Neskraidantysis III

Unikalusis, ei, unikalusis!Tu negirdi mano balso? Na? „ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čiaKreipiesi. Ant uodegos nelipk!“ Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, –Ir kūrėjas, ir poetas. „ Žmonės davė man kitą vardą.Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“ Unikalusis! Užtenka marazmo!Tu Drakonas esi, ne sliekas.Užtenka man apie žmones kalbėti.Tu juk aukščiau jų. Tu tobulesnis. „ Žmogau, patylėk. Nesuprasi!Suprask, kad Pardaviau aš dangų.Nieko atgal nesugrąžinsi.Sliekas aš. Ir užtenka apie tai!“ Unikalusis… Ne, tu Užsispyręs!Asilas tu, ne Sliekas. Taip!Tu Drakonas… „ Bet Drakonas besparnis!O besparnio likimas – žemė.Nerašau nei eilių, nei dainų,Ir gyvenu nuo šiol urve.Išeik, žmogau, per daug linksmas!Į laiminguosius … Skaityti toliau: Neskraidantysis III

Neskraidantysis II

Unikalusis, kur tu dingai?Kodėl dulkėmis aprėptas?Girdėjau, nusėdo poetinė ugnis,Liūdnas žvilgsnis, nuotaika mirus.Ei, besparni, perskaityk gi man…Kaip, nerašai? Prasmės nematai?Nyksta talentas purve.Nė vieno ženklo minties? „ Aš dabar beveik tik sliekas,Dieną ir naktį rausiuosi žemėje.Sunku žmogui laukuose vargti,Štai ir pašaukimas mano.Aš juk stiprus. Galiu viską!Mane giria, stato pavyzdžiu…“ Unikalusis, Drakonai ne žirgai! „ Bet man tai rėmai, riba!Aš pavargau parsiduoti svajonei.Jai neišsipildyti, aš tai seniai žinau.Taip, dirbu pasauly žmonių…Aš noriu būti naudingas.Sakau, aš reikalingas čia visiems!Neverta apie kvailus skrydžius galvoti!“ Unikalusis, bet tu gi norėjai!Norėjai visa tai išbandyti.Tos eilės apie skrydžius ir vėjo skonį,Apie negirdimą ilgesio šaukimą!Unikalusis, tu visa tai išdavei?Netylėk, … Skaityti toliau: Neskraidantysis II

Neskraidantysis I

Unikalusis, puslapių nedegink,Kurie eilėmis vėjo nešami.Sieloje tu – tobulasis paukštis,Tikrovėje nė kiek neskraidantysis. Tu talentingas, didžiuokis,Ir kam dėl kvailumo liūdėti?Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,Laikas kalbėti atvirai. Ei, ugnį ryškią savo pagesink!Nepyk, būk gi rimtas.Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?Neįprasta, nors ir nelengva. „ Tu nežinai, nematai šito,Kai kvėpuoji ir jauti vėją.Kai girdi, dangus tave kviečia,Bet jam atsakyti tu negali. Aš Drakonas, klaidingai gimęs besparniu.Ir skraidau aš tik sapnuose…“ Unikalusis, ir aš tavo pasauly.Žmogus, bet kaip tu, toks pat. Ir manęs rytais šaukiasi dangus,Švelnus oras įkvepia sielą.Klaidingai gimęs suluošintu.Klaidingai Drakonams nereikalingas tu. Aš gi dvikojų bandoje esu,Vienatvėj svajoju … Skaityti toliau: Neskraidantysis I

Ir kas sugalvojo tuos langus?

Gyveno mergaitė. Turbūt kaime. Tokia tyli, rami ir iki kaulo nuobodi aplinka. Taip, tikrai, tai turėjo būti kaimelio aplinka. Ten, kur augo pienės, laisvai, jokio perfekcionisto netrukdomos. Kur šuva lodavo ant praskrendančių paukščių, nes daugiau niekas ten neužsukdavo. Ten, kur dideli laukai driekėsi toli, taip toli, kad net paskausdavo kojas vien pagalvojus apie išėjimą. Ir mergaitė net nenutuokė, kad už tos trobos buvo dar daug neištirtų linksmybių. Taip pat ir pavojų, apie kokius net tuose namuose niekas neužsimindavo. Mergaitei viskas atrodė taip vienodai. Kiekvieną dieną ji keldavosi ir jau atmintinai žinojo paukščių giesmeles ir laukinių durų girgždesio garsus. Neretai atsibusdavo, … Skaityti toliau: Ir kas sugalvojo tuos langus?

Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

Vakaras. Po ąžuolu guliu.Girdžiu, jis kažko klausiaIr darosi man neramu.Tyla man įtikinamiausia.Kvėpuoja vėjas man į kaklą.Bet man nešalta. Ir nesuprantu,Kodėl jis pasirinko pienę akląIš viso lauko tulpių žydinčių…Ir maža vietos man. Taip ankštaPlačiojoj žemėj protėvių šitoj!Aš paguldysiu po medžiu tą naštą.Tada ištirps ji Žemėj apskritoj. Ir niekas nieko nebeklaus.Tačiau kol kas, tiktai kol kasIškalsiu mintį liūdesio gilaus,Paleisiu iš širdies aukas!O tu manęs klausysiesi,Bet negirdėsi.O tu sode bastysiesi.Bet negirdėsi.Tik žaisim žvilgsniais sutemojMes, nė žodžio neištarę.Ir mažo miesto didumojMes, būsim viens kito nė nematę. Naktis. Jau ąžuolas užmigo,Ir mano siela ilgiau nebetvers.Žinau, kad mus bėda ištiko.Laimės žodžių mums jau neišverst…Kalti dėl šito … Skaityti toliau: Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

EQUUS ALBUS

Tamsoje žvengia baltas arklys,O tu joji ant jo laukais raitas.Taip bandai pasivyti mintis:Savas, ne savas, prijaukintas.Ir vėl kyli aukštyn, ir krenti tuPo kanopomis jo ir po dulkėmis,Taip ir liksi tu ten – nesvarbu,Kiek minčių paleistų dar bus gulbėmis…Jos negrįš, jos negrįš, jos ne tavo,Nors ir gimdo jas tava galva!Ir tau rodos, kad jas anuliavoBalto EQUUS kanopų spalva.Baltos dulkės tai baltas gyvenimas,Baltas džiaugsmas tai lėkti laukais!Balto aukščio balčiausias plėvenimasVėjui šnabždant tik draikos plaukais.Sakralesnio nėra nieko kito,Už galėjimą skęsti migloj –Ten, kur temo, kur geso, kur švitoBaltos mintys tavojoj galvoj.Kas supaisys tą EQUUS didybę?Kas pasieks begalinius laukus?Kas įžvelgs padare tą dievybę,Kurios ieškom … Skaityti toliau: EQUUS ALBUS

Laiškas gūdžią naktį

Kelionė baigiasi, kada žmogus paprašo.To nei gabiausias plunksnos meistras neaprašo,Nei sumaniausias debesų karalius nenustato –Gyvasis pats savo lemties paminklą pasistato. Paminklas gali būti ir akmuo, ir karšta ugnisAr net trapus tarsi neginčijama žmogaus būtis,Tačiau svarbiausia žmogui – žymę po savęs palikti,Tada neabejodamas jau gali jis ramiai numirti. Tiesa, kad amžiais puošti darbus jau nebemadingaIr kad absurdo dekoracijos dabar kaip niekad pinga.Tik rezignacija vienatvės draugė, akyse sumirga,Kada pateka mėnuo ir galia kietai įminga. Visiems gūdi naktis, o mums dar gali saulė šviesti!Sunkiausia tik, ko gero, saldžią baigtį prisikviesti…Ir dar surasti, kokią apskurusią staltiesę patiesti,Viešnia ši nesiims bet kokių malone apkrėsti… Tokiai … Skaityti toliau: Laiškas gūdžią naktį