Šiandien perskaičiau Psalmėse : Žmogus – tik kvapas. Ir iš tikro, pagalvojau. Įdomu, koks mums atrodo ilgas tas mūsų gyvenimas, tačiau jis toks trapus ir palyginti tokia nedidelė dalis laike. Ką jau kalbėti, jei tas laikas lyginamas su visu planetos amžiumi, ar bent jau paimkim kažką artimiau. Štai, kad ir medžiai, jei jų neiškertam, ar nesudeginam, jie pragyvena mūsų prosenelius. Ir mes švaistom savo laiką, dirbam nuo ryto iki vakaro, kad užsitaupyti, kažką pasistatyti, kažko pasiekti. Juokingai daug plušam nežinodami, kas bus po mūsų. Juk mums po mirties viskas pradings. Nieko nepasiimsim. Suprantu, kad jei žiūrima į šį gyvenimą, kaip … Skaityti toliau: Nesuprastos mintys II dalis

Apskritai žodis simbolis yra techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę. Pirmiausia, meno kaip simbolio sampratai paaiškinti yra pateikiamas Platono dialogo „Puota“ pavyzdys. Sakoma, jog kadaise žmonės buvo apvalios būtybės, netinkamu elgesiu užsitraukusios dievų rūstybę ir buvusios perpjautos perpus, todėl nuo to laiko kiekvienas ieško savo antrosios puselės. Tad kiekvienas žmogus yra tarsi nuolauža, o meilė – tarsi viltis, kad toji nuolauža gali tapti visybe. Iš čia akivaizdu, kad meno grožio, meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio. Tad menas čia yra simbolis to, kad kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su … Skaityti toliau: Menas kaip simbolis