėl taip sunku baigti bakalaurinį, o gal tiesiog atlikti kasdienius namų darbus? Arba, kada ateis tinkamas laikas pradėti siekti savo tikslų? Baigsis šis serialas, surasi dar kitą realybės šou arba pažiūrėsi tik dar kelis Youtube vaizdelius. Ir, atrodo, niekada nebus idealaus laiko. Niekaip neaplanko ta motyvacija pradėti. Visada bus veiklų, kurios atitrauks, užhipnotizuos taip, kad nė nepajuntant praeis diena. Kodėl? Paslaptingas dopaminas. Kaip ir su kitais narkotikais, mes tampam priklausomi nuo lengvai pasiekiamų malonumų. Atsiprašau tų, kas prieš eksperimentus su gyvūnais, bet noriu trumpai pasidalinti šiuo pavyzdžiu. Laboratorijoje mokslininkai tyrinėjo, kaip dopaminas veikia žiurkes. Šioms prie smegenų pritvirtino elektrodus, kurie stimuliuodavo dopamino receptorius paspaudus mygtuką. Vargšės žiurkės spaudinėdavo tą mygtuką, kol iškrisdavo nuo per didelės stimuliacijos ir pervargimo. Vėliau mokslininkai visiškai užblokavo dopamino receptorius, to pasekoje žiurkės nebeturėjo jokios motyvacijos gerti, valgyti ar daugintis, jos valgydavo tik tuomet, kai jas maitindavo iš rankos. Nenoriu visai prilyginti žmonių. Tačiau visai pažįstama, tiesa? Štai, nesenai draugė pasakojo, kaip pražiūrėjo be sustojimo serialą per dvi dienas. Kodėl taip sunku sustoti? Tiesiog malonios veiklos išskiria daug daugiau dopamino nei kiti dalykai, kaip sunkesnės užduotys, iššūkiai ir t.t. Tampame nebejautrūs mažiems dopamino kiekiams. Tačiau smegenys ir receptoriai yra gan lankstūs. Kaip ir su kiekviena priklausomybe galima kovoti. Reikia mažinti laiką, praleistą prie tų veiklų, kurios traukia. Tiesiogine to žodžio prasme, detoksikacija nuo pramogų, o kiti tai dar pavadintų dopamino pasninku. Dar kartą priminsiu nuobodulį. Pabandžius panuobodžiauti ilgesnį laiką, net neįdomiausi vadovėliai pradės teikti džiaugsmo. Dopamino receptoriai nebereikalaus tokio didelio kiekio stimuliacijos, kad pradėtų šaudyti.

Nuobodulio tyrinėtoja psichologė Sandi Mann sako, kad kai mes mintimis klajojam (skaičiuojam varnas pro langą), mūsų smegenys įsileidžia daugiau pasąmonės, atsiranda kitokios jungtys. Viename eksperimente ji tyrė, kaip nuobodžios užduotys, tokios, kaip skaitymas ar rašymas neįdomaus teksto, paveikia problemų sprendimus vėliau. Psichologė tvirtina, kad nuobodulį darbe, edukacinėse situacijose ar laisvalaikiu turėtumėm vertinti teigiamai, nes jis gali atvesti prie kūrybiškesnių problemų sprendimo būdų. Ji net dedikavo visą knygą šiai temai :“ The Science of Boredom: Why Boredom is Good.“ Kasant giliau, kituose moksliniuose straipsniuose galima rasti tokių nuobodžiavimo pasekmių, kaip padidėjęs smalsumas, prasmingumo, iššūkių ieškojimas, autobiografinis planavimas, refleksija ir t.t. Žinoma, nuobodulys gali atnešti ir neigiamų emocijų ar pasekmių, tačiau pažinus kitokią šio reiškinio pusę, nebėra taip baisu ir vėl susidurti akis į akį su varnų skaičiavimu.

O jei galvojate, jog jums reikia daug stimuliacijos, kad motyvuotai pradėtumėt kažką naujo, kaip kokių kelionių, naujų įspūdžių, įdomių pokalbių ar dar ko, tai noriu pasidalinti dar vienu pavyzdžiu. Šį kartą tokiu labiau dokumentiniu pavyzdžiu. Filme „The Wolfpack“ pasakojama, kaip šeši broliai ir viena sesuo buvo, galima sakyti, užauginti viename bute. Jie peržengdavo durų slenkstį į Manheteno miesto teritoriją vos vieną ar du kartus per metus pasitikrinti sveikatą. Taip 14 metų juos augino ir mokino namuose. Žinoma, vaikai nenorėjo būti uždaryti, svajodavo apie tai, koks jausmas išeiti į kavinę, sutikti daugiau žmonių. Tai įsivaizduokit, mes einam iš proto po mėnesio karantine, o šie vaikai gyveno viduryje didžiulio miesto – New Yorko, ir neturėjo nė žalio supratimo, koks yra realus socialinis gyvenimas už savo buto durų. Tačiau kas mane nustebino labiausiai, šie berniukai užaugo neįtikėtinai kūrybingi! Turėdami kelis filmų DVD jie išmoko scenarijus atmintinai, patys vaidino, gaminosi kostiumus, ir filmavo. Viso jų gyvenimo siužeto gal nepasakosiu, siūlau patiems pažiūrėti, geras filmas, įdomi dokumentika, gali būti kiek sunkoka žiūrėti emociškai. Bet mane įkvėpė jų istorija.

Keista išeitis. Viskas atsibosta ir dar turi versti save nuobodžiauti. Kodėl neįsijungus tiesiog kokio naujo serialo Netflixe ir nepraleidus dar vienos dienos tokioj apatijoj? Tik norėjau atkleisti kitokią nuobodulio pusę. Dažnai nuo jo bėgame neįsivaizduodami, kad darome sau meškos paslaugą ir vėl užstrigti beprasmėj dienoj. O vietoj to reiktų nebijoti nuobodžių dienų. Ypač dabartiniu karantino laikotarpiu, atrodytų, nėra kas veikti, norisi kažkur išeiti, o viskas uždaryta… Tai siūlau išdrįsti leisti sau nieko neveikti arba tiesiog būti. Taip gal kils ir gerų idėjų, kaip paįvairinti kasdienybę. Manau pradėsim matyti, kokie stebėtinai kūrybiški esam, kai užsidarom tarp keturių sienų.


Užbaigti norėčiau šiek tiek pozityvesne gaida, pasiremiant knygos „Bored and Brilliant“ autorės Manoush Zomorodi citata: „ Nieko nedarydami jūs iš tikrųjų esate produktyviausi ir kūrybingiausi. Nuobodulys gali atrasti talentą.“

– Juditonomija

Už lango čiulba

Įsitaisau nepatogiausioj pozoj, kad tik vėl neužmigčiau.

Prabundu su skaudančiu kaklu ir patalų antspaudais ant veido. Karšta vonia. Guliu ir ten vos nemiegu. Iš kokio gero gyvenimo rytus pradedu su karšta vonia?

Gerai, o dabar grįšiu prie ryto simfonijos garsų.

(Atsikrenksčiu)

Jei būčiau Maironis, tai prirašyčiau čia kalnus garsų, kur ryte už lango skamba. Būtų kažkas panašaus į “Vy ū, vy ū, vou vou vou…“. Taip čia greitoji lietuviškai skamba! Dar skambėtų “brrrrrrrrrr, pššššš“, kavos aparatas ir keli cyptelėjimai seno šuns. O dabar tai Maironis apsidžiaugtų, nes atpažintų jam mielus pavasario balsus: “Čir vir vir“ ir “crrrryu, brrryu“, “cik cik cik…“. Žodžiu, sunkiai man sekas perteikt paukščių giesmes, bet jei gyvenat dar kur netoli medelių tai turbūt būsit kada girdėję kaip paukščiai gieda. Gražu. Man sielą glosto ir tokį džiugesį suvirpina. Nuspalvina rytą garsų spalvom. Tad dar leidau sau pagulėti, paklausyti ir pasidžiaugti. Ir kasdienybėj pasitaiko gražių dalykų. Tik reikia įsiklausyt ir įvertint tokias gamtos melodijas.

Ir rytas būtų su simfonija prasidėjęs. Bet tai, ką pamačiau, sudaužė tą gražią akimirką ir Maironio atminimą. Tai buvo šiuolaikinio žmogaus godumas. Noras pasiglemžti tai, kas jam nepriklauso. Aklumas savo neužjautimui to gyvybės trapumui. Tai, kas skambėjo, kaip gražios rytinės giesmės, buvo skausmo persmelkti ir laisvės iššsiilgę šauksmai. Kadaise buvę laisvėje, dabar jie buvo įkalinti vielinėmis grotomis.

Kaimynas mėgo gal tuos gražius garsus. Norėjo, kad kas rytą jie čiulbėtų ir linksmintų. Iš tos užgeidos ir kilo tokia mintis. Pradžioj vieną nelaimėlį sugauti. Vėliau kitą. Taip jų daugėjo. Jei gudresni paukšteliai ir pasprugdavo, jie grįždavo savo porelės aplankyti. Tupėdavo, kur netoliese ant šakelės ir čiulbėdavo. Baisu net pagalvoti, bet kaimynas perdėtai ir nesirūpino jais. Kas iš sielvarto nugaišdavo, o kas iš bado. Dienom jų kūneliai gulėdavo ant žemės. Kartais radė plyšį, kurio beširdis nespėjo užtaisyti, vienas kitas išsprugdavo atgal į laisvę. Tuomet skrisdavo tolyn. Bet kur, tik toliau nuo šių gailių čiulbesių.

O aš gulėjau ir šypsojaus. Man ausį glostė sielvarto simfonijos. Tik buvau pamiršus. Visai pamiršus. Kokie mes žmonės – padarai. Kaip iš tyro grožio galim greit sukurti kančią. Kokie mes nejautrūs. Neatpažįstam gamtos šauksmo. Esam užsidarę už keturių sienų ir kentėdami, norim uždaryti kitus. Kad tik neišsprūstų iš mūsų rankų kažkas ypatingo. Kažkas, ko patys esam nepajėgūs sukurti. Ir jei tik galėtumėm, sugrūstumėm visą pasaulį į dėžę, kad tik išvengti nežinomybės ir to nenuspėjamo likimo.

Ir arbata apkarto. Net dangus apsiniaukė. O čiulba paukšteliai. Gražu. Man sielą išglosto.

– Juditonomija

Sugalvok svajonę

Dažnai pešioju blakstienas. Skaičiuoju, kiek ištraukiau. Nupučiu.

Kartais dar sutinku žmonių, kuriems iškritusi blakstiena ir jos nupūtimas asocijuojasi su svajonių išsipildymu. Turbūt pagal juos aš žaidžiu su likimu. Švaistau būties duotą simbolį. O jei kalbant bendrai apie visus tuos “sugalvok norą ir..“, tai kaip dažnai mes išvis prisimename, ką tuo metu mąstėm. Ar išvis ką nors konkretaus? Pavyzdžiui, per gimtadienius linkime gerų metų, o ką reiškia geri metai? Vienam – tai, kai keliauji ir susirandi naujų draugų, kitiems – kai pakankamai susitaupai naujai mašinai, o tretiems – tai laimingai baigtas bakalaurinis.

Pešu sau svajones iš akių ir viliuosi, kad ateity jų mažiau kris. Nors pamenu, dar mokyklos laikais man išpešti daugiau blakstienų buvo lygu pergalei. Kai jau jas nupešiau, tai pradėjau su antakiais žaist. O pagalvojot, kad antakių plaukeliai atrodo beveik taip pat, kaip blakstienos?

Ir suprask dabar man, kad gudras, iš kur pas mus tokie įdomūs prietarai galvoje. Google nepadeda surasti istorijos, kada visas tas blasktienų pūtimas prasidėjo. Tai likau nepešus nieko su visu šituo samprotavimu. Na, tiksliau, likus tik blakstienas pešus. Ir antakius. Tai, o jūs pagalvojot, kam išvis dabar čia skaitot. Ar irgi kartais taip pamąstot? Va kam,- pavyzdžiui, kai lupam mandariną, bandom kuo ilgiau nenutraukti lupenos? Arba kai lupam bananą, tai būtinai pro vieną galą. Kažkada net susiginčijau, kad geriau šiaip pradėti lupti visai nuo kito galo.

Turbūt reikia kuo nors užimti smegenis, kad nustočiau taip saipalioti.

Ačiū už dėmesį.

Sėkmės dabar negalvoti prieš lupant bananą, iš kurio galo geriau.

Savo darbą atlikau.

Atia.

– Juditonomija