LONELINESS (PART 1)

Getting to know “The Lonely City“ by Olivia Laing & relating to Charles Bukowski

I took that book in the extraordinary times when we all had to change our plans because of the creation of the new world’s plan by the virus. I was spending my days in Rotterdam with 2.7 million inhabitants who also were touched by all changing virus. Rotterdam is always pretending to have a similar character as other big cities like New York therefore for me was not that unrelatable atmosphere written in the book inspired by the art of a big city. Before reading that book, I thought that I will start to see more wisdom gained from loneliness, but unfortunately, it gave the opposite side of realization what loneliness means for each of us living in an enormous society.

Who does get first into the game of loneliness: society or people because of society’s pressure? How economical and political structures can make us that lonely that we start to lack ourselves?

Loneliness is a picture of our society that made people participate in the same carnival of masks, roles, parts of the business, etc. While reading Olivia Laing’s book I saw not the deeper wisdom of loneliness but its wider picture with a bigger amount of dirty colors.

The book started with Edward Hopper – with an icon of loneliness expressing it by massive, vacant, not fully inhabited architecture of New York in paintings. Then followed other outstanding makers of masterpieces in the art world: Henry Darger, David Wojnarowicz, Klaus Nomi, Andrew Warhol, and their milieu. All of them left their color in description of loneliness and each color was unique. That does not call me for a proclivity to follow their ideas with which I hardly agree that they brought righteousness into the fight against intolerable society structure for all kinds of souls living there and their restricted permissive behavior (does the artist need to avoid every human being around him or her as Henry Darger did, that his artwork could express the complexity of his philosophical world? does the artist need to celebrate sexual freedom against society’s stigma like David Wojnarowicz did?). Little overviews of outsider artists brought me questions about their values. Did they had those kinds of qualities that after their life they could be proud of their fight or they mixed those values with their times’ society’s degradation to bring into the world what its sickness needed for transforming what is bad into the good. 

What is bad into the good

Call me now a lawyer of human values, but I do believe that each situation of our and other lives has more decisions than the creativity and imagination of a human could make. Art which appeared from a lonely lifestyle for me seems usually egocentric, toxic (but not only created by some artistic souls, also, most importantly, and way much more than those indigent souls – by society, by its toxic and egocentric waves which influenced their lives). Artworks of high self-observation not always mean a piece of a life lived by one individual, but also a piece of life influenced by society. Therefore art could be called the reproduction of mass. Though each artist in the book “The Lonely City“ had freedom for decision: how they could create and what. 

Usually, similar traumas, life experiences, childhood, lifestyle make artists and their audience relatable. In my opinion, art has a bigger force than the power to create stronger relationships between an artist and a community of different thinkers who often feel as not themselves in a ‘normal’ structure of society. And a bigger force than the strength of being different. 

Why a majority of artists are tempted to expose the dirt of humanity than to create potential beauty of it?

Unfortunately, we are humans. Big crowds of humans are like black holes: never enough, never full, never shining like stars. 

Like a poem “no help for that“ of Charles Bukowski declares:

‘there is a place in the heart that

will never be filled

a space

and even during the

best moments

and

the greatest

times

we will know it

we will know it

more than

ever

there is a place in the heart that

will never be filled

and

we will wait

and 

wait

in that 

space.’

Well, in each situation are more options of decision than we can imagine or create. There are enclosed questions like ‘to be or not to be’. Options for that: ‘negative’ or ‘positive’. Between them is the contrast like between black and white objects. Let me add a couple of questions that would bring more colors into that philosophy. A question ‘how?’. And after ‘how?’ – ‘what?’. If an answer is ‘positive’ to the question ‘to be or not to be’how will you exist? Ant what will you leave after your existence? For what will your existence and deeds serve: for negative energy that destroys or positive – that heals, grows, blesses?

All mentioned talented men left their works which brought influence to the art world which we do have now. They also left manner of the art language which influenced by it followers imitate even they do not know what kind of personal life or public accidents stimulated those geniuses to create in a way which nowadays art world copies. 

In 20 century in New York artists had one common issue – loneliness. Did they not have any other option of how to interact with society than the one – isolation?

Everywhere is a potential place for emptiness, even in a heart – a place ‘that will never be filled’ (Bukowski). Only Jesus could fill it (Bible).

-Dirižablis

You can read more in personal blog of Dirižablis

Nesuprastos mintys II dalis

Šiandien perskaičiau Psalmėse : Žmogus – tik kvapas. Ir iš tikro, pagalvojau. Įdomu, koks mums atrodo ilgas tas mūsų gyvenimas, tačiau jis toks trapus ir palyginti tokia nedidelė dalis laike. Ką jau kalbėti, jei tas laikas lyginamas su visu planetos amžiumi, ar bent jau paimkim kažką artimiau. Štai, kad ir medžiai, jei jų neiškertam, ar nesudeginam, jie pragyvena mūsų prosenelius. Ir mes švaistom savo laiką, dirbam nuo ryto iki vakaro, kad užsitaupyti, kažką pasistatyti, kažko pasiekti. Juokingai daug plušam nežinodami, kas bus po mūsų. Juk mums po mirties viskas pradings. Nieko nepasiimsim. Suprantu, kad jei žiūrima į šį gyvenimą, kaip į vienintelę galimybę, vienintelį šansą, turim išnaudoti jį. Arba atvirkščiai, kam vargti, jei vis viena viskam ateis galas? Ir toliau, toje psalmėje Dovydas skundžiasi, kad jam jau nebemiela gyventi, mat jis atsisakė visų džiaugsmų ir malonumų, liko tik skausmas. „Duoki žinoti kiek man dar liko dienų nugyventi.“ – prašo Dievo jis. Šis klausimas yra pamėgtas filosofų mėgėjų, ar motyvacinių kalbėtojų, kartais mokytojų ar dvasininkų, tik suformuluotais šiek tiek kitaip: „Ką darytum, jei žinotum, kad tau liko gyventi tiek ir tiek dienų?“. arba „Ką darytum, jei žinotum, kad rytoj mirsi?“. Šitas toks žiauresnis, bet mintis ta pati. Ką tau duotų žinojimas? Nes dabar lygiai taip pat nežinai, ar rytoj ar po kelių mėnesių, metų dar gyvuosi. Tačiau iš bendros savo patirties, dar nepatyrę mirties, jos ir nesitikim. Ji mums atrodo taip toli, kad neverta nė apie ją mąstyti. Tiesa, kiek kitaip apie ją mąstome, kai susiduriam akis į akį su mirtimi, kai suserga artimas ar kai per plauką išvengiam incidento. Kiti sau net mėgsta priminti apie gyvybės trapumą ir leidžiasi į adrenalino paieškas pavojingose sporto šakose, nuotykiuose ar kare. Bet kasdieniai mūsų veiksmai tik ir koncentruojasi į ateitį. Mokomės, kad gavę diplomą, galėtumėm dirbti. Dirbame, kad mėnesio gale sulauktumėm atlyginimo. Sportuojam, kad vasarą turėtumėm gražesnį kūną. Apsiperkam žiemos sezonui, kai dar nežinom, ar bus ta žiema, ar tik užsitęs ruduo. Būtų nepatogu rūpintis vien tik šia diena, nes netobulėtumėme, tam nebūtų reikalo. Tai patys susidarom aplinkybes, kuriose suplanuojame metus į priekį, ir mintis, kad tiek nugyvensim tampa tiesiog natūrali. Gamtoje, planuoti yra natūralu. Gyvūnai ruošiasi dauginimuisi, ruošia vietą savo jauniklaims užauginti, kaupia maisto atsargas sunkesniam laikotarpiui… Turbūt labiausiai gyvenimo laiko trapumą supranta drugeliai, kurie po ilgų augimo procesų, pagaliau išskleidžia sparnus. O kam? Tai vienai diena, ar kelioms, pasiskraidyti, jei dar nepatrumpins jų laiko, kokie išalkę paukščiai, varlės, arba drugelių kolekcionieriai. Ar kada pagalvojot, kad drugeliui ant jūsų nutūpti ir tiesiog patupėti yra didžiulė laiko gaišatis. Jei jie dar tik vieną diena nugyvens, tai kokia brangi ta akimirka. Gal tu buvai vienintelis žmogus, ant kurio tam drugiui teko patupėti. Ypatinga akimirka. Gražu.

Bet aš neapsimetinėsiu. Kad ir kaip norėčiau pasakyti, kad darau tai, ko nesigailėčiau, jei rytoj jau tektų atsisveikinti, meluočiau sau. Žinoma, kad gaištu laiką. Ir kartais save dėl to graužiu. Bet kai pradedu mąstyti, o kas būtų svarbiau nei viena ar kita, pasimetu. Na gerai, pavyzdžiui santykis su žmonėmis man svarbiau nei mokslas. Taip ir atsilieku su visom užduotimi ir skaitiniais. Bet kartais net ir būdamas su žmonėmis gali būti kažkur toli, arba pokalbiai gimsta tušti ir vėl jautiesi lyg švaistytum savo laiką. Žmogus – tik kvapas. Bet kodėl tada mums taip svarbu tie žmonės? Ir mes patys sau esame be galo svarbūs. Gal ne taip, kaip norėtumėm, bet juk vis ieškome, kas mums geriau, kas patogiau, maloniau, kas teikia daugiau džiaugsmo, ar kas atbukina nuo skaudžių jausmų, o gal kaip tik priverčia daugiau jausti. Ir taip gyvenam, balansuodami ties savęs menkinimo ar savęs sureikšminimo. Ir vis tiek rūpinamės ateitimi, nors dažną kartą esame bejėgiai kažką pakeisti. Ir atrodo, tas nerimas toks bereikšmis, jei suvoki, kad net negalėtum apčiuopti visų galimų rytdienos scenarijų. Juk apie viską neišmąstysi, viskuo nepasirūpinsi, visko neužtikrinsi. Tai kam dar nerimauti dėl to, ko gali nė nenutikti. Bet baimės taip ir kyla. Iš nežinomybės. Turbūt dėl to ir norėtų Dovydas žinoti, kiek dar liko jam čia kęsti. Kad po kiekvienos dienos galėtų sakyti sau, kad vis mažiau liko. Bet mes ir nežinodami tikslios dienos, galime nutuokti, kad kiekvieną dieną mums lieka vis mažiau laiko, nei turėjome vakar. Ir tokia tiesa. Esame nesibaigiančiame (iki dabar) mirčių ir gimimo cikle. Mes mirsim, o tą pačia sekundę gims nauja gyvybė. Ir jau tas mūsų nerimas dėl to, ką rytoj teks apsirengti, arba kaip baigsis tas serijų ciklas apie narkotikų prekeivį, jau visai bus nebesvarbus. O kas tuomet svarbu? Ar mūsų kančios šioje žemėje svarbios? O džiaugsmai? O kas svarbu tau ar žinai? O ar tai būtų tiek pat svarbu, jei gyventum dar savaitę, mėnesį, metus?

Žmogus – tik kvapas.

Kažin, ar praeis bent valanda, kurioje, mintys suktųsi tik apie dabartį. Arba bent jau nebūtų rytdienos rūpesčių. Menkas tas mūsų protas, be perstojo grumuliuojantis mintis, kurios visai nenaudingos. Ir prisiminti kasdieną, kad „nu aš tik kvapas“. That‘s it! Rytoj, turbūt, jau pamiršiu iš vis apie tai, kol kas nors nepaklaus „O ką darytum, jei ši diena būtų paskutinė tavo gyvenime? “ Turbūt vis vien galvočiau, kas bus rytoj, net kai manęs nebebus, tuomet juk vis dar gyvuosiu kitų mintyse, nors ir trumpą laiką. Bet ar tai svarbu? O ką iš tiesų reikėtų daryti, jei tai būtų paskutinis atodūsis? Nu ir užsifilosofavau. Tebūnie, šiandien ir vėl skaitysiu apie smegenis ir vesiu užrašus, kurie naudingi bus tik tuomet, jei nugyvensiu dar mėnesį. Tiek ir tos kalbos apie nežinomybę, amžinybę ar beprasmybę. Žmogus toliau darys tai, ką tikriausiai reikia. O ar tikrai reikia?

-Juditonomija

Būti menininku

Ką tai galėtų reikšti? Ar tai nuostabu, ar katastrofiška, o gal neįtikinama?

            Juk mes visi galime būti menininkais, kodėl tik keletas pasinaudoja šia galimybe? Nejau žmogus nežino, jog galįs būti kūrėju ir kurti, plėtoti meną ir būti kuo nors daugiau, tik šį kartą – menininku.
            Aš esu Dirižablis. Šį kartą pasidalinsiu perspektyva iš savo pusės. Tad manau, kad svarbiausia kūrėjo sielai yra būti laisva siela – mokėti atsiskirti. Gaila, niekas mokykloje nekalba apie atsiskyrimą. Tai labiau nepriimtina sąvoka – juk klasėje mokinys turėtų socialiai galvoti, dalyvauti grupiniuose projektuose ir jaustis esąs svarbi dalis klasės struktūroje. O kaip gi tas atsiskyrimas? Mūsų aplinkoje jis nėra laikomas normaliu. Visų pirma imame vengti atsiskyrėlių, kaip kokios nepaaiškinamos nežinios, lyg tai būtų nepatinkanti paslaptis, kurios geriau nežinoti. Bet kodėl geriau nežinoti? Nuo ko iš tiesų apsaugotų šis savisaugos instinktas, lyg Adomo baimė atsikąsti uždraustojo obuolio?
            Dirižablis mano, kad žmonės taptų vieni kitiems įdomūs ir įkvėpimo šaltiniai, jei nebūtų užsisklendę keistose, tobulėti neskatinančiose struktūrose. Na, juk puikiai žinome įskiepytą mąstymo sistemą dėl darbo. Eini atidirbti, gaišti savo brangų laiką ir kūrybingas smegenis nepatinkančioje darbo aplinkoje, kurioje sausa, meno prasme. Kurioje viskas katastrofiškai nusistovėję ir skirti pagerbti monotoniją bei mechaniškumą, lyg robotai turėtų savo religiją. Tačiau žmogus esąs daug įdomesnis nei robotas. Robotas yra tobulas, o žmogus – netobulas. Štai kur įdomumas.
            Galbūt šis tekstas neišpildys jokių lūkesčių, galbūt net ir mano, kaip šio teksto kūrėjos, tačiau jo esmė iškelti temą apie menininko būtį. Kodėl kartais taip lengva prarasti įkvėpimą kuriant ar ieškant net pačio įkvėpimo. Maniau, kad privalu menininkui bėgti iš aplinkų, kurios jį ar ją slegia, tačiau keliaujant vėlgi gali atsirasti diskomfortas galbūt dėl pasaulio platumo, ir kad jame galima sutikti visko – dalykų, kurie suteikia įkvėpimo arba jį pagrobia. Kelionėje vargstama nuo nepastovumo, o slegiančioje aplinkoje – nuo jos stiprybės sekinti menininko jėgas. Tad kaip išsiauginti menininko „ raumenis“ ir atlaikyti visus gyvenimo išbandymus neprarandant kūrybos ugnelės?
            Manau, tiek nepastovume, tiek slegiančioje monotoniškoje aplinkoje galima atrasti aukso gyslą kūrybai. Istorijoje iškilūs menininkai niekuomet neturėjo patogios aplinkos. Vadinasi, kažkas negerai su mano vidiniu pasauliu arba noru kurti. Galbūt aš pernelyg menkai noriu kurti ar tam turiu neužtektinai tikėjimo. Kaip apgailėtina, kad nesugebu… Bet… Bet vilties yra visuomet, tik reiktų užsiauginti menininko „raumenis“, kad gyvenimas nenublokštų talento. Galbūt tuos menininko „raumenis“ vertėtų pradėti auginti kultūrinėje plotmėje… Lankytis kultūros židiniuose, teatre, poezijos skaityme, kūrėjų susibūrimuose, o gal net forumuose… Na, ten, kur vyrautų meno ir kūrybos paklausa tarp žmonių, kur asmenys būtų išalkę dvasios sukrėtimo ir jį gautų per kitų asmenybių, labiau atsidavusių Didžiajam Kūrėjui ar neišsenkančiai Visatai, kūrybą. Maitintis kitų kūryba, kuri įkvėptų kurti. Kūryba turi atoveiksmį – visgi ji ką nors įkvepia ir štai domino efektas – ima kurti vis daugiau ir daugiau. Atrasti prasmę kūryboje, juk ji tokia gili ir tokia neišsenkanti, kaip Visata. Joje tiek daug atsakymų, o mes, kūrėjai, tiek mažai žinome.
            Noriu nesustoti, nuolat jausti Didžiojo Kūrėjo pašaukimą kurti, jausti savo prigimtį ir jos atsigavimą kuriant, pulsavimą nesustojant ir auginantis menininko „ raumenis“ vaikštant į kitų kūrėjų susibūrimus, maitinantis jų kūryba ir puoselėti savo esybę kuriant, kontaktuojant su kitais tokiais pačiais kūrėjais, kurie jaučia ir išgyvena šį pasaulį kitaip.

– Dirižablis

Menas kaip simbolis

Apskritai žodis simbolis yra techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę.

Pirmiausia, meno kaip simbolio sampratai paaiškinti yra pateikiamas Platono dialogo „Puota“ pavyzdys. Sakoma, jog kadaise žmonės buvo apvalios būtybės, netinkamu elgesiu užsitraukusios dievų rūstybę ir buvusios perpjautos perpus, todėl nuo to laiko kiekvienas ieško savo antrosios puselės. Tad kiekvienas žmogus yra tarsi nuolauža, o meilė – tarsi viltis, kad toji nuolauža gali tapti visybe. Iš čia akivaizdu, kad meno grožio, meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio. Tad menas čia yra simbolis to, kad kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su savuoju papildiniu galinti sudaryti darnią visumą.

Taip pat teigiama, kad kiekvienas ypatingas susitikimas su menu leidžia patirti ne tai, kas ypatinga, bet patiriamo pasaulio ir žmogaus ontologinės padėties jame totalumą, o kartu ir žmogaus baigtinumą transcendencijos akivaizdoje. Hegelis meno grožį buvo apibrėžęs kaip „ juslinės idėjos regimybę“, kas reiškia, kad juslinėje grožio apraiškoje iš tiesų iškyla idėja, kuri ir atveria mums akis. Godameris tokį teiginį vadina idealistiniu paklydimu ir prieštarauja teigdamas, kad meno simboliškumo pamatas yra nepaliaujamas nuorodos ir paslėpties žaismas. Tad meno kūrinio esmė yra ta, kad jis tiesiog yra.

Menas ne tik atskleidžia prasmę. Veikiau jau reikėtų sakyti, jog jis paslepia prasmę tvirtame pavidale, kad ji neišsisklaidytų ar neišsektų, o būtų įtvirtinta ir išsaugota darinio konstrukcijoje.

Tai leidžia sakyti, kad meno kūrinyje yra kažkas daugiau nei tik reikšmė, kurią neapibrėžtai suvokiame kaip prasmę.

Pagal Goethes ir Schillerio pasirinktąją simbolio sąvoką, simbolis ne tik nurodo reikšmę, bet ir aktualizuoja ją – jis reprezentuoja.

Nurodoma, kuo meno kūrinys skiriasi nuo visų gamybinių žmogaus pasiekimų amatų ir technikos srityje. Šių procesų rezultatai tėra tik įrankiai, instrumentai, o meno kūrinys reiškia būties prieaugį. Tad skirtingai nei gamybiniai procesai, meno kūrinys nėra nei pakeičiamas, nei pakartojamas. Būtent dėl šios priežasties fotografija yra vadinama tiesiog reprodukcija – teigiama, kad joje nebėra to vienkartinio įvykio, kuris yra meno kūrinyje.

Jau iš antikos laikų kyla suvokimas, kad menas visuomet yra mimezė, t.y. jis visuomet kažką vaizduoja, imituoja.

Išskirtinis meno bruožas – tai, kas jame vaizduojama, nesvarbu, ar turi daug, ar mažai, ar visai neturi reikšmių, priverčia mus stabtelėti ir pritarti, kaip kad būna kažką atpažinus.

Vaizduojantis meno kūrinys nevaizduoja nieko, kas nebūtų jis pats, t.y. jis jokiu būdu nėra alegorija, kuria sakoma viena, galvoje turint ką kita.

Kiekvienas yra raginamas atsiverti kalbai, kuria byloja meno kūrinys, ir išmokti ją kaip savąją.

– Drambliukų sergėtoja

Nesuprastos mintys I dalis

Sveiki atvykę į pelkynus, kuriuose rūgsta dumbliai ir seni žuvų kaulai. Viliuosi, rasite tai, ko ieškote. Tik pabandykite nekvėpuoti. Kitaip apalpsite, įklimpsite ir uždusite. Sėkmės! Paklausite, kodėl leidžiu jums klampoti per pelkynus, o nenuvedu prie gražios alėjos, kur kvepiančios alyvos apsaugotų nuo kaitrios saulės savo jaukiu pavėsiu? O todėl, kad nepamatęs purvyno neįvertinsi ir pačios alėjos. Dar ir dėl to, kad pati branginu abi puses: šlifuotą ir visiškai neapdirbtą. Man atrodo, kad tik pasimurdžius minčių pelkynuose – tarp visos tos buities, žmonių, sapnų nuotrupų, slypi ir vis tebekvėpuojanti gyva mintis, kuri nori ištrūkti, bet ją reikia prisijaukinti. Seniai bemačiusi dienos šviesą ji baikšti ir lyg ežiukas susiriečia į kamuoliuką, kurį sunku įžvelgti tarp nukritusių lapų. Atpažįsti tada, kai įduria aštriais spygliais: „ Ei, žiūrėk, kur eini!“ Tada supranti, kad neišreikštos mintys gali spygliais įdurti taip negailestingai, kad nebežinai, tau jų gaila ar tu jų nekenti. Kartais galvoju apie mintis, kaip apie atskirus gyvuojančius objektus. Lyg jie nepriklausytų man, o gyventų savo gyvenimą, karts nuo karto bandydami prasiskverbti į kieno nors sąmonę. Štai, žmogelis sėdi galvą nunarinęs ant suoliuko parko pašonėje. Atrodo, lengvas kąsnelis, vos minčiai prisistačius, ji pateks tiesiai į minčių realizavimo mašiną. Gal būna dar taip, kad mintis sklando sau ir niekaip neranda, kas čia ją priimtų į savo galvą, tai tuomet įlenda kokiam vaikui, nes šie tai išvis imlūs bet kam. Tuomet suaugę baisiai nustemba, iš kur pas vaiką tokios idėjos ir tokie žodžiai? „ Mes juk jo taip tikrai nemokinom!“ O mintis tik kikena, lyg iškrėtusi kokią išdaigą ir jai diena užskaityta. Kas, jei mintys tikrai gyvena savo gyvenimą, o mes, padarai su smegenimis, esam tik terpės joms gyvuoti. Būtų nekeista, kodėl žmonės per tūkstantmečius kartoja tas pačias klaidas ir susiduria su tomis pačiomis dilemomis, arba grįžta prie tų pačių išvadų. Kas, jeigu mintis nemirtinga? Rene Deskartas dabar baisiai nesutiktų, juk mintis yra vienintelis įrodymas, kad egzistuojam! „ Cogito, ergo sum!“- šauktų, numesdamas ilgus plaukus atbula ranka, ir staigiai susigėstų, kad taip užsiplieskė.

Pilu tai, kas šauna, kas prašauna pro galvą. Liaudiškai tariant, geriau nesijoti grūdų nuo pelų. Čia aš apie mintis. Nes man atrodo, kad mes dažnai esam per daug kritiški, o sąmoningas atrinkinėjimas kartais gal net suklaidina. Gal stereotipai jau taip suformavo mūsų pasirinkimus, kad nebejaučiame, kai pelais palaikom aukselį. Kartais taip žaviuosi vaikais! Nupiešę bet kokią marmalynę, jie pasididžiuodami atneša parodyti tėvams, o šie tuo tarpu tik bando spėti, žmogus ten ar šuo, kad tik nesuklystų. „ Oi, kaip gražu“ – , yra saugus atsakymas. Kas gražu? Kurioj vietoj gražu? Vaikui visai nesvarbu. O ir tėvai išsisuko nuo analizavimo kančių, suprasti, kas ten pavaizduota. Bet vaikas dar nemoka lyginti, dar nėra sugadintas šios žiaurios tikrovės, kur gražu yra tik tai, kas priimta visuomenėje. Ir atrodytų taip lengva gyventi. Nesvarbu, kad vaikas visai dar nesupranta, kas vyksta kitų galvose. Taip, kaip sako, taip ir yra. Įdomu matyti, kai vaikai išmoksta meluoti. Tuomet jau supranta, kad žodis turi galią. Galią, kurią ne visuomet naudojam geriems tikslams. Ir dar ką išmoksta, kad jų minčių niekas nežino, kaip ir jie kitų. Tai galima nuslėpti tikruosius motyvus. Tuomet ne tokie jau jie ir angeliukai. Greičiau maži velniukai nekaltom akelėmis. Bet ką aš čia apie vaikus. Tik bandau suprasti, kaip išaugam va tokie, kokie dabar esam. Kiekvienas.

Taigi, sakykim mintis vis dėlto gimtų mūsų galvose. Va tose smegenyse, kurias taip tiriam, bet išties tiek daug ten nesuprantam. Ir galėtum nagrinėti iki mažiausių neuronų, atomų, dalelyčių, kada gi ta mintis kažkur susiformuoja. Bet niekaip negalėtum ištirti, kaip žmogus tą mintį patiria. Qualia – subjektyvus potyris, kurio, turbūt, niekada neperprasim, nors net į Marsą išskristumėm ir ten pradėtumėm auginti saldžias bulves ir apelsinus. Aš ir anksčiau pagalvodavau, tai kaip ten yra, ar kiti gali jausti tą patį, kaip ir aš. Arba matyti tokias pat spalvas… Skoniui visi turi prioritetus, tiesa? Tai kaip galima vadinti kažką skaniu, jei kitam tai neskanu. Ir dar nežinojau, kad psichologai ir filosofai irgi laužo galvas tokiais klausimais. Ir tokią dar sąvoką priskyrė. Kas patikėjo, kad raudonos spalvos iš tiesų nėra. Kaip ir tavo ištarto vardo garsas visai neegzistuoja. Viskas tik iliuzija. Smegenys tik žaidžia tokį žaidimą, visai nesupažindindamos mus su taisyklėmis. Tas žaidimas – paprastas. Tikrovė yra tik viena – ta, kurią matom ir galim paliesti. Garso ar spalvų egzistavimas priklauso tik nuo to, ar turi smegenis, kurios sugebėtų tokius reiškinius paversti į pojūčius. Štai, kam nelemta matyti spalvų, tas išties mato tikrą pasaulį. Be jokių smegeniškų triukų. O kas negirdi, tas žino, koks tylus mūsų pasaulis, kuriame tiek daug neinterpretuotų vibracijų keliauja nuolatos ir visur aplink mus.

Vis plaukioju šituose apmąstymuose, nors ir negaliu suvokti savo potyrių būties. Ir galiu kartais net nejausti, jei negalvoju, nors iš tiesų niekur nedingsta biologiniai reiškiniai. Jiems visai nereikia, kad sąmoningai diriguotumėme visai tai kūno mašinai. Kad ir, pavyzdžiui, dabar mano kojos šąla tame tarpe, kur baigiasi kelnės ir prasideda kojinės. Apie tai nežinojau, kol neatkreipiau dėmesio. Kada pradėjo išvis tas šaltis būti šalčiu? Tik tuomet, kai tai įsisavinau, ar tuomet, kai mano neuronai ten jau rėkavo, kad pagaliau apsimaučiau nors kartą ilgesnes kojines, juk nebūtina savęs kankinti. Aš savęs ir nekankinu. Tešąla tie klykiantys neuronai, patys kalti, nėra čia ko ir isterijų kelti. Ir sėdėsiu sau kaip sėdžiu, nes dabar rašau labai svarbią mintį, kuri staiga nuo manęs pabėgo. Aš juk beveik jai daviau sceną, galėjo visu gražumu sau šokti baletą ar ten žongliruoti. Ką tiktai nori… Tik nepabėk, prašau. Aš nenoriu būti be minties. Man tada taip tuščia ir nejauku. Viskas. Principingos tos mintys. Kai nori, tai jų niekaip neprisišauksi, nors ir trimitą pūsk ar raukis plaukus. Ir neatbėgs jos, kai tau jų reikia. Bet kai jau ruošiesi eiti miegoti ar pagaliau pasimokyti, tai jos šoks kadrilį per visą galvą, kol tu jas prakeiksi. Įdomūs tie santykiai su pačiu savimi, su savo mintimis… O gal visai ir ne savo.

Dabar giliai įkvėpkit, nes pelkynų tvaikas jau baigia išgaruoti. Liekate tik jūs ir tos nelemtos mintys.

-Juditonomija

Parkas prie namų

Patinka man stebėti gyvybę, kartais pagalvoju – ką aš ne taip darau? Tada pradedu stebėti, žiūrėti į paukščius, ežerą, medžius t.t. – gal jie man pasakys? Gal atsakymai ne visada būna viduje, ne visada juos ten rasi. Atrodo, kartais ten tuščia, nors ir kiek bekeliaučiau į save, nieko nematau, o atsakymo noriu. Negaliu taip palikti, dar nesusidraugavau su nežinomybe. O ji visada žiūri į mane, net juokiasi, kaip aš beviltiškai noriu atsakymo, ieškau išėjimo. Beprasmiškas ieškojimas, ką galiu pasakyti, nieko ten nerasi. Tunelis be galo.

O kartais pamirštu, kad nieko nereikia daryti, o aš taip stengiuosi, kažkur nueiti, kažką pasiekti. Na, ir vėl tu iš manęs juokiesi, lyg žiūrėtum tragišką komediją – spektaklį, kuriame aš esu tiek vaidintojas tiek žiūrovas.

Tą dieną stebėjau antis ir galvojau – kaip joms lengva, jos tik plaukioja, jo? Jų visa egzistencija – tik plaukioti. Stebėjau, bet kažkaip  nepabodo, nors jos tik plaukiojo taip ramiai, o gal tiesiog tas ramus jų plaukiojimas sustabdė laiką ir likau jame įkalinta. Skamba nemaloniai, bet tai atneša man ramybę. Stebėjau ir mačiau, kaip dvi antys supyko ant vieno, nežinau, ką tas vargšas padarė, bet galvojau, kažkaip nesąžininga: vienas prieš du. Pradėjo jį vytis, ačiū Dievui, tas vargšelis pabėgo, pakratė sparnus ir nuplaukė sau į kitą ežero galą. Kitas atvejis buvo, kad vienas antinas nepaliko ramybėje panelę antį, kol galų galiausiai ji ėmė ir išlipo iš to ežero. Už tokį elgesį tas gavo per galvą nuo kito antino, nežinau, gal tai buvo jo mergina? Bet jam nepatiko jo elgesys.

Na, vienu žodžiu, nuklydau žiūrėdama į tas antis, lyg žiūrėčiau kokį spektaklį. Bet kai vyksta spektaklis, vaidintojai žino, kad juos stebi? Nu tikrai tos antys nežinojo, kad visą tą laiką stebėjau juos. O kartais, kai stebiu žmones, galvoju: “Cha! Tu nė nenumanai, kad aš dabar tave stebiu.“ Nežinau, kodėl, bet man visada juokinga atrodo. Vieną kartą mačiau, kaip du žmonės bandė įnešti sofą į laiptinę ir pradėjau juoktis, nežinau, arba dėl to, kaip jie vargo įnešti tą sofą į laiptinę, ar kad tiesiog jie nenumanė, kad aš juos stebiu, o gal tiesiog abu atvejai.

O dabar grįžtant prie ančių. Pagalvojau – tai va, toks tas ančių gyvenimas, ne tik plaukioti. Tad plaukioti yra jų būtis, gyvenimas, o tame gyvenime būna visko: pykčio, pavydo, nerimo, you name it. O tada pagalvojau apie save – visgi ne taip aš ir skiriuosi nuo jūsų, gyvenu, bet būna visko tame gyvenime. Būtis atneša daug ko su savimi – tiek kartumo, tiek saldumo. Šių dalykų neišvengsi ir būtis nebūtų būtis be to. Its like that cherry on the cake. Bet ta vyšnia, kartais yra karti, o kartais saldi.

Antys mane šio to išmokė, tai gal ir išmokytų, kaip gyventi? Nes kartais nežinau. Nemėgstu tų momentų, nenoriu jų patirti, bet žinau, kad jie neišvengiami.

Išmokyk mane šio gyvenimo meno, parodyk, kokiomis spalvomis nutapyti dangų. Jo, kai žiūriu į dangų, mąstau, kaip norėčiau jį nudažyti. Bet kaip nudažyčiau? Kokias spalvas parinkčiau? Vis gi mums duota kūrėjo dovana, visi mes kūrėjai. Mes turime galimybę kurti šį spektaklį, manau, nėra atsakymo į klausimą: “O kaip jį kurti?“ Kartais tiesiog nežinai ir beviltiškai ieškai atsakymo, ir pyksti, kad nerandi, o kai pasiduodi ieškoti – antys tau pasako. Vis dėlto kūryba negimsta iš prievartos, o  ateina spontaniškai. O ar tai gali būti atsakymas? Visada aš tai žinojau, tik pamiršau.

-Zylė

Būsena

Man reik vėl sugrįžti….

Į tą vietą, kur nieko netrūksta, kur egzistuoti tiesiog pakanka. Ten, kur supranti, kad visi tavo nerimai yra ne nerimai, o tiesiog niekas svarbaus. Ir tada tu pradedi juoktis, nes supranti kokia dramatiška tu esi, kaip dramatiškai žiūrėjai į viską, net nesuprasdama to. Na, ir vėl save pamečiau, nieko naujo, visada taip būna ir bus. Tik nepyk ant savęs, nes šis gyvenimas yra tik ciklas savęs pametimo ir atradimo. Like birth and death. Vienas be kito negali. Priimk. Nesipriešink. Pasiduok.

Kai esu ‚Ten‘ matau Tave visur, o dabar esu pasimetusi kūryboje, pasimetusi Tavyje.

O! Pasiverčiau į drugelį. Oho! Koks gražus šis pasaulis! Tokia didybė…, kad net jaučiuosi maža. Bet nesijaučiu nereikšminga. Net atvirkščiai – jaučiuosi galinga? Ne…..Ech, žodžiais neapibūdinsi, net nebandyk. Tiesiog būk. Ir JAUSK.

Turiu sparnus dabar! Matau tiek daug, visą laiką buvau čia, bet nieko nemačiau. Kaipgi?

O dabar svajoju, kaip norėčiau turėti juos amžinai, būti laisva šioje amžinybėje. Bet man reikia sugrįžti, privalau.

Dabar žinau, kad turiu sparnus, bet kartais negaliu skristi. Nors ir kaip stengčiausi ir noriu vėl patirti tą jausmą. Gal reikia tiesiog nustoti stengtis? Tas žodis ‚stengtis‘ asocijuojasi su tokia įtampa, spaudimu. Gal tiesiog nereikia to? Vis dar bandau išsiaiškinti, atskleisti šios egzistencijos paslaptį. Nenusiviliu, kad niekada to nepasieksiu, bet džiaugiuosi, kad stengiuosi.

Žinau tiek, kad mes esam vikšrai, kurie laukia pasiversti į drugelius. Pereinamos būsenos. O tada, kai mes laisvi pamatysime pasaulį, tikrą pasaulį – apnuoginta nuo iliuzijų. Pamatysime ir išgirsime šį didelį orkestrą, kuris groja MUMS.

Todėl noriu pasakyti, kad aš esu dėkinga už šią vietą, kur nieko netrūksta – už amžinybę.

Tik prašau, sugrąžink mane ten kuo dažniau.

– Zylė

Būti siela

Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje save pasigimdyti iš naujo. Galbūt po to net naują balsą įgyčiau, savo atgimusios sielos.
Kaip labai norėčiau viską išmokti iš naujo – susikurti naują gyvenimo būdą, kuris nebūtų vietoj manęs sukurtas kurios nors įskiepytos kultūros.
Galiu jį vėl ir vėl lipdyti ir šiuo gyvu momentu. Ši galimybė nėra atimta ir, tikriausiai, niekada nebus atimta. Turime pasirinkimo valią.
Moteriškoji ir vyriškoji kultūra, savęs paieškos ir raiška per ją.
Keista, kad būtent dėl šios kultūros žmonės kartais tampa labai pasimetę.
Paauglystėje visiškai nežinojau, kaip būti mergina. Domino keistos veiklos. Graffiti, gatvės kultūra.
Riedėjau riedučiais, vėliau longboard‘u. Po to visiškai pasinėriau į meną. Pradėjau lankyti dailės mokyklą. Labai mėgau dažais suteptas rankas. Keistas pomėgis jas tokias turėti. Kartais bandydavau nusilakuoti nagus, tačiau niekada nepavykdavo jų lygiai nulakuoti. Pykdavau, kad man, kaip menininkei, nulakuoti nagus – neįmanomas iššūkis. Meninio polinkio metu mano dėmesys buvo sutelktas į filosofiją, prasmės ieškojimą, o vėliau ir religinių tiesų supratimą. Tuomet, kai mainstream kultūros sekėjai bandydavo pirmus cool kartus: svaiginimąsį sintetiniais būdais, šokį trankios muzikos atmosferoje, pirmų santykių pradmenis, feminin ir masculin energijų plėtojimą, tuo metu aš siekiau perskaityti Bibliją, atrasti gyvenimo prasmę krikščioniškoje kultūroje ir laimingai, skleisdama ir visais kitais būdais praktikuodama religiją, tikėjimą, ketinau gyventi, tikriausiai, laimingiausią gyvenimą. Nepaisant ketinimų, buvau nusivylusi paauglė (na, tai nėra išskirtinis atvejis tokiu sudėtingu žmogaus metu). Mirties nebijojau, o gyvenimui visgi prireikė didesnės prasmės nei sėkmės ir karjeros kultūra galėjo suteikti jį išgyventi, tad savo kelyje norėjau turėti aistrą, kuri teiktų ryžto juo keliauti. Galbūt iki šios dienos praktikuočiau krikščioniškąjį tikėjimą ir visiems sutiktiesiems apie tai nuolat kalbėčiau, jei toje kultūroje būčiau nesutikus moteriškumo ir vyriškumo sampratų. Visgi jos buvo pasenusios, senų patriarchalinių laikų.
Vyras – tai Kristus, moteris jam paklusni; o moteris – tai Kristaus bažnyčia, vyro pareiga – ją mylėti. Krikščionių bendruomenė nubrėžia dvi pareigas, kurios skirtos moteriškajai ir vyriškajai kultūrai, pareigas, kurios padalija visuomenę į dviejų vaidmenų spektaklį. Nenorėjau tame spektaklyje vaidinti.
Nenorėjau vildamasi išsaugoti savo energiją, kuri neprivalo tarnauti kuriai nors iš tų dviejų vaidmenų. Norėjau labiau pažinti savąją ir jos polinkius. Juk nebūtinai dėmesys turėtų nuolat būti nukreiptas į išorę – pažįstame pasaulį ir per savąjį kosmosą.
Ėmė nepatikti krikščioniškos taisyklės. Atsitraukiau nuo jų, kad pažvelgčiau kitu rakursu. Nepatinka man jos iki šiol, kad ir kokiu rakursu žvelgčiau. Turiu pakankamai kūrybiškumo skleisti ne kito energiją, o savo. Visa tai nesunku ir manau, kiekvienas galėtų. Jauni žmonės galėtų mažiau eikvoti jėgų makiažui ar sportui, kad būtų drąsesni atskleisti savo originalumą.
Kaip gražu kartais susivėlę plaukai, keistumas, nepadažyto veido mimikos, laisvos, bebaimės, akys, natūraliai suplyšę džinsai, knygos rankose, braškių uogienės dėmės ant megztinio, gyvenimą mylinčios šypsenos, GYVUMAS.
Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje būti siela.

Dirižablis

Sugalvok svajonę

Dažnai pešioju blakstienas. Skaičiuoju, kiek ištraukiau. Nupučiu.

Kartais dar sutinku žmonių, kuriems iškritusi blakstiena ir jos nupūtimas asocijuojasi su svajonių išsipildymu. Turbūt pagal juos aš žaidžiu su likimu. Švaistau būties duotą simbolį. O jei kalbant bendrai apie visus tuos “sugalvok norą ir..“, tai kaip dažnai mes išvis prisimename, ką tuo metu mąstėm. Ar išvis ką nors konkretaus? Pavyzdžiui, per gimtadienius linkime gerų metų, o ką reiškia geri metai? Vienam – tai, kai keliauji ir susirandi naujų draugų, kitiems – kai pakankamai susitaupai naujai mašinai, o tretiems – tai laimingai baigtas bakalaurinis.

Pešu sau svajones iš akių ir viliuosi, kad ateity jų mažiau kris. Nors pamenu, dar mokyklos laikais man išpešti daugiau blakstienų buvo lygu pergalei. Kai jau jas nupešiau, tai pradėjau su antakiais žaist. O pagalvojot, kad antakių plaukeliai atrodo beveik taip pat, kaip blakstienos?

Ir suprask dabar man, kad gudras, iš kur pas mus tokie įdomūs prietarai galvoje. Google nepadeda surasti istorijos, kada visas tas blasktienų pūtimas prasidėjo. Tai likau nepešus nieko su visu šituo samprotavimu. Na, tiksliau, likus tik blakstienas pešus. Ir antakius. Tai, o jūs pagalvojot, kam išvis dabar čia skaitot. Ar irgi kartais taip pamąstot? Va kam,- pavyzdžiui, kai lupam mandariną, bandom kuo ilgiau nenutraukti lupenos? Arba kai lupam bananą, tai būtinai pro vieną galą. Kažkada net susiginčijau, kad geriau šiaip pradėti lupti visai nuo kito galo.

Turbūt reikia kuo nors užimti smegenis, kad nustočiau taip saipalioti.

Ačiū už dėmesį.

Sėkmės dabar negalvoti prieš lupant bananą, iš kurio galo geriau.

Savo darbą atlikau.

Atia.

– Juditonomija