Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

Vakaras. Po ąžuolu guliu.Girdžiu, jis kažko klausiaIr darosi man neramu.Tyla man įtikinamiausia.Kvėpuoja vėjas man į kaklą.Bet man nešalta. Ir nesuprantu,Kodėl jis pasirinko pienę akląIš viso lauko tulpių žydinčių…Ir maža vietos man. Taip ankštaPlačiojoj žemėj protėvių šitoj!Aš paguldysiu po medžiu tą naštą.Tada ištirps ji Žemėj apskritoj. Ir niekas nieko nebeklaus.Tačiau kol kas, tiktai kol kasIškalsiu mintį liūdesio gilaus,Paleisiu iš širdies aukas!O tu manęs klausysiesi,Bet negirdėsi.O tu sode bastysiesi.Bet negirdėsi.Tik žaisim žvilgsniais sutemojMes, nė žodžio neištarę.Ir mažo miesto didumojMes, būsim viens kito nė nematę. Naktis. Jau ąžuolas užmigo,Ir mano siela ilgiau nebetvers.Žinau, kad mus bėda ištiko.Laimės žodžių mums jau neišverst…Kalti dėl šito … Skaityti toliau: Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

EQUUS ALBUS

Tamsoje žvengia baltas arklys,O tu joji ant jo laukais raitas.Taip bandai pasivyti mintis:Savas, ne savas, prijaukintas.Ir vėl kyli aukštyn, ir krenti tuPo kanopomis jo ir po dulkėmis,Taip ir liksi tu ten – nesvarbu,Kiek minčių paleistų dar bus gulbėmis…Jos negrįš, jos negrįš, jos ne tavo,Nors ir gimdo jas tava galva!Ir tau rodos, kad jas anuliavoBalto EQUUS kanopų spalva.Baltos dulkės tai baltas gyvenimas,Baltas džiaugsmas tai lėkti laukais!Balto aukščio balčiausias plėvenimasVėjui šnabždant tik draikos plaukais.Sakralesnio nėra nieko kito,Už galėjimą skęsti migloj –Ten, kur temo, kur geso, kur švitoBaltos mintys tavojoj galvoj.Kas supaisys tą EQUUS didybę?Kas pasieks begalinius laukus?Kas įžvelgs padare tą dievybę,Kurios ieškom … Skaityti toliau: EQUUS ALBUS

Laiškas gūdžią naktį

Kelionė baigiasi, kada žmogus paprašo.To nei gabiausias plunksnos meistras neaprašo,Nei sumaniausias debesų karalius nenustato –Gyvasis pats savo lemties paminklą pasistato. Paminklas gali būti ir akmuo, ir karšta ugnisAr net trapus tarsi neginčijama žmogaus būtis,Tačiau svarbiausia žmogui – žymę po savęs palikti,Tada neabejodamas jau gali jis ramiai numirti. Tiesa, kad amžiais puošti darbus jau nebemadingaIr kad absurdo dekoracijos dabar kaip niekad pinga.Tik rezignacija vienatvės draugė, akyse sumirga,Kada pateka mėnuo ir galia kietai įminga. Visiems gūdi naktis, o mums dar gali saulė šviesti!Sunkiausia tik, ko gero, saldžią baigtį prisikviesti…Ir dar surasti, kokią apskurusią staltiesę patiesti,Viešnia ši nesiims bet kokių malone apkrėsti… Tokiai … Skaityti toliau: Laiškas gūdžią naktį

Nemiga

Klajoti nemigos keliais nebegaliu.Nebegaliu ir tiek. Neklusnūs pirštaiSuveltus plaukus draiko rateliuIr kūnas palengva jau miršta. O kiek dar kelio! Kiek dar kelio likoIr kiek išgirsti dar reikės giesmių!Ir kiek dar ašarų nubraukti vaiko,Mano kūne neradusio būties versmių. Bet aš nueisiu. Nes nueiti reikia.O jeigu kas paklaus, kur aš einu,Sakykit jiems (nors širdis ir verkia) –Bejausmę nemigą pasitinku. – I.G. Skaityti toliau: Nemiga

Jis

Ir kol žvaigždėmis lyja, aš ryškinu juostą,Juodai baltą netekties liūdesio uostą.O kai pranyks jos išstumtos aksomo,Suprasiu gal, kam JIS man jas dovanojo. Ir kam ta erdvė man, pasaulis man kam?Neskirsiu savęs laikinumui šitam.Tik juosta vis sukasi, bėga ir trupaIr vėl naują kūdikį JIS rankose supa. Ir vėl naujos žvaigždės, ir juosta kitaKeliauja kas sau vis kita orbita.Gal mums viskas baigta, bet JAM – niekadaO galgi nutrūks greit ir juosta šita… -I.G. Skaityti toliau: Jis

Nesužavėti esame tikrumo

Nesužavėti esame tikrumo.Nepaliesti aštriųjų dilgėlių.Mes amžiais laikomės saugaus atstumo,Iš rojaus sodų neskinam gėlių. Nenunešti mes esame tėkmės,Neapgaubti kaitriųjų spindulių,Tokios štai esam padermės –Sidabrą dirbančių auksakalių! Nesuprasti mes esam debesų,Neglostomi puriojo smėlio.Dažnai negirdime nei šnabždesių,Nei atšiaurios baladės vėjo. Negyventi mes esame ir nebūti.Tik surakinti baimės būtinumoIšskrenda žodžiai, sakalai liūdni:Nesužavėti esame tikrumo… -I.G. Skaityti toliau: Nesužavėti esame tikrumo

***

Tarp medžių paslapčių daugiauNei žodžių žino žmogaus lūpos.Tad palypėkime šiek tiek aukščiau,Gamtoj neegzistuoja lubos! Įkelkim koją ten, kur niekieno nebūta,Suteikim sau malonę pasiklystiIr noriai sumokėję šią gamtos valiutąNepabijokime miškų gelmės išvysti. Pusiaukelę pasiekę nesustokime,Numeskim žmogiškumo grandines!Jaukiam paukščio lizdely apsistokime,Pagerbkim rytmečio gijas aksomines. Nupinkim saulės spindulių vainiką,Gražesnį už brangakmenius skaidriausius!Prakilnesni taip būsim už didiką,Už aukso rūmus šiojo prabangiausius. Neatsigręžkim į tą Žemės pusę niekada,Kur nuolat rūksta vargo kaminai,Ten, kur prabėgus begalinė dekadaPasaulio vienį dalo, laiko atskirai. Pasiklausykime todėl ir vėjo, ir ošimo,Ir saulės, ir kelmelių samanotų,Pasiklausykime todėl širdies plakimo –Kiek daug dar dūžių čia neišnaudotų! Štai visos paslaptys delnu pasiekiamos –Jas … Skaityti toliau: ***