Proza

Akmenukas bate

Vasara vis primena neišeisianti taip greitai ir užkuria savo kaitrą keliom dienom. Viena siela slenka žemės paviršium ir taip mąsto: “Karšta, delnai lipnūs ir galva sukasi. Noriu įsilysti į šaldytuvą ir ten pratūnoti likusią dienos dalį. Kartais svajoju būti tokia mažutė, kad galėčiau plaukioti šaltam pieno indelyje. O eiti kur į ežerą nė kiek nesinori. Ten ir žmonių marios ir vaikai klykia, šunys loja, kažkam krenta plafkės o dar svylantys ir rudi kūnai tik primena, kad šią vasarą mano pilvas nematė saulės. Ir nors visas tas aplinkybes ignoruočiau – vanduo lyg arbata šiltas ir nė neatgaivintų. Ar gali būti, kad … Skaityti toliau: Akmenukas bate

Daiktai

Anksčiau jis turėjo daug daiktų. Neužtekdavo ir dviejų lagaminų, kad sudėtų reikalingiausius dalykus: šimtas tuščių užrašinių, kelias dešimt neskaitomų knygų, niekada nedėvėtus drabužius ir vitaminus, kuriuos vis pamiršdavo išgerti. O fotoaparatas likdavo stalčiuje rinkti dulkes. Bet metai po metų, kelionė po kelionės. Užrašinės vis rinko naujas istorijas, knygos turėjo po kelis skirtukus, o drabužiai buvo palikti jau tuščiuose namuose. Buvo atrasta vieta fotoaparatui. Galiausiai užpildyti puslapiai tarsi vėjo buvo išnešioti po visą pasaulį. Nuo nedidelio kaimelio Rusijoje, kur gyveno jo močiutė, po visą Europą pasiekiant net Amerikos kraštus. Jis niekada ten nebuvo, tačiau atrado daug pakeleivių pietų Europoj, kurie surado … Skaityti toliau: Daiktai

Aš?

Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones… Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus. Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę. Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik vienatvė padeda neišprotėti. O jis laukia padėkos. Žvelgia pilkomis akimis iš bedugnės tempdamas gilyn. Skęstu… Ne… Čia nėra manęs. Jis nėra aš. Tačiau kaip šie sapnai, kuriuos stebiu tarsi kito žmogaus akimis? Noriu, kad jis išnyktų. – Iš ko sprendi, kad aš esu? Atvaizdas šypsosi, paniekinamai juokiasi. Galva sukasi ir mintys slysta. Čia ne aš. … Skaityti toliau: Aš?

Paklydęs tarnas

Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia. Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. … Skaityti toliau: Paklydęs tarnas

Paskęsk Kartais

— Šok į šią gilumą, į ši platų vandenyną. Sužinok, kas ten yra, ir išspręsk šią mįslę. Turi nustoti gyventi tik paviršiuje, nes gilumoje slepiasi tiek daug paslapčių ir atradimų, bet žinok, tos vandenyno gelmės yra baisios, — saulės šviesa jau ten nebepasiekia, tad ten yra tamsu, taip tamsu, kad matai tik juodą tamsą. Tiesą sakant, tamsa ne tai, kas labiausiai gąsdina ten, o nežinomybė, — kas yra toje tamsoje, kartu su tavimi. Nežinomybė, kas įvyks, atsitiks, paliesi, pamatysi, išgirsi, o nežinomybė yra baisi, nesaugi, nepatikima. Bijome paimti jos ranką, nes nežinome, kur ji nuves, bet su ja turėsi susidraugauti, … Skaityti toliau: Paskęsk Kartais

Fantasmagorija

Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia.    Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo per balas bėgančią minią su skėčiais. Visi skubėjo. Jis ieškojo. Pažvelgusi į viršų atsidusau ir atsistojusi lėtai patraukiau prie fotografo. Palietusi jo petį priverčiau atsisukti. Jo viskio spalvos akyse buvo įžvelgiamas nusivylimas. Užsimerkusi šyptelėjau ir apglėbiau jį per kaklą. Kažkur tolumoje skambėjo Bacho kompozicija, bet ją užgožė lietaus simfonija. Šiandien atėjo.     Jis neskubėdamas rūkė … Skaityti toliau: Fantasmagorija

Ir kas sugalvojo tuos langus?

Gyveno mergaitė. Turbūt kaime. Tokia tyli, rami ir iki kaulo nuobodi aplinka. Taip, tikrai, tai turėjo būti kaimelio aplinka. Ten, kur augo pienės, laisvai, jokio perfekcionisto netrukdomos. Kur šuva lodavo ant praskrendančių paukščių, nes daugiau niekas ten neužsukdavo. Ten, kur dideli laukai driekėsi toli, taip toli, kad net paskausdavo kojas vien pagalvojus apie išėjimą. Ir mergaitė net nenutuokė, kad už tos trobos buvo dar daug neištirtų linksmybių. Taip pat ir pavojų, apie kokius net tuose namuose niekas neužsimindavo. Mergaitei viskas atrodė taip vienodai. Kiekvieną dieną ji keldavosi ir jau atmintinai žinojo paukščių giesmeles ir laukinių durų girgždesio garsus. Neretai atsibusdavo, … Skaityti toliau: Ir kas sugalvojo tuos langus?

Šaknys

Užvirus arbatinukui Aleksandras įsipylė juodos arbatos; keli vandens lašai pateko ant rankos skaudžiai nudegindami šviesią odą. Bet vaikinas lyg to nebūtų pastebėjęs neįskaitoma išraiška įbėrė cukraus ir atsisėdo prie stalo garsiai šaukšteliu trankydamas į puodelio kraštus. Jis mąstė apie viską ir apie nieką tuo pačiu. Bet jis nebuvo pasimetęs, ne. Aleksandras net tikėjo, kad galiausiai viskas įvyko taip, kaip turėjo būti. Aplinkui esančiuose daugiabučiuose šviesa degė vos keliuose languose. Mašinų spalvos pasiskirstė į dvi: šviesias ir tamsias. Tik ryškūs žibintai apšvietė tolumoje esančius namų stogus ir kelius. – Tu įsitikinęs, kad nori čia likti? – eilinį kartą pasiteiravo Sofija, graudžiai … Skaityti toliau: Šaknys

Draugas su gobtuvu

Bjauri pirmadienio popietė ir drėgnos autobuso sėdynės – „ jau geriau eičiau per tą lietų“. Žiūriu pro langą, ilgėdamasi to šiltų patalų jausmo, kuris mane lydi nuo pat ryto, ir padėjo iškęsti dar vieną dieną mokykloje. Šis jausmas yra mano vienintelis draugas, kuris man primina, kad kiekviena diena turi pabaigą, tad ir ši ateis. Dėkinga aš jam, bent jau nesijaučiu vieniša, kai skaičiuoju sekundes iki pertraukų pabaigos. „ – O, jau tuoj ir mano stotelė“, – seniai pastebėjau, kad šie žodžiai jau nebekelia jokio entuziazmo, o tiek laukiau šio momento, bet net ir jis jau nebesuteikia jokio stimulo, kažkaip norėčiau, … Skaityti toliau: Draugas su gobtuvu

Laiškas nepažįstamajam

Saulėtomis pavasario dienomis, sėdėdama ant suoliuko kur nors viename iš tų jaukių ir nedidelių miesto parkų, aš mėgstu stebėti žmones. Nesu fotografė, bet stengiuosi žvilgsniu užfiksuoti praeivius, nuspėti jų nuotaikas, jausmus, pažvelgti giliau, nei tai sugeba padaryti fotoaparatas. Ir nors tai tik spėlionių žaidimas, laikui bėgant tai tapo daugiau nei gan juokingu laiko praleidimu. Kuo ilgiau analizuodavau praeivius, tuo dažniau pastebėdavau pavienius liūdnus, o gal tiesiog vienišus žmones. Jie lengvai išsiskirdavo iš minios savo slegiančia išvaizda: liūdnu veidu, tuščiomis akimis, greitu, lyg mechanizmo programuojamu žingsniu. Tokių žmonių aprangą dažniausiai gaubdavo tamsios spalvos, jie nepastebėdavo pavasarinio gamtos grožio, jei negyveno dabartyje, … Skaityti toliau: Laiškas nepažįstamajam

Poeto epilogas

Balandžio 16 – osios vakaras, 2020 m.             Arsenijus turi daug žalingų įpročių. Būna, kad pamiršdamas, jog jau du metai, kaip jis metė rūkyti, nusiperka cigarečių pakelį, paima žiebtuvėlį i rankas ir prisimena. Suspaudžia cigaretę dantimis, prakąsdamas filtrą, ir išmeta i artimiausią šiukšliadėžę. Jis išmėto daiktus po visą kambarį, o vietoj spintos naudoja kėdę arba sofą. Palieka puodelius su neišgerta kava virtuvėje, vonioje, kambaryje ir net kelis kartus buvo atradęs koridoriuje. Arsenijus gan užmarštus. Jo galvoje net neišlieka mintis, kad reikia laikytis disciplinos ir tvarkos. Jis nemąsto apie pasaulį, amžinai savo paties idėjose ir neretai kada kalba sau po nosimi. … Skaityti toliau: Poeto epilogas

Už lango čiulba

Įsitaisau nepatogiausioj pozoj, kad tik vėl neužmigčiau. Prabundu su skaudančiu kaklu ir patalų antspaudais ant veido. Karšta vonia. Guliu ir ten vos nemiegu. Iš kokio gero gyvenimo rytus pradedu su karšta vonia? Gerai, o dabar grįšiu prie ryto simfonijos garsų. (Atsikrenksčiu) Jei būčiau Maironis, tai prirašyčiau čia kalnus garsų, kur ryte už lango skamba. Būtų kažkas panašaus į “Vy ū, vy ū, vou vou vou…“. Taip čia greitoji lietuviškai skamba! Dar skambėtų “brrrrrrrrrr, pššššš“, kavos aparatas ir keli cyptelėjimai seno šuns. O dabar tai Maironis apsidžiaugtų, nes atpažintų jam mielus pavasario balsus: “Čir vir vir“ ir “crrrryu, brrryu“, “cik cik … Skaityti toliau: Už lango čiulba

Mergaitė ant sienos

– Jau turiu kambarių raktus. – raportuoja auklėtoja, įlipusi atgal į triukšmingą mūsų autobusą. – Taaaip… Trivietis! Klasiokai subruzda ir tuojau vienas per kitą ima rėkti, dalintis kambarius ir draugus. Tik tada suvokiu, kad su niekuo nesusitariau. Lieka paskutinis. Vienvietis. Man. Nieko, visai smagu, kad nereikės su niekuo dalintis. Pamažu išlipam į drėgną pajūrio naktį. Miestelis atrodo tylus ir tuščias, o žemę dengia rūkas. Einame betono plytelėmis grįstu takeliu per sodą į dviaukštį viešbutį. Šalta. Kelias toks trumpas, bet pirštai jau sustiro. Į mus tiesiasi nuogos krūmų šakos. Paliečiu vieną. Ji suskamba, kaip ilgi geltoni mamos karoliai. Visus augalus apdengęs … Skaityti toliau: Mergaitė ant sienos


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s