Laiškas gūdžią naktį

Kelionė baigiasi, kada žmogus paprašo.To nei gabiausias plunksnos meistras neaprašo,Nei sumaniausias debesų karalius nenustato –Gyvasis pats savo lemties paminklą pasistato. Paminklas gali būti ir akmuo, ir karšta ugnisAr net trapus tarsi neginčijama žmogaus būtis,Tačiau svarbiausia žmogui – žymę po savęs palikti,Tada neabejodamas jau gali jis ramiai numirti. Tiesa, kad amžiais puošti darbus jau nebemadingaIr kad absurdo dekoracijos dabar kaip niekad pinga.Tik rezignacija vienatvės draugė, akyse sumirga,Kada pateka mėnuo ir galia kietai įminga. Visiems gūdi naktis, o mums dar gali saulė šviesti!Sunkiausia tik, ko gero, saldžią baigtį prisikviesti…Ir dar surasti, kokią apskurusią staltiesę patiesti,Viešnia ši nesiims bet kokių malone apkrėsti… Tokiai … Skaityti toliau: Laiškas gūdžią naktį

Kaip išsivalyti smegenis ir atgaivinti kūrybingumą?

Pradžioj reikia leisti sau panuobodžiauti. Rimtai. Leisti neatrašyti nei per vieną socialinę mediją. Iš viso gal išjungti viską, visas technologijas. Mano močiutė apsidžiaugtų, sakytų, mažiau radiacijos, sveikiau. Jei nepyksit, pacituosiu ne tik močiutės (neneigiu jos išminties), bet ir kokius mokslinius straipsnius. Mėgstu savo žodžius laikyti vien iš savęs jau svarius, bet tiesa ta, kad dažnai teiginius lupu iš piršto ir nereiktų jais pasitikėti. Va, ir ką tik apjuodinau savo reputaciją. Bet nieko tokio. Susitaikysiu. O dabar daugiau apie atsiribojimą nuo medijų ir informacijos pertekliaus. Knygoje “Too Fast to Think: How to reclaim your creativity in hyper-connected work culture“ Chris Lewis … Skaityti toliau: Kaip išsivalyti smegenis ir atgaivinti kūrybingumą?

Draugas su gobtuvu

Bjauri pirmadienio popietė ir drėgnos autobuso sėdynės – „ jau geriau eičiau per tą lietų“. Žiūriu pro langą, ilgėdamasi to šiltų patalų jausmo, kuris mane lydi nuo pat ryto, ir padėjo iškęsti dar vieną dieną mokykloje. Šis jausmas yra mano vienintelis draugas, kuris man primina, kad kiekviena diena turi pabaigą, tad ir ši ateis. Dėkinga aš jam, bent jau nesijaučiu vieniša, kai skaičiuoju sekundes iki pertraukų pabaigos. „ – O, jau tuoj ir mano stotelė“, – seniai pastebėjau, kad šie žodžiai jau nebekelia jokio entuziazmo, o tiek laukiau šio momento, bet net ir jis jau nebesuteikia jokio stimulo, kažkaip norėčiau, … Skaityti toliau: Draugas su gobtuvu

Nemiga

Klajoti nemigos keliais nebegaliu.Nebegaliu ir tiek. Neklusnūs pirštaiSuveltus plaukus draiko rateliuIr kūnas palengva jau miršta. O kiek dar kelio! Kiek dar kelio likoIr kiek išgirsti dar reikės giesmių!Ir kiek dar ašarų nubraukti vaiko,Mano kūne neradusio būties versmių. Bet aš nueisiu. Nes nueiti reikia.O jeigu kas paklaus, kur aš einu,Sakykit jiems (nors širdis ir verkia) –Bejausmę nemigą pasitinku. – I.G. Skaityti toliau: Nemiga

Jis

Ir kol žvaigždėmis lyja, aš ryškinu juostą,Juodai baltą netekties liūdesio uostą.O kai pranyks jos išstumtos aksomo,Suprasiu gal, kam JIS man jas dovanojo. Ir kam ta erdvė man, pasaulis man kam?Neskirsiu savęs laikinumui šitam.Tik juosta vis sukasi, bėga ir trupaIr vėl naują kūdikį JIS rankose supa. Ir vėl naujos žvaigždės, ir juosta kitaKeliauja kas sau vis kita orbita.Gal mums viskas baigta, bet JAM – niekadaO galgi nutrūks greit ir juosta šita… -I.G. Skaityti toliau: Jis

Nesužavėti esame tikrumo

Nesužavėti esame tikrumo.Nepaliesti aštriųjų dilgėlių.Mes amžiais laikomės saugaus atstumo,Iš rojaus sodų neskinam gėlių. Nenunešti mes esame tėkmės,Neapgaubti kaitriųjų spindulių,Tokios štai esam padermės –Sidabrą dirbančių auksakalių! Nesuprasti mes esam debesų,Neglostomi puriojo smėlio.Dažnai negirdime nei šnabždesių,Nei atšiaurios baladės vėjo. Negyventi mes esame ir nebūti.Tik surakinti baimės būtinumoIšskrenda žodžiai, sakalai liūdni:Nesužavėti esame tikrumo… -I.G. Skaityti toliau: Nesužavėti esame tikrumo

***

Tarp medžių paslapčių daugiauNei žodžių žino žmogaus lūpos.Tad palypėkime šiek tiek aukščiau,Gamtoj neegzistuoja lubos! Įkelkim koją ten, kur niekieno nebūta,Suteikim sau malonę pasiklystiIr noriai sumokėję šią gamtos valiutąNepabijokime miškų gelmės išvysti. Pusiaukelę pasiekę nesustokime,Numeskim žmogiškumo grandines!Jaukiam paukščio lizdely apsistokime,Pagerbkim rytmečio gijas aksomines. Nupinkim saulės spindulių vainiką,Gražesnį už brangakmenius skaidriausius!Prakilnesni taip būsim už didiką,Už aukso rūmus šiojo prabangiausius. Neatsigręžkim į tą Žemės pusę niekada,Kur nuolat rūksta vargo kaminai,Ten, kur prabėgus begalinė dekadaPasaulio vienį dalo, laiko atskirai. Pasiklausykime todėl ir vėjo, ir ošimo,Ir saulės, ir kelmelių samanotų,Pasiklausykime todėl širdies plakimo –Kiek daug dar dūžių čia neišnaudotų! Štai visos paslaptys delnu pasiekiamos –Jas … Skaityti toliau: ***