Akmenukas bate

Vasara vis primena neišeisianti taip greitai ir užkuria savo kaitrą keliom dienom. Viena siela slenka žemės paviršium ir taip mąsto:

“Karšta, delnai lipnūs ir galva sukasi. Noriu įsilysti į šaldytuvą ir ten pratūnoti likusią dienos dalį. Kartais svajoju būti tokia mažutė, kad galėčiau plaukioti šaltam pieno indelyje. O eiti kur į ežerą nė kiek nesinori. Ten ir žmonių marios ir vaikai klykia, šunys loja, kažkam krenta plafkės o dar svylantys ir rudi kūnai tik primena, kad šią vasarą mano pilvas nematė saulės. Ir nors visas tas aplinkybes ignoruočiau – vanduo lyg arbata šiltas ir nė neatgaivintų. Ar gali būti, kad po šio priverstinio socialinio izoliavimosi atradau savyje tokią niurzgančią introvetę, kuri vengia didelių susibūimų, minios žvilgsnių ir to šurmulio? Ir baisiausia, kad mane erzina daug daugau dalykų. Nežinau, gal net ne oras čia kaltas. 

Mane pradėjo erzinti artimieji, draugai, gyvūnai ir atrodo viskas ką mėgau. Jei šalia manės valgo, stengiuosi atsiriboti nuo kramtymo, ryjimo, kandimo garsų, bet negaliu. Atrodytų specialiai gaudau tuos garsus ir erzinuos. Kai kas pradeda klausinėti, kaip jaučiuosi, ką veikiau, ar panašiai, aš visai nenoriu išiplėsti, tik vangiai išlemenu kelius žodžius. Nors viduje esu išsiilgusi bendravimo, mane tiesiog varo iš proto žmonės. Ir kodėl aš taip? Pabėgau daugiau nei savaitei nuo civilizacijos ir to nepakako. Tuomet pradėjo erzinti savas kūnas, kuris taip greit pavargsta, išalksta, suprakaituoja, skauda ir vis primena kokia silpna ta valia. 

Keista. Visokiausios smulkmenos dirgina psichiką, lyg mažas aštrus akmenukas bate. Net kai išsikratau tą, įkrenta kitas ir taip be galo. Jau lengviau būtų suskaičiuoti dalykus, kurie neerzina, nei tuos, kurie vargina.“

Tokias mintis grumuliodama ir eidama dulkėtu žvyrkeliu namo ji nepajuto, kaip praėjo vieną posūkį. Atsipeikėjusi, žinoma, susierzino, turbūt kaltas tėtis, nes iš jo paveldėjo šį neapdairumą. Beeidama atgal ji staiga suglumo, lyg būtų išvydusi Salvadorą Dali tepliojantį skutimosi putas ant vargšo skruzdėtos. Tačiau ji nieko panašaus nematė, o jei kas užsimintų apie betkokį garsų menininką, ji greičiausiai dabar tik paniekintų tą desperatišką norą sukurti kažką, ko žmonės dar neregėjo ir ją tas erzintų. Bet kodėl ji taip suglumo galim atasakyti tik vėl prasikasę į jos sąmonę:

,,Taip! Ir kaip aš galėjau būti tokia akla! Šitiek metų iššvaisčiau… Juk kažkada turėjau susivokti. Ne ten, ne ten pasukau. Ir jei anksčiau būčiau susivokusi, dabar netektų kęsti šito egzistencinio erzulio. O aš buvu tokia kvaila. Nė karto nekvestionavau, kur link einu. Ir štai praleidžiu tą posukį, kuris buvo vienintelis nukrypimas. O aš jo nė nepastebėjau. Taip. Dabar pabandykim prisiminti, kada galėjau jį pražiopsoti. Ar jis pasirodė jau mokyklos laikais? Gal tuomet, kai fotografijos būrelyje jautė tą jaudulį. Na tada, kai visas pasaulis atrodė atsivėrė kitomis figūromis, kai šešėliai tapo didieji menininkai ir tinkama akimirka – palaima? Kažin. Turbūt tai buvo tik trumpalaikis susižavėjimas. O kaip gi tą kartą, kai neaiškiam projekte visus mustebinau išrinkdama ir pritaikydama geriausias iliustracijas minčiai išreikšti? Taip – žodžių ir vaizdų sujungimas, ar tai galėjo būti jos kelias? Ne. Tai tik dalelė kažko daugiau. Gal reikėjo atidžiau klausytis, ką sakė mokytojai, gal nebūčiau tokia nelamininga. Ir kas man darosi? Juk viskas buvo gerai. Paprasčiausiai praleidau posūkį į namus. Ne tai ne tiesiog posūkis. Tai atsakymas. Kažką pamiršau. Ką jaučiau dar einant teisingu keliu? O kuo tapau, kai pasukau ne ten? Tai juokinga. Ką aš bandau išgimdyti? Visviena jau per vėlu. Per toli sugrįžti. Reikės rasti kokį aplinkelį. Žinoma, visuomet yra dar viena proga. Aš ją surasiu. Reikia tik negaišti laiko, reikia paskubėti.“

Jei dabar lauksite, kol visažinis autorius jums išaiškins šio pasiklydusio žmogaus sapaliones, tai paieškokit kito autoriaus. Juokauju, aš gal kažką ir nutuokiu. Manau ši veikėja atsidūrė ten, kur dauguma šiuolaikio jaunimo kaso galvas – ar pasirinkau tinkamą kelią? Ar ši profesija tikrai man, ar šis žmogus mano gyvenimo pakeleivis, ar teisingai padariau emigruodamas ir panašiai. Ką galiu pasakyti, mane žavi jos užsidegimas, tik pažiūrėkime, kaip greitai jis išblės. Sakysite, nebūki autoriau toks beširdis. Bet aš nebeširdis, tokia realybė, tokia nepakeliamai dažnai atsikartojanti dilema, kuriai tiesiog lemta paspurdėti sąmonėje iki visiško sielos numarinimo ar užmigimo. O tada jau bus lengviau, jau nebekels ji nei klausimų, nei keistų įžvalgų.

O toliau buvo taip. Grįžo ji namo, tik įvirtusi į kolidorių pastebėjo visas nevalytas dulkes, katės plaukus ant kilimo ir nešvarų veidrodį. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą tvarkėsi, buvo perdaug užimta, dabar atrodytų visai nereikšmigais dalykais.

“Taigi, nuo ko pradėti? Gal pažiūrėti, kokių naujų studijų, o gal kelionė dabar tiktų. Kurnors toli, kur sako žmonės atranda save. Bet neturiu tiek santaupų, tai gal pakaks išsirinkti pigius skrydžius bet kur. Gerai, pažiūrėkim. Paryžius. Oi ne, vien prisiminus visas tas poreles, vaikščiojančias susikibus rankutėm ir besifotografuojančias paneles su tom kvailom beretėm. Ne ačiū. Londonas? O galima pigiai nuskristi kur nors, kur ramiau, ne tiek daug minių? “

Kaiptik šiuo metu suskamba durų skambutis.

-Sveiki, ar čia gyvena pasiklydusi siela?

Ir vėl juokauju. Turbūt ji norėtų, kad kas jai pristatytų į namus atsakymą. Bet ji dar pamiršo išsikratyti iš batų akmenukus. Įlėkė į virtuvę su visais batais ir nepaisė šį kartą tų etiketo taisyklių, kurias nežinia kas išmąstė. Nuo šiol ji gyvens tik savo taisyklėm. Ir į virtuvę eis tik su batais. Dar geriau – daugiau niekada nepraleis posūkio, ir viuomet prieš posūkį pažvelks atidžiai, ar ne čia jau jos lemtingas žingsnis. Taip. Paliksiu šiam kartui jos kelionės planus neatskleistus. Tikiuosi jau galit nuspėti, kaip atrodys kelionė, kur kiekvienas posūkis yra permąstomas. Vargšės tos pasiklydusios sielos, geriau jau miegoti sau ramiai, tiesa?

-Juditonomija

Daiktai

Anksčiau jis turėjo daug daiktų. Neužtekdavo ir dviejų lagaminų, kad sudėtų reikalingiausius dalykus: šimtas tuščių užrašinių, kelias dešimt neskaitomų knygų, niekada nedėvėtus drabužius ir vitaminus, kuriuos vis pamiršdavo išgerti.

O fotoaparatas likdavo stalčiuje rinkti dulkes.

Bet metai po metų, kelionė po kelionės. Užrašinės vis rinko naujas istorijas, knygos turėjo po kelis skirtukus, o drabužiai buvo palikti jau tuščiuose namuose. Buvo atrasta vieta fotoaparatui.

Galiausiai užpildyti puslapiai tarsi vėjo buvo išnešioti po visą pasaulį. Nuo nedidelio kaimelio Rusijoje, kur gyveno jo močiutė, po visą Europą pasiekiant net Amerikos kraštus. Jis niekada ten nebuvo, tačiau atrado daug pakeleivių pietų Europoj, kurie surado prieglobstį jo istorijoms savo lagaminuose.

Taip puslapiai tuštėjo, o idėjų vis daugėjo. Knygos buvo atiduotos į bibliotekas arba išdalinamos žmonėms. Kam kaupti tiek praeities, kai gyvenama dabartimi?

Daiktai prarado savo žavesį. Viskas turi tam tikrą paskirtį ir tos pačios knygos tampymas iš vienos vietos į kitą tik užima naujų idėjų vietą. Todėl prieš pora savaičių, sėdėdamas viešbučio kambaryje ant mėlyno kilimo ir žvelgdamas į jau erzinantį raudoną viršelį, jis griebė tą knygą į rankas plėšydamas jos puslapius vieną po kito. Tekstai skriejo po visą patalpą, o gailestis buvo pakeistas pasitenkinimu. Taip paprasta išsilaisvinti iš šios sistemos. Tereikia ją sunaikinti. Štai kaip buvo sukurta anarchija ir nors jis žinojo, kad žmonės nemoka elgtis su laisve paversdami ją eiliniu teroru, tą akimirką ši idėja jau buvo apėmusi visas jo mintis.

Fotoaparatas tapo geriausiu draugu, o kelionėms užtekdavo vieno sąsiuvinio. Lagaminai buvo išmesti ir bordovinės spalvos kuprinė, nupirkta kiniečių parduotuvėje už penkis eurus Italijos šiauriniame mieste Genujoje, įtalpino į save visą jo dabartinį pasaulį.

Fotoaparatas, užrašinė, arbatos puodelis, kelioninė pagalvė su kaktusais ir ausinės.

Jis niekada nesusimąstydavo, kad jame tūno toks minimalistas.

Anksčiau viskas būdavo kitaip ir jis įprato mąstyti apie save kaip apie savartyno vežiotoją.

Tačiau šią akimirką jis suvokė vieną dalyką – jis jau seniai laisvas paukštis, nepririštas praeities grandinėmis prie šimtmetinio medžio.

Jis teseka vėjo kryptimi stebėdamas aplinkinius pro objektyvą.

-Elephant Guardian

Paklydęs tarnas

Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia.

Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. Čia kvepėjo gyvybe. Arklių kanopos ir karietų dundesys aidu atsiliepdavo akmeniniais keliais. Vaikai lakstė neskubėdami suaugti. Kol neatėjo karas.

Karas dėl valdžios. Karas dėl šlovės. Karas dėl taikos…

Nė vienas tėvas nenorėtų stebėti savo sūnaus mirtį. Nė vienas tėvas nenorėtų matyti, kaip jo vaikai žudo vienas kitą dėl tokių menkų žemiškųjų norų.

Švelnus šnabždesys jau kelis šimtmečius buvo pakeistas tyla. Mirtis šešėliu sekė iš paskos, o žmonės… Žmonės tik merdėjo pamiršdami praeitį, negerbdami atminties ir vis arčiau judėdami prarajos link. Jų sielose kaupėsi juoda bedugnė, su metais tampanti gilesnė, o iš pačio požemio į juos žvelgė kraujo troškančios akys. Jos matė visą purvą. Nuo jų nepaslėpti dvilypiškumo. Nepabėgti, nes juodi šunys akimirksniu užpuls sudraskydami krutinę iki šonkaulių. O pagalbos riksmai tarsi simfonija žmonių ausims. Niekas nebesiekia išgelbėti. Niekas neatsako į maldas.

Chamuelis jautėsi pasimetęs. Nors, kas pagalvotų, kad kelis tūkstančius metų gyvenęs karys gali bent kažką jausti. Užjausti, taip. Bet viskas, kas buvo siejama su žmonija, jam niekada neidavo suprasti. Ir prasmės jau nebebuvo… Tėvas paliko jį. Juos visus. Nusivylė.

Sniegas buvo šaltas. Chamuelis basomis žengė į aikštelės vidurį pakeldamas žydrų akių žvilgsnį į prie sienos sėdinčius benamius, kurie kureno nedidelę ugnį. Jis kiekvieną dieną ateina čia. Ateina ir pats nesupranta, kodėl. Ši vieta jau nebe ta, kokia buvo anksčiau. Čia nebeliko nė dalelės to, ką jau seniai prarado vietiniai.

Šaltis stingdė pėdas, bet vyras stovėjo nejudėdamas. Jo šviesūs plaukai, kaip ir juodas paltas, buvo padengti sniegu. Šiuo metų laikotarpiu žemė kraujavo labiausiai, o dangus vis dažniau verkė. Mirtis stabdė laiką, o Likimas stovėjo nuošaly liūdnai šypsodamasis. Net jis neturėjo tokios valdžios, kaip žmonės.

– Drauguži, tu vienas? Gal nori prisijungti? Šalta, o tu be batų, – pasigirdo žemas balsas, verčiantis Chamuelį atkreipti dėmesį į kalbantįjį. Iš pradžių jis nesuprato, kad kreipiamasi į jį, bet tada vienas benamis su ilga ir purvina barzda mostelėjo ranka pridurdamas. – Tu girdi? Mes vietos turime. Ateik čia.

Chamuelis palenkė galvą nemirksėdamai žvelgdamas į sėdinčius žmones. Jis šiek tiek suraukė kaktą, bet nė vienas veido raumuo daugiau nesujudėjo. Plaukai prigludo prie kaktos, o skruostai paraudonavo nuo šalčio. Iškvėptas oras pasklido oru susimaišydamas su rūku. Kažkoks balsas pasiekė jo ausis priversdamas pakelti akis į nakties dangų. Jis įsitempė išgirsdamas graudų riksmą.

O po akimirkos pranyko palikdamas išsigandusius benamius prie laužo.

Televizorius buvo įjungtas, tačiau neskleidė jokio garso. Ilja užsimerkė ir vienu mostu įpylė į save stiklinę degtinės. Gerklę degino ir vyras susiraukė. Patrindamas akis jis sunkiai atsiduso nugara atsiremdamas į sofą. Buvo antra nakties. Jis nepamena, kada paskutinį kartą miegojo ilgiau poros valandų.

Prieš mėnesį jis turėjo namą, turėjo žmoną. Ji laukėsi antro vaiko. Kirianas vis klausinėdavo apie artėjančias atostogas, kurias jie žadėjo praleisti pas močiutę. Ilja žadėjo išmokyti jį šaudyti iš lanko. Jis norėjo, kad jo sūnus užaugtų mokėdamas pastovėti už save. Jis pats dažė sienas busimo vaiko miegamajame. Ilgai rinkosi tarp mėlynos ir rausvos, tačiau kambaryje stovėjo žalių dažų kibirėlis.

Jie dar nežinojo vaikelio lyties. O prieš pora savaičių gydytojas pranešė, kad tai mergaitė. Ir tą pačią dieną Ilja paėmė sūnų ir išvyko ieškoti žaislų parduotuvės. Kirianas siūlė nupirkti sesei juodą pliušinį meškiuką rožine varnele. Jis sakė, kad jis sugebės apsaugoti jo mažytės sesutės sapnus ir Ilja neprieštaravo. Tačiau iš parduotuvės jie išėjo su keliais maišais, prikrautais mergaitiškais žaislais.

Net jeigu ji dar negreit sugebės juos paimti į rankytes.

Pakeliui jie sustojo mėgstamiausioje kavinėje, kur buvo gaminami vafliniai blynai. Ir tik atėjus vakarui jie grįžo namo. Bet durys buvo praviros, o juos sutiko tyla ir tamsa. Nė viena lemputė nedegė ir Ilja įjungė šviesą įeidamas į virtuvę, kur buvo jo žmona. Anastasija gulėjo ant grindų. Atmerktos akys ir prarastas kvėpavimas, o ties kakta plati žaizda, krauju padengusi jos šviesius plaukus.

Pirkiniai iškrito iš rankų, o krūtinė susispaudė neleisdama padaryti atodūsio. Ilja pribėgo prie žmonos drebančiais pirštais rinkdamas greitosios numerį ir numetęs telefoną šalin palinko prie Anastasijos bijodamas ją paliesti. Jo akys bėgiojo jos kūnų, o delną uždėjo jai ant pilvo tikėdamasis pajausti gyvybę. Tikėdamasis, kad tai tik iliuzija.

Bet minutės slinko ir niekas nesikeitė. Ašaros tekėjo vyro skruostais, jį kratė ir jis nesugebėjo susikaupti ties kūnu, gulinčiu jam ant kelių. Jis glostė žmonos plaukus, kratė už pečių prašydamas jos atsimerkti. Tada nutildavo ir kreivai šyptelėdamas įsirausdavo veidu į jos kaklą. Ji buvo šalta.

Ji buvo negyva.

Isterinis juokas pasklido po visą virtuvę ir Ilja negirdėjo net atvažiuojančios greitosios automobilio.

Jis nekreipė dėmesio į atvykusius žmonės, negirdėjo jų klausimų ir tik stipriau apkabino Anastasiją neleisdamas jiems atimti jos kūno iš jo rankų.

– Prašau, brangioji, prašau. Atsimerk. Tu negali… Negali…

Kirianas stovėjo nuošaly nesuprasdamas, kodėl jo mama miega ant grindų, kodėl tėtis atrodo toks nuliūdęs ir ką čia daro visi šie žmonės. Jam buvo penki. Ir jis laukė rytojaus, kada jie visi išvažiuos pas močiutę.

Televizoriaus ekranas staigiai pradėjo keisti spalvas, bet Ilja tik tuščiomis akimis žvelgė į pustuštį degtinės butelį. Jis dar turėjo sūnų.

Kreivai šyptelėdamas vyras rankų pirštais įsivėlė į savo plaukus ir palinkęs į priekį sušnibždėjo:

– Prašau… Aš negaliu palikti jo vieno… Negaliu…

Jis nebesekė savo minčių. Buvo per daug sunku galvoti. Viskas taip neteisinga.

– Tu jau apsisprendei, tai kodėl dvejoji? – pasigirdo balsas už nugaros ir krūptelėjęs Ilja atsisuko stodamasis. Prie lango su vėjo taršomomis užuolaidomis stovėjo gan jaunas vyriškis juodu paltu. Rankomis atsirėmęs į palangę jis žvelgė į pasimetusį vyrą. Žydrose akyse nebuvo jokių emocijų. Tik šaltis ir ramybė.

– Kas tu? – tepaklausė namo savininkas prieidamas arčiau atvykusiojo. Jis pastebėjo jo basas pėdas, bet susitelkė ties po nematoma plėve paslėptu žvilgsniu, kurio negalėjo turėti įprastas žmogus.

Per daug pavaręs, per daug nusivylęs, per daug matęs…

Ištiesęs ranką Ilja norėjo jį paliesti, įsitikinti, kad jis tikras, bet paskutinę akimirką susivaldė. Svečias buvo per aukštai. Jis buvo nepasiekiamas. Nepaliečiamas.

Sekdamas kiekvieną Iljos žingsnį šviesiaplaukis pakreipė galvą į šoną ir giliu  balsu pratarė:

– Aš Chamuelis.

Ilja nusijuokė. Jis neturėjo pažįstamų tokiu vardu.

– Kodėl tu čia, Chamueli? – pavargusiai pasiteiravo padarydamas kelis žingsnius atgal.

– Tu pats mane pakvietei, – svečias atsitraukė nuo palangės praeidamas į svetainę ir sustodamas ties knygų lentyna. – Tik nesuprantu, kodėl.

Vyras susimąstė ir jam atėjo tik viena mintis, kurią jis garsiai išsakė:

– Tu Dievas?

– Ne, – Chamuelis paėmė pirmąją pasitaikiusią knygą nuo lentynos apie skandinavų mitologiją ir pavartė pirmus puslapius. Spaudžianti tyla jo neveikė ir laikas jam buvo jaučiamas kitaip, todėl tik po poros minučių, kai Ilja jau apmąstė kitas teorijas, ištarė. – Dievas seniai mus visus paliko. O aš… tesu jo karys, – ir užvertęs knygą atsisuko į sustingusį Ilją. – Angelas, vaikštantis tarp mirtingųjų. Ilgus metus sklandantis tarp smėlių tėvo paieškose, bet, žinai…

Chamuelis padėjo knygą atgal į lentyną ir surakinęs rankas už nugaros ištiesė nugarą skvarbiai įsistebeįlydamasis į priešais esantį žmogų. Išsigandusį, pasimetusį. Nežinantį, ar tikėti. Jausmai didžiausia angelų silpnybė. Jie kariai, jie tik seka tėvo valia. Jie nebeturi nieko.

– … Viskas, ką aš radau, tai abejonės. Ir dar daugiau klausimų, – lėtai padaręs žingsnį į priekį Chamuelis sustingo žiūrėdamas skvarbiai Iljos širdį. – Ir aš daugiau nebežinau, kas teisinga…

Vyras patrynė akis atsisėsdamas ant sofos. Alkocholis akimirksniu ištirpo iš jo kūno palikdamas blaivų protą, bet lengviau nuo to nebuvo. Savo namuose jis jautėsi kaip įkalintas gyvūnas.

– Tu netiki, – pratarė Chamuelis vis dar stovėdamas prie lentynos. Ilja pakėlė į jį raudonas akis ir prunkštelėjo. Šviesiaplaukis tik klausiamai pakėlė vieną antakį, bet akys liko tokios pat tuščios ir šaltos.

– Ne kiekvieną dieną žmonės sutinka Dievo pasiuntinius, – Ilja šypsojosi, tačiau ši grimasa slėpė savyje kartumą.

– Tu pats mane pakvietei, – priminė.

– Tavo pasirinkimas buvo ateiti, – vyras pakilnojo pečiais nusukdamas žvilgsnį į šoną susimąstydamas. Jo balsas prarado tvirtumą. – Tai kodėl tu čia, Chamueli?

– Nežinau, – taip paprastai. Lengvabūdiškai.

Ilja įsipylė sau degtinės ir sukandęs dantis vienu gurkšniu ištuštino stiklinę. Pavartęs ją rankoje susiraukė ir iš visų jėgų metė ją į sieną netoli Chamuelio stebėdamas, kaip šukės išsibarsto ant grindų. Viena perbrėžė angelo skruostą palikdama kraujuojančią žaizdą, bet tas net nesujudėjo.

Vyras staigiai pakilo ant kojų ir prisiartinęs prie šviesiaplaukio griebė jį už švarko kvėpuodamas tiesiai jam į veidą ir piktai sugniaužė kumščius iki pabalimo.

– Nežinai? Nežinai?! – Ilja nevaldė savęs. Akys aptemo pykčiu. – Tu neišgelbėjai jos! Kai galėjai, tu neišgelbėjai! O dabar ateini ir sakai, kad nežinai? Tu juokauji?!

Chamuelis tylėdamas klausėsi ir vienu judesiu išsilaisvinęs iš gniaužtų padarė kelis žingsnius į šalį paniekinamai nužvelgdamas susigūžusį žmogų.

– Išgelbėjimas? – jo balse skambėjo metalas. – O ar verta gelbėti? Aš nematau nieko… Tik skausmą, – prisiartinęs prie Iljos Chamuelis bedė pirštu į jo krūtinę tyliai sušnibždėdamas. – Pažvelk į savo vidų. Kaltės jausmas, pyktis, abejonės… Tai kodėl tu taip laikaisi viso šio?

Vyras atsitraukė atgal nepatikliai stebėdamas ramų, bet grėsmingą karį. Jis papurtė galvą tikėdamasis nutrūkti nuo esamo pokalbio, tačiau jis vis dar stovėjo svetainėje, o priešais jį nepažįstamasis juodu paltu.

– Per tiek metų tu taip ir nesugebėjai suprasti žmonių, – sušnibždėjo Ilja užsimerkdamas. – Man tavęs gaila…

Chamuelis nesuprato, kodėl šio mirtingojo veide buvo atsispindėjusi užuojauta. Ir jo žvilgsnyje blykstelėjo nesupratimas. Vos kelioms sekundėms, tačiau akimirkai žydros akys tapo žmoniškesnės.

– Eik iš čia, – pavargusiai ištarė vyras nusisukdamas. Chamuelis stovėjo vietoje. Kažkas jam šnibždėjo, kad jis turi likti. Ilja metė į jį piktą žvilgsnį pro petį pakartodamas:

– Lauk ar tau parodyti, kur durys?

Angelas nieko nesuprato. Ar tai būtų teisinga? Bet jis jau seniai neskyrė juodos nuo baltos. Jis mąstė, o ant kaktos matėsi nedidelė raukšlelė. Ilja neiškentęs jau garsiai suriko:

– Tu nesupranti paprastų žodžių? Eik velniop!

Lengvai linktelėjęs Chamuelis išnyko taip pat greitai, kaip ir pasirodė.

Vyras sukrito ant sofos negalėdamas suvaldyti tekančių ašarų.

– Tėti? – tarpdury pasirodė tamsiaplaukis berniukas. Jis bijojo prieiti arčiau likdamas nuošaly. Ir Ilja negalėjo jo kaltinti. Per šį mėnesį jis pasikeitė. Jis nebebuvo tas rūpestingas tėtis, kaip anksčiau.

– Kirianai, grįžk pas save, – tepratarė vyras griežtai pažvelgdamas į savo sūnų. Tačiau vaikui apsisukus jis jau minkščiau sušnibždėjo. – … Ir… Atleisk… Atleisk man…

Ryte Kirianas sėdėjo prie lango stebėdamas prie jų kiemo stovinčius greitosios ir policijos automobilius. Apačioje buvo šurmulys, nuo kurio jis bandė pasislėpti. Ir tik keistasis benamis, žydromis akimis žvelgiantis į susibūrusią minią nuo kitos gatvės pusės, atrodė neįrašomas į šį paveikslą. Ir pirmą kartą jo krūtinėje užgimė kaltė.

Kirianas sėdėjo ant kelių ir atsirėmęs alkūnėmis į suoliuką piešė savo albume. Jau kelis mėnesius jis nekalbėjo. Močiutė priėmė anūką stengdamasi suteikti jam visą savo laiką ir kiekvieną dieną jie išeidavo į šalia esantį parką, kur Kirianas galėjo praleisti laiką su kitais vaikais, bet niekas nenorėjo su juo žaisti, o jis visą laiką praleisdavo su pieštukais.

Skaitydama laikraštį Tamara vis žvilgtelėdavo į savo anūką liūdnai šyptelėdama.

– Jis susitvarkys, – pasigirdo žemas balsas ir pasukusi galvą moteris pamatė sėdintį vyriškį juodu paltu ant šalia esančio suoliuko. – Vaikai tvirtesni už bet kurį suaugusį.

Žydros akys susidomėjusiai stebėjo mažą berniuką, nenutraukiantį rankų nuo savo piešinių.

– Meldžiuosi, kad taip ir būtų, – sušnibždėjo Tamara. Chamuelis susimąstė.

– Jūs ne prieš, jeigu aš pakalbėsiu su Kirianu? – pasiteiravo ir nesulaukdamas atsakymo patraukė prie penkiamečio grakščiai prisėsdamas ant laisvos vietos ir iš viršaus į apačią pažvelgdamas į vaiką. Nieko neprataręs jis paėmė gulintį pilką pieštuką ir popieriaus lapą. Tik dabar pastebėjo mažus žalius kareivėlius, viena eile stovinčius ant suoliuko. Nusisukęs nuo Kiriano Chamuelis sustingo. Iki šiol jis niekada nelaikė pieštuko rankose. Jo pirštai buvo pripratę prie sunkaus ginklo, bet dar niekada jam neteko laikyti šio žemiškojo įrankio.

Berniukas net nepakėlė į atėjusį akių ir akimirką jie sėdėjo tarsi du nepažįstamieji.

– Kirianai, tu juk girdi mane, – ištarė Dievo tarnas pravesdamas kreivas linijas ant balto popieriaus lapo ir nepatenkintai susiraukė. Jis braižė siluetus susitelkęs ties tyliu vaiko kvėpavimu. Žiema pasibaigė, bet tik atėjęs pavasaris vis dar dvelkė šalčiu. – Tiesiog nenori kalbėti, – ir nuleidęs žvilgsnį į tylintį berniuką ramiai ištarė. – Aš norėčiau pasakyti, kad man gaila. Juk aš galėjau padėti tavo tėvui, bet, žinai, dažnai, susidurdami su beprotybe, žmonės supranta galintys valdyti Likimą. Ir jie neklysta… Bet jų pasirinkimas… Jis griauna viską… Taip nutiko ir su tavo tėvu, – grįžęs prie paveikslo Chamuelis sučiaupė lūpas ramiai pratęsdamas. – Aš tave suprantu. Per tiek metų aš mačiau visko… – akimirkai jis sustingo stipriau suspausdamas pieštuką ir stengdamasis suvaldyti seniai prarastas emocijas karčiai nusišypsojo. – Tu, tikriausiai, manai, kad tavęs niekas neišklausys… O gal nepatikės… Bet žinok, aš patikėsiu. Visada. Tau net sakyti nieko nereikia. Tiesiog nupiešk. Nupiešk tai, ko tu bijai.

Chamuelis žiūrėjo, kaip Kirianas vis dar tylėdamas piešia, keisdamas spalvas.

– Gerai, tavo valia, – jis padėjo savo piešinį ant suoliuko priešais berniuko veidą. – Čia tau. Mano… Mano šeima, – ir pirštu parodė į neaiškius siluetus. – Mano tėvas ir broliai. Aš turiu daug brolių… Bet jie visi dingo. O tėvas… Nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau jo baslą, – jis grąžino žvilgsnį į sėdintį ant žemės vaiką ir jį pagvelbė vos jaučiamas liūdesys. – Taip, nekoks iš manęs menininkas. Dar susimatysim, Kirianai.

Ir dingo palikęs tik savo piešinį. Kurį laiką berniukas neatsitraukė nuo savo darbo ir tik pabaigęs spalvinti surinko visus daiktus nepamiršdamas ir nepažįstamojo piešinio. Jis patraukė prie ant suoliuko sėdinčios močiutės ir jie grįžo namo. Jau buvo vakarienės laikas.

O ant siuoliuko gulėjo Kiriano piešinys, kurio kampus draskė vėjas. Ištiesęs ranką Chamuelis paėmė jį ir pirmą kartą sunkiai atsiduso jausdamas vis augančią kaltę krūtinėje.

– Žmonės tokie sudėtingi, – sušnibždėjo sulenkdamas vaiko piešinį, kuriame buvo pavaizduotas pats Chamuelis, tik su sparnais. Juodais sparnais. Ir kraujuojančia širdimi…

– Drambliukų sergėtoja

Fantasmagorija

Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia.

   Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo per balas bėgančią minią su skėčiais. Visi skubėjo. Jis ieškojo. Pažvelgusi į viršų atsidusau ir atsistojusi lėtai patraukiau prie fotografo. Palietusi jo petį priverčiau atsisukti. Jo viskio spalvos akyse buvo įžvelgiamas nusivylimas. Užsimerkusi šyptelėjau ir apglėbiau jį per kaklą. Kažkur tolumoje skambėjo Bacho kompozicija, bet ją užgožė lietaus simfonija. Šiandien atėjo.

    Jis neskubėdamas rūkė cigaretę vis gurkštelėdamas jau šaltos kavos ir želgdamas į miesto begalybę pro šešiolikto aukšto langą. Kol fotografas buvo paskendęs savo mintyse, maitinau jo mažą vėžliuką Džiazą. Padarėlis lėtai ištiesdavo savo kaklą ir paimdavo morkos gabaliuką iš mano rankų. Jis turėjo savo narvą, tačiau laisvai vaikščiodavo po kambarį. Mėgdavau stebėti jo kelią nuo svetainės į virtuvę. Jam tekdavo įveikti nedidelį pakilimą tarpdury. Bet Džiazas nepaprastas vėžliukas. Jam patinka kliūtys.

    Fotografas išmetė jau ketvirtą cigaretę ir atsisukęs į mane bespalvėm akim pareiškė:

– Šiandien mano vienintelė galimybė ištrūkti iš čia. Netrukdyk.

– Žinoma, – nusišypsojau. Krūtinėje liūdesio fantomai šoko valsą.

Atidaręs spintą vyras išsitraukė savo brangiausią švarką. Apsivilkęs baltus marškinius ir kaklaraištį iš spintelės paėmė auksinį laikrodį. Susitvarkęs plaukus lediniais žingsniais išėjo iš buto griebdamas raktus nuo mašinos. Tyloje ėjau iš paskos. Šiandien aš būsiu niekas.

    – Sveiki, pone Greisai. Jau pradėjau jaudintis, kur dingote, – tarė senas vyrukas paspausdamas ranką fotografui. Stovėjau šalia jausdama tik šaltį. Visi aplinkui šypsojosi, bet jų širdyse grojo demonai.

– Atlleiskite, kamščiai, – pareiškė fotografas apsidairydamas, o tada pasiteiravo. – Panelės Jahijos dar nėra?

– Ji ten, – pirštu parodė vyrukas į prie sienos su vyno taure stovinčią moterį. – Ji liko sužavėta jūsų darbais.

– Aš taip pat esu sužavėtas, – šyptelėjo fotografas patraukdamas prie moters raudona suknele. Jos šviesūs plaukai dengė pečius, žalios akys buvo tarsi manija. Grakščiais judesiais moteris padarė kelis gurkšnius lengvai šypsodamasi.

– Ką manote apie šiuos darbus? – prisiartinęs paklausė fotografas. Jis negalėjo atitraukti akių nuo jos baltos ir švelnios odos. Nustebusi Jahija atsisuko į atėjusį pašnekovą, bet maloniai palaikė pokalbį:

– Manau, modeliai parinkti tinkamai, spalvos suteikia nežemiškumo jausmą. Šie darbai gali pritraukti daug rėmėjų.

Minutėlę patylėjusi moteris prisiartino arčiau. Pakėlusi vyno taurę atsigėrė palikdama raudonų lūpdažių pėdsaką. Jos kvepalai apsvaigino fotografo mintis.

– Jeigu tik žinoti, su kuo palaikyti ryšį, – pratęsė. Ir pažvelgusi į mane paniekinamai šyptelėjo. – Tikiuosi, mums niekas netrukdys.

Fotografas pasitaisė kaklaraištį ir apglėbęs Jahiją už nugaros patraukė prie gėrimų.

– Šiandien mano diena.

    Gulėjau ant grindų išsidrėbdama kaip medūza. Baltos lubos dažnai keitė savo spalvą. Džiazas nejudėdamas gulėjo šalia. Paskutiniai fotografo darbai buvo tolimi nuo jo įprasto stiliaus, pirminės idėjos. Viskas keitėsi.

– Kopija niekada neprilygs originalui, – sušnibždėjau. Laikrodis per visą kambarį skelbė apie savo drovią egzistenciją. Fotografas pradingo visam vakarui. Atsisėdusi sukryžiavau kojas ir iš nedidelės lėkštutės paėmiau mažą morkos gabaliuką. Padaviau jį Džiazui, tačiau atsako nesulaukiau. Padarėlis net nepajudėjo. Prislinkusi arčiau pabandžiau jį pažadinti. Jo mažos akutės buvo užmerktos. Kojos tysojo be jokio judėjimo ženklo. Morkos gabaliukas nukrito ant grindų. Vėžliukas tylėjo. Šiandien buvo jo paskutinis rytas.

    – Kodėl jūs čia? – pasiteiravo psichologas tušinuku vis kažką brūkšteldamas savo užrašuose. Fotografas, pavargęs po vakarėlio, atsirėmė į sofą ir abejingai pratarė:

– Mano vėžliukas mirė.

Psichologas pakraipė galvą, o tada kreipėsi į mane:

– Kuo jis buvo svarbus jums?

Priešais esančiame lange mačiau savo atvaizdą: juodi paakiai, išblyškusi oda, susivėlę plaukai. Priešais sėdintis vyriškis laukė atsakymo, o aš tik drebančiu balsu sušnibždėjau:

– Jis buvo tikras.

Fotografas nusijuokė; lauke pradėjo lyti; kambariai liko tušti.

– Ko jūs šiuo metu siekiate? – pratęsė savo klausimyną psichologas.

– Noriu atsikratyti Jos, – pirštu baksteldamas į mane pareiškė. Susigūžiau. Buvo silpna. Lyg mano išnykimas artėtų. Vyriškis neskubėdamas pakeitė kojų poziciją ir pasitaisęs savo akinius kreipėsi į mane:

– Kodėl tu basa?

Paželgusi į savo pėdas prikandau lūpą. Basa? Iš tiesų, kodėl? Išgąsčiu pilnom akim pažvelgiau į psichologo vietą, bet jo ten nebuvo. Liko tik tušinukas; už kelių gatvių kartoninėje dėžėje slėpėsi išmestas kačiukas. Tai jo paskutinis atodūsis. Šiandien kažkas verkia.

    Žvelgiau į tuščią Džiazo narvelį. Dūmų kvapas pasklido po visą kambarį. Fotografas laukė Jahijos skambučio. Šiai moteriai nerūpėjo jo talentas ir valandos, sugaištos prie darbų. Televizorius rodė vaikiškus filmukus. Naivius, bet gražius. Šypsodamasi galvojau apie Džiazą. Jis buvo viskas, kas liko iš šio pasaulio. Suskambo telefonas. Fotografui akimirksniu pakėlus ragelį sunkiai atsidusau.

– Klausau, – tarė įsipildamas vyno.

– Atleiskite, jeigu trukdau. Tai Jahija. Skambinu dėl jūsų darbų, – pasigirdo saldus balsas kito ragelio pusėje. Pakilusi padariau kelis žingsnius į kambario vidurį.

– Nieko tokio. Nieko svarbaus nedarau. Jums visada pasiruošęs sugaišti laiko, – kalbėjo fotografas. Liūdnai žengiau dar kelis žingsnius balkono link. Vėjas smarkiai apglėbė mano skruostus.

– … čia dėl to, apie ką kalbėjome. Kaip ir minėjau, daugelis susidomėjo jūsų darbais. Jeigu tik galite… – nebegirdėjau, nebesiklausiau. Tai buvo pabaiga. Ranka paliečiau turėklus ir nugara atsisukusi į miesto pusę paskutinį kartą paželgiau į save.

– Sudie, – tariau sau.

Fotografas akimirkai sustingo. Lyg emocijų taurės sudužtų išpildamos viską ir išlaisvintų nuo atminties, esančios taip giliai, kad buvo išrauta su šaknimis.

– Greisai? – girdėjo moterišką balsą. Atsipeikėjęs vyriškis priėjo prie veidrodžio ir patenkintas pasitaisė savo švarką ištardamas:

– Taip, galime susitikti. Šiandien aš laisvas.

– Drambliukų sergėtoja

Šaknys

Užvirus arbatinukui Aleksandras įsipylė juodos arbatos; keli vandens lašai pateko ant rankos skaudžiai nudegindami šviesią odą. Bet vaikinas lyg to nebūtų pastebėjęs neįskaitoma išraiška įbėrė cukraus ir atsisėdo prie stalo garsiai šaukšteliu trankydamas į puodelio kraštus. Jis mąstė apie viską ir apie nieką tuo pačiu. Bet jis nebuvo pasimetęs, ne. Aleksandras net tikėjo, kad galiausiai viskas įvyko taip, kaip turėjo būti.

Aplinkui esančiuose daugiabučiuose šviesa degė vos keliuose languose. Mašinų spalvos pasiskirstė į dvi: šviesias ir tamsias. Tik ryškūs žibintai apšvietė tolumoje esančius namų stogus ir kelius.

– Tu įsitikinęs, kad nori čia likti? – eilinį kartą pasiteiravo Sofija, graudžiai žvelgianti į brolio nugarą.

– Taip, – šiame atsakyme nebuvo girdima nė viena emocija. Tik sunkus ir šaltas metalas. Vaikinas net neatsisuko į pašnekovę tuščiu žvilgsniu stebėdamas savo paties pamaišomą arbatą. Jis gerbė seserį. Kaip vyresnysis brolis jautė pareigą ją ginti ir saugoti. Ne vieną kartą girtą tempė namo iš klubo ar draugų susibūrimo, valė ašaras po ne abipusės simpatijos ir duodavo patarimus, kaip įsilieti į bendraklasių kompanijas, nors pats laikėsi nuo jų atokiau, ir ne dėl baimės būti atstumtam ar nesuprastam, kaip galėtų pagalvoti dauguma psichologų bei mokytojų, o dėl to, jog jam jų nereikėjo. Kvailiai tie, kas mano, jog žmogui reikalingas žmogus. Ir sesers jis nemylėjo. Gerbė, taip, bet jokios meilės, kaip šeimos narei, nejautė. Todėl po mokyklos užbaigimo, išsikraustęs į kitą miestą studijoms, Aleksandras nejautė jokio ilgesio namams ar traukos paimti telefoną į rankas ir bent parašyti žinutę, pasiteirauti, kaip sekasi. Jį patį erzino tokie bereikšmiai pranešimai. Lyg šis klausimas galėtų kažką pakeisti, lyg žmonėms nebūtų nusispjauti, kaip sekasi kitiems. Tai tik etiketas, verčiantis bjaurėtis savo patosiškumu.

– Klausyk, aš žinau, kaip tau dabar sunku, man irgi nelengva. Bet kartu mes sugebėsime tai iškęsti, viskas bus gerai, – kalbėjo Sofija padarydama kelis žingsnius pirmyn, bet pamačiusi bejausmį žvilgsnį lango atvaizde sustojo rankas sudėdama ant kelnių. Nervingai prikandusi lūpą ji kiek padvejojo, bet tada tyliai sušnibždėjo, lyg tikėdama, jog niekas jos daugiau neišgirs. – Jis buvo mūsų tėvas.

Aleksandras tik išraiškingai pakėlė vieną antakį, ar nustebime, ar abejonėje, ir padarė karštos arbatos gurkšnį. Susimąstė. Iš tiesų, kada viskas prasidėjo? Juk būdamas vaikas jis kiekvieną dieną laukė tėvo, kuris turėjo paimti jį iš darželio. Ir nors jis ateidavo vėlai, kai berniukas likdavo vienas grupėje, nes kitų vaikų tėvai seniai buvo atėję atsiimti savo atžalas, Aleksandras niekada nepyko, nekėlė isterikų. Jis laukė ant suoliuko apsimovęs savo batelius ir rankose laikydavo piešinį, kurį kiekvieną dieną padovanodavo tėčiui arba mamai. Jis nesiskundė, kad lieka vienas ir neturi, su kuo žaisti. Jis tik laukdavo akimirkos, kai galės paimti tėtį už rankos ir kartu grįžti namo.

Vieną kartą jis paėmė Aleksandrą iš darželio per pietus, kiti vaikai jau miegojo savo lovose sapnuodami pirmuosius sapnus. Tą dieną tėvas atrodė iš tiesų laimingas. Jie nuvažiavo į juvelyrinių papuošalų parduotuvę ir kelias valandas bandė išrinkti apyrankę mamai. Berniukas buvo patenkintas, jog jo nuomonė yra įvertinta, ir jis net nepastebėjo plačias pardavėjos šypsenas ir tėvo rankas, kurios slinko jos pečiais žemyn lengvai glostydamos nugarą. Ne, jis viską matė ir girdėjo. Ir net prisimena garsų moters juoką ir paraudusius skruostus. Gal jeigu Aleksandras būtų buvęs kiek vyresnis, jis suprastų situaciją, tačiau jis buvo tik vaikas, vos mokantis skaityti, ir tėvo bendravimas su pardavėja jam neatrodė kažkuo neteisingas. Jis ir pats darželyje dažnai apkabindavo kokią mergaitę, jeigu ji skaudžiai nukrisdavo nuo supynių arba nupiešdavo jam piešinuką. Bet kažkur krūtinėje nepažįstamasis balsas bjauriai juokėsi iš jo paties. Vaikai nujaučia daugiau, negu supranta. Tai didžiausia jų silpnybė. Ir tik paaugęs Aleksandras suvokė, kad tą dieną tėvas melavo. Melavo ne tik jam ir mamai, bet ir tai jaunai pardavėjai.

– Tavo sūnus turi gerą skonį, – nusišypsojo moteris pakuodama dovaną į mažą baltą dėžutę. Tėvas atsisuko į prie kasos stovintį vaiką, žvelgė į jo šypseną savo pilkomis akimis ir jo veide buvo matomas pasišlykštėjimas. Neaiškiai iškreipęs pusę lūpos jis nužiūrinėjo berniuką nuo galvos iki kojų tarsi įvertindamas ir suteikdamas jam įkainį. Tik greitai prarado susidomėjimą, alkūne atsirėmė į šalia stovinčią spintelę ir nupurtė nematomas dulkes nuo savo juodo palto apie kažką mąstydamas, o veidą iškreipė atšiauri šypsena.

– Jis man ne sūnus. Padedu seseriai prižiūrėti šią beždžionę.

Pardavėja tik plačiau nusišypsojo, o Aleksandras liko stovėti nuošaly sekdamas kiekvieną tėvo judesį, tarsi bandydamas prigauti jį mele. Tačiau net tas šlykštus vidinis balsas rėkte rėkė, jog tai tiesa.

Keista.

Juk tėvas net sesers neturi. Bet mamai patiko parinkta apyrankė – sidabrinė su maža penkiakampe piramide. Jie šventė trejų metų sukaktį kaip šeima ir valgydamas nupirktą tortą Aleksandras daugiau neprisiminė nė tos pardavėjos, nė jų pokalbio. Tik kažkodėl jis daugiau nebelaukė tėvo ant suoliuko su piešiniu rankose ir apsimovusiais bateliais, kaip anksčiau.

O vėliau gimė Sofija.

Ir viskas klostėsi gerai. Jie ir toliau atrodė, kaip normali šeima. Tiksliau, įdėjo visas pastangas, kad niekas negalėtų nė žodžio pasakyti. Bet amžini tėvo vėlavimai iš darbo, slepiami skambučiai ir agresija savo šeimai galiausiai tapo kasdieniniai pykčių katalizatoriai. Ir kol motina stengėsi išsaugoti vadinamosios šeimos likučius, tėvas jau seniai nebematė tame prasmės, grįžinėjo namo paryčiais girtas. O kai Aleksandrui sukako dvylika, jį išmetė iš darbo. Ir, atrodo, jokios priežasties tam ir nebuvo. Jis ateidavo į darbą laiku, atlikdavo viską pagal grafiką ir išeidavo lygiai šeštą vakaro. Bet kas nori logistikos skyriuje laikyti konservatiškų pažiūrų vidutinio amžiaus vyriausiąjį specialistą, kuris į visus žiūri iš viršaus, nors pats tėra mėšlo dėmė, užstrigusi ant bato pado. Kuris vidury nakties atsiliepia į eilinės meilužės skambutį, bet esant problemoms darbe viską palieka savo kolegoms. O dar laukė pagarbos, kvailys.

Ir jeigu anksčiau Aleksandras gyveno tarsi be tėvo, viskas pasikeistė gan staigiai. Nuo mažens jis nesikišo į jo reikalus, neprašė dėmesio ir net jautėsi nejaukiai, kai reikėdavo jį apkabinti gimtadienio ar kitos šventės proga. Bet po eilinių išgertuvių tėvas grįžo namo apie vidurnaktį. Visi jau miegojo, tik Aleksandras vartėsi nuo vieno šono ant kito nesugebėdamas sumerkti akių. Paskutiniais metais nemiga vis stipriau įsirėždavo į jo protą neleisdama atsipalaiduoti. Juodi paakiai, kaip kišenės. Nors daiktus slėpk.

Tėvas pradarė kambario duris ir įžengė į berniuko kambarį. Iš pradžių buvo mintis, jog jis nesugebėjo atpažinti savo miegamojo, bet kai vyras tikslingai atsisėdo ant lovos krašto sunkiai atsidusdamas, Aleksandras apsimetė miegantis. Jis girdėjo, kaip čiužinys palinko nuo esamo svorio, ir tik stipriau suspaudė akių vokus.

– Žinai, o juk aš mylėjau tavo motiną, – lėtai, nelygiai alsuodamas, pratarė tėvas. – Bet atsiradai tu.

Aleksandro širdis spurdėjo krūtinėje, todėl jis stengėsi nurimti. Tačiau tarsi iš plaučių plėšomi atodūsiai nepalengvino suvaldyti drebančius rankų pirštus.

– Ji vis kaltina mane, bet kaltas esi tu ir tik tu. Tu provokuoji mane, kiekvieną kartą, kai savo žaliomis akimis žvelgi kiauriai mano sielą, lyg aš būčiau kažkuo blogesnis už kitus, – kalbėjo jau pakeltu balso tonu prisiartindamas prie miegančiojo berniuko ir pažvelgdamas į jo ramų veidą. – Ir dabar atrodai kaip nekaltas angelėlis. Su tokia išvaizda tik prostitute dirbti. Gaila, kad tu gimei Aleksandru, – ir po kambarį pasklido bjaurus juokas. Berniukas stipriau pajuto alkoholio kvapą. – Iš Aleksandros bent jau būtų naudos.

Suspaudęs rankomis antklodę ir prikandęs lūpą vos ne iki kraujo, Aleksandras stengėsi nepravirkti. Jis niekada nesuprato, kodėl tėvas taip elgiasi. Bet žmonės visada buvo linkę savo klaidas priskirti kitiems.

Atsistojęs vyras kažką neaiškiai murmėjo sau po nosimi, sustingo prie knygų spintelės ir susiėmęs už jos kraštus užsimerkė.

– Aš daviau tau gyvybę, nešiojau ant rankų, maitinau, o tu štai kaip man atsidėkoji! Mažas nevisprotis! – spinta kartu su visais daiktais lėkė ant grindu. Knygos nuslinko į kambario užkampius, o stiklinės vėžliukų statulėlės, kurias Aleksandras rinko nuo penkerių, su triukšmu skilo į mažiausius šipuliukus. – Manai, nesu vertas būti šeimoje? Manai, nesu vertas būti tavo tėvu? Nori mus išskirti, taip? Nori? Pripažink tai, – rėkė tėvas pribėgdamas prie vaiko ir griebęs jį už pečių pradėjo stipriai purtyti. Žalios akys, kuriose atsispindėjo tik ramumas, šaltai žvelgė į vyrą. Neiškentęs jis skaudžiai atstūmė Aleksandrą į lovos kraštą. Kakta pradėjo bėgti šiltas skystis. Prilietęs ją drebančiais pirštais vaikas pamatė kraują. Akimirksniu pajuto galvos svaigimą ir lyg pro rūką girdėjo šauksmus. – Tu nieko vertas! Be manęs tu niekas!..

Tačiau ausis užgulė, o akys merkėsi. Jis girdėjo atlėkusią motiną ir du balsus, pasiekiančius jo ausis. Jis nusišypsojo nuo to, kaip viskas kvaila. Keista ramybė.

Vaikinas išgėrė arbatą, o puodelį paliko kriauklėje.

– Aš niekada nebuvau jo sūnus, – teištarė  pertraukdamas nejaukią tylą virtuvėje. Sofija krūptelėjo lyg nusidegindama ir plačiomis akimis įsistebeįlijo į priešais stovintį brolį. – Tu nesi tokia kvaila, kad nebūtum to pastebėjusi.

Aleksandras gerbė seserį, bet jos naivumas skaudžiai spaudė šonkaulius su tikslu sulieti juos į vieną esybę.

– O gal tu viską pamiršai? – jis nelaukė atsakymo. Sofija nusuko žvilgsnį į šoną suspausdama pirštus į kumštį priešais save.

Kai tikrovė šešėliu persekioja ir sapnuose, žmogus pradeda tikėti haliucinacijomis. Kažkas tai pavadintų beprotybe, o kas realybės suvokimu. Netikrovės įrodyti neįmanoma. Jeigu vieno žmogaus pasąmonė nėra apribota idiotiškais principais ir stereotipais, kaip kitų, ar tai reiškia, kad jis išprotėjęs?

Aleksandras seniai pripažino, kad jo tikrovė gilesnė, atmetanti viso materiališkumą.

Jis mėgo žiūrėti filmus apie psichopatus ir serijinius žudikus. Jų šaltumą, pamišimą ir ideologijas. Iš mokslinės pusės jį domino, kas veda žmones. Kodėl jie taip priklausomi nuo aplinkinių dėmesio, jų pripažinimo, savęs išaukštinimo virš kitų? Kodėl jiems taip svarbu būti kažkuo šioje tikrovėje, jeigu už jos ribų visi yra niekas, ir ateity laukia tik nebūtis? O juk viskas taip paprasta. Visi turi baimes, tikėjimą ir norą. Tik tikėjimą ne dievais, ne. Jokiu būdu. Tikėjimą savo pareigos teisingumu. Tačiau jeigu krikščionis, laikydamas rankoje Bibliją, žudytų nusikaltėlius Dievo vardu, net neprašydamas jo atleidimo, įsitikinęs savo, kaip Dievo sūnaus, pareiga? O jeigu jis pamišėlis, tikintis, jog angelai jam šnabžda, kad jis išrinktasis. Kad tik jis gali išgelbėti žmones nuo jų nuodėmių, o mirtis tėra naujos gyvybės pradžia? Jo siela patektų į rojų? Tai būtų iš tiesų ironiška.

Bet tokia saviįsitikinimo galia, didžiausia žmogaus silpnybė, vedanti link žmonijos žlugimo, kiekvieną atskirai.

Aleksandras seniai susitaikė, kad jo laukia kelias į pragarą.

Kaip ir jo tėvo.

Po mirties jie kartu degs ant laužo likusią amžinybę. Atrodo, toks neapibrėžtas laikas. Dabarties ateitis turi tik vieną perspektyvą ir Aleksandras vis labiau įsitikina viso beprasmiškumu. O jeigu nėra jokio rojaus ir pragaro? Tik tuštybė, kurioje dingsta visos sielos, kur nėra nė atminties, nė išgyvenimų, nė gyvybės?

Jis turėtų verkti, kelti isterikas, plėšyti antklodes ir tūnoti kampe prakeikiant gyvenimo neteisingumą. Bet jis negalėjo. Jis seniai priėmė esamą vietą, apatija įleido savo šaknis negailėdama pradraskyti krūtinės paliekant gilius randus. Ji tarsi didelis medis, kiekvienais metais augantis vis platyn, kad nepaliktų nė vieno langelio, užkampio ar skylutės tokiems bereikšmiams dalykams, kaip emocijos.

Tik naktimis būdavo sunku užmigti.

Iš lūpų sklido tylūs maldavai, negirdimi žmogaus ausiai. Kiekvieną rytą Aleksandras laukė stebuklo. Bet ateinanti diena niekuo nesiskyrė nuo kitų ir tikėjimas po truputį blėso. O jeigu ir atsirasdavo, atsiklaupti ant kelių jis galėjo tik prieš patį Velnią. Jis vienintelis nepaliko berniuko, augino jį tarsi savo vaiką. Tamsa sugeba išgirsti ir užjausti. Tamsa nesislepia už tokių žodžių kaip moralė. Tamsa vienintelė verčia dar jausti kažką.

– Aleksandrai, aš… Prisimenu viską, – pradėjo Sofija paimdama stiklinę iš spintelės ir įsipildama vandens. Drebančia ranka ji priglaudė stiklinę prie lūpų ir padarė nedidelį gurkšnį. Ji niekada negalės pamiršti motinos verksmus kiekvieną vakarą, amžinai alkoholiu smirdantį tėvą ir brolį, kuris negrįždavo namo naktimis bijodamas užtikti girtą vyrą. Ir jeigu su Sofija tėvas elgėsi gan ramiai, tai Aleksandrui jis jautė nepagrįstą pyktį ir pasišlykštėjimą. Ne kartą pakeldavo ranką prieš vaikiną, siekdamas pamokyti, kaip elgtis su vyresniaisiais. O gal tiesiog norėjo išlieti agresiją. Jis nebuvo kvailas, mėlynes palikdavo ten, kur žmonės nepastebėtų. Sofija iki šiol abejoja, ar motina buvo bent jau nutuokusi apie tai. Kartais kaltindavo save, jog niekam nesakė, tylėjo, ir tik stebėjo, kaip Aleksandras vienas bando susidoroti su visa neapykanta. Bet jis visada sakė, tai ne jos reikalas. Ir liepdavo nelįsti. Kiekvieną kartą, kai Sofija bandė pasikalbėti, girdėdavo tik viena: „ Tylėk ir lauk.“ Ji niekada neklausdavo, ko laukti, bet paklusniai tylėjo. Aleksandras buvo vyresnis. Jis visada buvo jos pusėje ir mergina irgi norėjo palaikyti brolį savo sprendimu.

Kol vieną dieną neužtiko jį pusgyvį vonioje šlapiais plaukais, paraudusiomis akimis ir vos gaudantį orą. Tėvas girtas spardė drabužių spintą miegamajame. Iš jo burnos išsprūsdavo visi įmanomi keiksmažodžiai ir net grasinimai. Tą akimirką Sofija nieko nelaukdama ištempė vos sugebantį stovėti brolį iš vonios ir griebusi jo kuprinę įmetė pirmus po ranka pasitaikusius daiktus. Aleksandras stiklinėmis akimis paėmė rankšluostį nusivalydamas veidą ir sustingo koridoriuje žvelgdamas į susirūpinusią seserį. Motina buvo keliems mėnesiams išvažiavusi į užsienį pas savo tėvus, todėl jeigu kažkas nutiktų, ji, greičiausiai, dar ilgai apie tai nesužinotų. Nors, kartais atrodė, kad ji tik apsimeta. Bando išlaikyti nesamą šeimą, bijo likti viena, kaip dauguma moterų.

Aleksandras prunkštelėjo ir numetė rankšluostį į šalį apsiausdamas batus. Jam nerūpėjo, kur jį tempė sesuo. Jis vis dar jautė stiprius pirštus, laikančius jo kaklą ir atimančius orą, neleidžiančius padaryti nė vieno įkvėpimo. Šaltas vanduo garsiai užpildė kriauklę ir Aleksandras daugiau negirdėjo nieko. Ausys prisipildė vandeniu, akys degė, o mintys susimaišė. Tokia jo pabaiga? Jis net liūdnai šyptelėjo, kai tėvas trumpam paleido jį leisdamas kvėpuoti, tačiau pamatęs vaikino išraišką, tarsi norėdamas ją visam laikui ištrinti, pirštus suspaudė stipriau ties gerkle ir visa galva paskandino į vandenį rėkdamas apie jo neišauklėjimą.

Aleksandras nebuvo įsitikinęs, kiek laiko praėjo. Galva svaigo, akyse temo, todėl jis vos gaudė tėvo žodžius. Kažkurią akimirką vyras tik pastūmė žaliaakį prie vonios ir šaltai jį nužvelgęs grįžo į savo kambarį nekreipdamas jokio dėmesio į atėjusią dukrą.

Sofija paskambino tetai paprašydama leisti jiems pasilikti pas ją nakčiai ir moteris maloniai juos priėmė. Aleksandras visą vakarą sėdėjo prie televizoriaus giliai susimąstęs. Jis nebuvo alkanas, bet nenorėdamas kelti dar didesnio triukšmo kartu su seserimi atsisėdo prie virtuvinio stalo šakute kabindamas salotas. Šalia gulintis telefonas pyptelėjo pranešdamas apie atėjusį pranešimą, kas buvo keista, nes visi, kas turėjo jo telefono numerį, sėdėjo šiame kambaryje… Beveik visi…

Tai buvo pirmoji jo gauta žinutė nuo tėvo. Blaivioje tikrovėje jiems puikiai sekėsi ignoruoti vienas kito egzistavimą. Vaikinas padėjo šakutę ir atidarė pranešimą permesdamas jį akimis ir nesusilaikydamas nusijuokė per visą butą alkūne atsiremdamas į stalą ir susiimdamas už burnos.

„ Man baisu. Prašau, grįžk.“

Maldavimas, neviltis, baimė. Aleksandras tik numetė telefoną į šalį ramia širdimi grįždamas prie vakarienės. Sesuo dar kurį laiką klausiamai jį stebėjo, bet greitai numojo ranka nežymiai šyptelėdama. Ją džiugino brolio emocijos. Paskutiniais metais ji retai kada matydavo jį besijuokiantį.

O ryte jie sulaukė skambutį ir prašymą atvykti nustatyti mirusiojo tapatybę bei duoti parodymus.

O juk tu galėjai jį išgelbėti.

Sušnibždėjo balsas pasąmonėje, bet Aleksandras tik pats savęs paklausė, ar būtų verta. Jie nebuvo tėvas ir sūnus. Juos nesiejo niekas, išskyrus bendrą pavardę.

– Tu pats man tai sakei, – sau po nosimi teištarė vaikinas nežinia į ką besikreipdamas. – Tai tavo valia.

Ir išėjo iš virtuvės palikdamas Sofiją vieną su neišsakytomis mintimis. Šiandien jie palaidojo tėvą, tačiau Aleksandrui buvo vis vien. Jis jau seniai nieko nejaučia.

– Drambliukų sergėtoja

Poeto epilogas

Balandžio 16 – osios vakaras, 2020 m.

            Arsenijus turi daug žalingų įpročių.

Būna, kad pamiršdamas, jog jau du metai, kaip jis metė rūkyti, nusiperka cigarečių pakelį, paima žiebtuvėlį i rankas ir prisimena. Suspaudžia cigaretę dantimis, prakąsdamas filtrą, ir išmeta i artimiausią šiukšliadėžę. Jis išmėto daiktus po visą kambarį, o vietoj spintos naudoja kėdę arba sofą. Palieka puodelius su neišgerta kava virtuvėje, vonioje, kambaryje ir net kelis kartus buvo atradęs koridoriuje.

Arsenijus gan užmarštus. Jo galvoje net neišlieka mintis, kad reikia laikytis disciplinos ir tvarkos. Jis nemąsto apie pasaulį, amžinai savo paties idėjose ir neretai kada kalba sau po nosimi.

Arsenijus – poetas. Ir jam visiškai nusispjauti į tai, kiek neplautų puodelių pas jį stovi ir ar turi švarias kojines rytojui. Jo mintyse dažnai sklando būsimos poezijos eilutės, atrenkama informacija ir pinama logikos virvutė. Poetas nežinojo, kaip kitaip: negalvoti apie savo personažus, nepergyventi dėl jų visa širdimi, ne nepamiršti apie prieš valandą užvirtą arbatinuką, netikrinti Vikipedijos dėl vieno ar kito neaiškaus termino. Arsenijus gimė toks, augo ir žinojo, kas jis toks, ir kas bus ateity.

            Plunksna buvo pavaldi jam. Ploni pirštai švelniai liečia juodą tušinuką ir taisyklingas raštas apibrėžia sekančių eilučių užuominą. Jis stebi rankos judesius ir gaudo kaifą nuo rašalo kvapo, nuo to, kaip ranka įsiremia į ploną popierių ir pyksta, jeigu palieka juodą rašalo dėmę.

            Gyvenime Arsenijus buvo neorganizuotas, bet visur, kur reikalai buvo siejami su rašymu – jis buvo pedantiškas. Ir senamadiškas. Jis dar nebuvo pakankamai žinomas pasaulyje, bet pažinojo daugelį savo kolegų poetų. Ir kol kas jis vienintelis, kas pasirenka tušinuką vietoj klaviatūros, kas iš pradžių rašo tekstą ant popieriaus, o tada elektroniniu variantu, kas surenka informaciją ne tik interneto platybėse, bet ir savo senoje bibliotekoje, esančioje svetainėje. Arsenijus – tai mirštanti poetų rūšis, kuri gerbia senesnių kūrėjų ir savo mokytojų atmintį ir tradicijas. Ir tuo pačiu tiki, kad tekstas gyvas tik ant popieriaus, ir kad knyga gali įkvėpti tik jeigu rašytojas pats yra įkvėptas jos.

            Arsenijus sėdi tamsiame kambaryje, kur dega tik stalo lempa, ir graužia plastmasinį kamštelį. Jo mėgstamiausias tušinukas kažkur dingo, ir kol jis neturėjo galimybės nusipirkti naujo, jis pildė sąsiuvinį paprasčiausiu pigiu tušinuku, atrastu komodos užkampyje.

Jam liko parašyti paskutines eiles ir redaktorius jau ataugino kelias žilas sruogas belaukdamas pabaigos, kad galėtų pagaliau išsiųsti knygą spausdinimui. Žydromis akimis Arsenijus hipnotizavo baltą popieriaus lapą, sukandžiojo kamštuką iki atvirų kraštų, o vėliau suglamžė popierių numesdamas jį už nugaros. Tokių tuščių jau gulėto keli dešimtys, ir, žiūrint į laiką bei gintarinio skysčio kiekį stiklinėje, šis nuskraidintas popierėlis ne paskutinis.

Arsenijus gavo žinutę nuo draugo su klausimu, „ kaip sekasi?“ . Atrašęs, kad viskas gerai ir šiuo metu yra užimtas, poetas grįžo prie tuščio popieriaus. Jam trūko ambicijų, trūko emocijų, kad galėtų pabaigti šią nelemtą knygą. Arsenijus buvo ties isterikos riba.

            Vėlus vakaras tampa naktimi ir net keista romantizmo magija, kuria tikėjo visi poetai, šį kartą nepadėjo.

Sapnuose paskenęs miestas, ryškiai geltoni žibintai kieme, reti automobilių padangų garsai – visa tai turėjo įkvėpti, kaip visada, bet šiandien buvo ne jo diena. Nė žodžio, nė raidės, nė garso išleisti nepavyko. Poetas vienu gurkšniu užbaigia viskį ir meta tušinuką ant stalo, nuo ko jis atšoka, padaro kulverstį ir palieka storą juodą dėmę tiesiai puslapio vidury.

            Juokinga.

Arsenijus graudžiai nusijuokia ir patrina pavargusias akis jausdamas pečių sunkumą. Jis nenorėjo galvoti, kad rašymo krizė jį ištiko vos pasiekus karjeros piką, bet, pagal viską, taip ir buvo. Krizė ateina pas visus, ir anksčiau ar vėliau tenka susidurti su užsistovėjimu, ir, atrodo, teoriškai Arsenijus visada buvo tam pasiruošęs, turėjo susikūręs veiksmo planą ir į priekį galėjo nuspėti, kaip ilgai tai prasitęs, bet… Dabar, šią akimirką, kai galvoje girdimas tylos aidas, ir nė vienas vaizdinys neateina vidiniam matymui, kaip tai įprastai būna, jis jaučia kartumą. Ir nejauku nuo to, kaip tuščia krūtinėje, ir kaip šalta. Ir tai, kad, kaip jam atrodė, nemirtinga mūza paliko jį neaiškiam laikui.

            Supykti, per jėgą išspausti iš savęs eiles, bet Arsenijus taip negali. Jis nemėgsta savęs priversti, o prievarta kūryboje – geriausias būdas sugadinti visas pastangas, net jeigu pirmieji puslapiai ir yra skaitomi vienu įkvėpimu. Jis pats daug skaitė ir knygų puslapių skaičius jau seniai peržengė kelis dešimt tūkstančių, jeigu ne šimtus, klasikų bei modernistų, ir jis intuityviai mato, kur tekstas liejamas grakščiai, neskubomis, o kur sukramtytas ir paduotas tarsi dantų pastos likučiai.

            Arsenijus išjungė šviesą ir kambarys paskendo tamsoje. Tylą pertraukė tik laikrodžio tiksėjimas, kur rodyklė buvo užstrigusi ties romėniškais I ir II. Tikriausiai, reikėtų eiti miegoti, vakaro rytas blaivesnis, ryte gal ir pavyktų užbaigti. Arsenijus pasižada, kad ryte ir parašys paskutines eiles, nusiųs jas į redakciją, o vėliau dar pasėdės ties nauja knyga ir pamąstys. Viskas pavyks, o dabar – miegoti. Leisti protui ir sąmonei pailsėti, duoti laiko naujų idėjų kūrimui.

            Arsenijus pakilo nuo stalo ir krito ant lovos su visais drabužiais: juodais laisvais marškiniais ir siauromis kelnėmis. Jam vienodai, kaip miegoti: nuogam ar ne, viskas, ko jam reikėjo, tai pagalvė ir šilta antkoldė.

Jis pataiso pagalvę, deda ją ant rankos ir apsikloja stora antklode, kuri kvepia kažkokiu lavandos skonio šampūnu, ir, apsisukęs ant kito šono, užmiega.

            Jis retai sapnuoja sapnus, dar rečiau prisimena juos ryte. Įprastai atsibudus galvoje neryškiais blyksniais lieka tik stop kadrai iš sapnų, nesakantys nieko, paliekantys po savęs tik ryto kartumą burnoje. Arsenijus vartėsi lovoje lyg sapnuotų košmarą ir giliai alsavo per sukąstus dantis. Jo pasąmonė, užstrigusi ties knygos pabaiga, ir net sapnuose jį sekė tuštumo ir bejėgiškumo jausmas. Arsenijus glamžo paklodę rankomis, o ryte atranda save ant grindų, be antklodės, tik pagalvė kažkur ties pilvu. Jis atsibudo anksti, saulė vos patekėjo ir galva pradėjo skaudėti nuo pirmos prabudimo akimirkos. Norėjosi dar šiek tiek pamiegoti, ir Arsenijus, padaręs dideles pastangas ties savimi, grąžino pagalvę ir antklodę ant lovos užsiklodamas ir pabandydamas numigti. Bet miegas, kaip ir tekstai, daugiau nėjo. Sunkumas kūne ir minčių mazgai – trumpo miego pasekmės, ir, matyt, dar ir košmariško, kadangi visi drabužiai buvo šlapi nuo prakaito ir prilipę prie kūno, ir pats poetas atrodė gan suglamžytai. Po nesėkmingų bandymų užmigti jis atsistoja ir eina į vonią. Pakeliui nusiima nuo savęs visus drabužius numesdamas juos ant grindų ir sustoja ties veidrodžiu.

            Atvaizde į jį žvelgė vyras šiek tiek virš trisdešimties, tamsiais plaukais, po miego susivėlusiais į visas puses, su pagalvės pėdsakais ant išbalusio veido ir žydromis akimis. Arsenijus pasikaso smakrą, viena ranka atsiremdamas į kriauklę, ir įvertina savo problemos maštabus. Jo manymu, jis atrodo kaip tipinis jų sluoksnio gyventojų atstovas: kūrybiškas pageriantis žmogus, kuris, vedamas savo ambicijų, atsijungia nuo išorinio pasaulio, ir jam tampa vis vien, kaip jis atrodo, kaip apsirengęs ir ką apie jį gali pagalvoti kiti žmonės.

            Šaltas vanduo atgaivino, bet neatnešė lengvumo, ir galvoje vis dar kažkas griaudėjo. Poetas pažvelgė į laikrodį ant rankos sušvildpamas, nes jau buvo aštunta ryto. Greitomis nuėjo po šaltu dušu ir užstatė arbatinuką.

            Tuščia. Pikta.

Televizorius nieko nerodė, kas galėtų sudominti, ir kava degino gerklę. Nors ji seniai jau nustojo teikti energijos, vis dėlto suteikdavo jausmą, jog rytas jau atėjo, prasidėjo nauja diena, o tai reiškia kurti ir daryti daug dalykų.

Būti poetu – tai ne tik valandomis sėdėti ties tekstais, ieškant reikiamų žodžių ir kuriant jausmingus siužetus. Būti poetu reiškė lakstyti pas redaktorių, valandas praleidžiant ties savo tekstais bei popieriais. Reiškė vykti į kurią nors konferenciją miesto centre ir sudalyvauti savo kolegos knygos premjeroje, vien dėl kultūringumo, nes jis irgi nepraleidžia nė vienos. Arsenijus nemėgo formalumų, nors pats laikėsi jų, labiau dėl įsipareigojimų ties redaktoriais. Jūs spausdinate mano poeziją ir mokate man honorarą už ją, o aš už tai važinėju į įvairius kultūrinius susibūrimus jūsų vardu. Tik gaila neišduoda uniformos su leidyklos ženkleliu ir skrajučių į lagaminą.

            Arsenijus gėrė kavą, stovėdamas virtuvėje basomis, ir stebėjo peizažą už lango. Oras šiandien pilkas ir slegiantis. Tamsūs debesys kabėjo virš miesto ir retsykiais pro juos matydavosi šaltas saulės spindulėlis. Už lango – gilus pavasaris, už lango melancholija, už lango beveik kiekvieną dieną lietūs. Arsenijus susiraukė, stengdamasis įžiūrėti mažą paukščiuką ant medžio šalia žibinto, ir mąstė, kad gal jis taip į staigų saulė pakitimą į debesis reaguoja? Jam tiesiog trūksta vitaminų? Galbūt. O galbūt ir ne galbūt. Gal eilinis poezijos rinkinys bus išleistas ne pavasarį, o, suteikite kas nors jėgų, tik rudenį.

Telefono vibracija nutraukė mintis ir Arsenijus perskaitė atėjusią žinutę apie tai, jog redaktorius jo laukia ir tegul jis tik pabando ateiti be parašytos pabaigos. Jis sunkiai iškvepia, užsiviria sau dar šiek tiek kavos, iš šaldytuvo išima vakarykščius sumuštinius su sūriu ir basomis pėdomis žengia į miegamąjį, kur stovėjo jo darbo stalas.

            Kompiuteris akimirksniu sureagavo į prisilietimą, kai poetas pora kartų bakstelėjo pirštais klaviatūra. Gal jeigu rašyti iš karto į švaraštį, kažkas ir pavyktų?

Arsenijus susitelkia ties mintimis ir pradeda rašyti. Iš pradžių lėtai, grubiai spaudžiant klaviatūros raides, o vėliau įgauna ritmą ir keistu piršto judesiu pastato tašką paskutinėje eilutėje. Poetas atsilošia į kėdės atlošą, patrindamas raudonas akis, ir jaučiasi taip, lyg ką tik būtų prabėgęs šimtą metrų su Boltu, ir beveik nepralaimėjo. Taip, tik aštuoniasdešimties sekundžių skirtumas.

            Arsenijus išsaugo dokumentą, bet neskuba siųsti jo į redakciją. Kažkas buvo ne taip. Jis įsivaizdavo ne tokį užbaigimą, todėl nusprendęs dar duoti sau laiko pamąstymams nesiunčia teksto redaktoriui iš karto pradėdamas kurti pasiteisinimo priežastis, o gal net paprašyti dar šiek tiek laiko, kas prilygtų savižudybei. Bet toks jis žmogus, jis negalėjo palikti šį nepasitenkinimo jausmą savo pasąmonėje.

            Jis išgeria atšalusią neskanią kavą ir jaučia, kaip stipriai sušalo. Jis net patrina pečius ir skuba užsimesti pilką megztinį ir eilines siauras kelnes. Kelias nuo namų iki redakcijos atėmė vos pusvalandį, bet tokiu šlykščiu oru jis visiškai nenorėjo tampytis Peterburgo metro ir autobusais. Bet Arsenijus prisiminė, jog teises jam grąžins tik mėnesio gale, o susimokėti už taksi važiuojant per visą centrą jokių skaičių kreditinėje neužtektų.

            Poetas išėjo iš namų, stipriai įsispraudęs į juodą paltą, ir išskubėjo į metro pusę, leisdamasis į požemį. Jis gyveno dideliame mieste ir dažnai gaudydavo save ties mintimi, jog praranda save šioje žmonių minioje, ir jeigu randasi vietoje, kur gan didelis žmonių susibūrimas, kažkur krūtinėje tapdavo šalta ir ateidavo nerimas. Jo geras draugas, Dmitrijus, sakė, kad Arsenijui jau seniai reikia baigti su alkoholiu, ir kad jo gyvenimo būdas, kur egzistuoja tik knygos ir su žmonėmis tenka bendrauti tik dėl praktiškos naudos, veda jį link panikos. Arsenijus gal ir pats ne prieš, kad būtų kitaip, bet, tiesą sakant, noru nedegė. Jam buvo įdomus pasaulis jo galvoje ir retkarčiais kitų žmonių galvos. Arsenijus nelaikė savęs asocialiu, kadangi visada su kuo nors bendraudavo, bet Dmitrijus tik suka galvą ir sako, jog draugiškas bendravimas ir bendravimas dėl darbo – skirtingi, Arsenijau, dalykai. Reiktų baigti, o tai tapsiu ne tik tavo draugas, bet ir psichoterapeutas.

            Arsenijus sustoja ties geltona linija, prašančia nestovėti per arti. Laikas jau buvo beveik vidurdienis, bet žmonių metro nemažėjo. Jauni, seni, kai kurie ir poromis, o kas draugų kompanijomis. Arsenijus stebėjo juos vis pasitaisydamas nuo nosies krentančius akinius.

            Ne, jam nepatinka žmonės. Jeigu prireiktų juos demaskuoti mele – prašom, Arsenijus žemę nosimi kapstys ir parašys apie tai knygą, o taip – ne, neįdomu.

            Nuobodu ir pilka.

            Išėjęs iš metro Arsenijus užsuko į artimiausią kavinę. Lauke pradėjo lašnoti ir nepatenkintas jis stovėjo ties perėja vienoje rankoje laikydamas kavos puodelį, o kita stipriai užsegdamas paltą.

            Žalia šviesa ir Arsenijus sustingo kelioms sekundėms. Tada pirmas žengia ant kelio ir piktai žvelgia į savo batus, pramirkusius purvinose balose, net neprisimindamas apie taisyklę iš pradžių pažvelk į kairę, tada į dešinę. Staigiai stipri ranka nutempė jį atgal už apykaklės ir paltas pavojingai prasitempė, rizikuodamas suplyšti, o kava išlėkė iš rankų iš išsipylė ant asfalto kreiva bala, susimaišydama su purvu ir dulkėmis. Arsenijus nespėjo nieko suvokti, bet jau sekančią akimirką nugara prisispaudė prie kažkokio vaikino ir žvelgė į garsiai stabdantį automobilį, atrodo, mirtinai numušantį moterį.

            Arsenijų išmušė prakaitas ir pasimetęs jis žvelgė priešais save kažkur periferijos sąmonėje suprasdamas, jog šios moters vietoje galėjo būti jis, o tada apsisuko per petį pažvelgdamas į žalias akis. Šviesiaplaukis vaikinas pavargusiu žvilgsniu ir išbalusiu veidu vis dar laikė jį už palto, suspausdamas medžiagą iki pirštų baltumo.

            Aplinkui įsivyravo tyla. Automobiliai staigiai sustojo ir sudominti vairuotojai išlipo laukan nekreipdami dėmesio į už jų toliau stovinčius automobilius, kurių pypsėjimas pertraukė tylą. Ką tik mirė žmogus, bet žmonėms visada mažai rūpėjo kitų gyvybės ir jie toliau skubėjo savo svarbiais reikalais.

            Arsenijus jaučia šiltą kvėpavimą ir dažnai mirksėdamas stebi žalias akis priešais, kuriose buvo matoma neviltis ir pasibjaurėjimas.

Balandžio 17 – oji, 2020 m.

            – Jos vietoje turėjai būti tu, – vos girdimas šnabždesys ir vaikinas atstūmia Arsenijų nuo savęs skubėdamas prie moters, gulinčios ant šlapios žemės. Poetas lieka stovėti vietoje stebėdamas viską iš šalies taip, lyg tai būtų sulėtinti kino juostos kadrai: vairuotojas išlipa iš mašinos ir atsiklaupia ant kelių ties kūnu, žmonės aplinkui pradeda garsiai rėkti, kažkas netenka sąmonės. Vienas balsas šaukia iškviesti policiją ir greitąją, o šviesiaplaukis, kuris ką tik išgelbėjo jam gyvybę, bastosi priekyje nežinodamas, kur dėti rankas.

            Arsenijaus galvoje taip ir skamba: „ Jos vietoje turėjai būti tu.“

Poetas pažvelgia į laikrodį ant riešo ir atsiribodamas nuo visų garsų aplinkui apsisuko ant kulno pasileisdamas bėgti į namų pusę. Jo pirštai paniškai drebėjo, bet Arsenijus šypsojosi, o jo žydros akys paskendo pamišime. Štai epilogas.

– Drambliukų sergėtoja

Mergaitė ant sienos

– Jau turiu kambarių raktus. – raportuoja auklėtoja, įlipusi atgal į triukšmingą mūsų autobusą. – Taaaip… Trivietis!

Klasiokai subruzda ir tuojau vienas per kitą ima rėkti, dalintis kambarius ir draugus. Tik tada suvokiu, kad su niekuo nesusitariau. Lieka paskutinis. Vienvietis. Man. Nieko, visai smagu, kad nereikės su niekuo dalintis.

Pamažu išlipam į drėgną pajūrio naktį. Miestelis atrodo tylus ir tuščias, o žemę dengia rūkas. Einame betono plytelėmis grįstu takeliu per sodą į dviaukštį viešbutį. Šalta. Kelias toks trumpas, bet pirštai jau sustiro. Į mus tiesiasi nuogos krūmų šakos. Paliečiu vieną. Ji suskamba, kaip ilgi geltoni mamos karoliai. Visus augalus apdengęs ledas. Kvepia žiema ir lietum.

Tempdami kuprines sueiname į vidų. Čia vis dar tvyro silpnas lietaus kvapas, bet jau užuodžiu ir pelėsį. Ir iš išorės, ir čia viešbutis atrodo, kaip kažkoks sovietmečio reliktas. Vienintelis dalykas, kas „nepataiko“ į atmosferą yra dideli ir platūs marmuriniai laiptai. Prieina senstelėjusi, akiniuota viešbučio darbuotoja ir maloniai pasisveikina. Pasirodo tekalba rusiškai ir latviškai. Auklėtoja vertėjauja. Sužinome, kad mūsų kambariai viršuje ir paskui moteriškę lipame aukštyn. Neskubu. Esu būrelio gale, kai išgirstu kaip klasiokės priekyje aikteli, o darbuotoja ir toliau kažką plepa rusiškai. Užlipu ir aš. Laiptai išveda į salę. Ji atrodo tuščia, kampe testovi uždengtas pianinas. Priešais jį kėdės nėra. Bet tai, kas nustebina yra piešinys ant sienos priešais. Visi išskyrus darbuotoją tebežiūri į jį. Piešinys – per visą sieną. Gėlės, medžiai, gyvūnai. Matau, kad dailininkas nebuvo labai talentingas. Mano žvilgsnis sukasi ir tuomet, dešiniausiame kampe, išvystu tai. Piešinio kampe, prie rudo pianino sėdi mergaitė raudona suknele ir ilgais geltonais plaukais. Jos stori piršteliai spaudžia klavišus, o lūpos šelmiškai šypsosi. Už pianino, beveik dvigubai mažesni už ją stovi vienuolių rūbais apsirengę vyrai su aureolėmis, o už jos kėdės – storas ir bjaurus angeliukas. Mus trikdo ne tik tas neproporcingas mergaitės dydis. Ji neturi akių. Ten, kur jos turėtų būti tėra balti apvalūs apskritimai. Atrodo šiurpiai.

Gabrielė pirmoji paprašo mokytojos kreiptis į darbuotoją:

– Paklauskit, kodėl jos akys baltos?

Auklėtoja, lyg susinepatoginusi, numoja ranka.  Klasiokės ima šnibždėtis. Roberta, rodos, vienintelė šiek tiek supranta rusiškai. Ji bando diskutuoti su darbuotoja, bet šios draugiška šypsena tuojau pranyksta. Davusi dar kelis nurodymus auklėtojai, ji greitai ima leistis žemyn. Mes nepasiliekame čia. Pasukame link darbuotojos nurodyto koridoriaus ieškoti savo kambarių. Išgirstu Robertos šnabždesį: „ji sakė, kad, tipo, čia niekas nesivaidena. Bet aš net neklausiau“.

Mūsų grupelė vis mažėja. Po keletą jie vis stabteli prie reikiamo kambario durų ir už jų pranyksta. Sekdama skaičius ant kambarių dairausi saviškio. Koridorius dar kartą pasuka ir susiaurėja. Esu viena. Einu palei uždarytas kitų kambarių duris ir bandau atspėti ar, be mūsų klasės, viešbutyje dar yra svečių. Darosi vis tyliau. Koridoriaus gale mirga lempa. Nerimas stiprėja. Prieinu prie tyloje paskendusių durų. Čia. Visi klasiokų balsai rodos taip toli. Pasuku raktą. Jis sukasi sunkiai, bet pasiduoda. Durys atsiveria į tamsą. Kuo greičiau ieškau jungiklio. Įsižiebia šviesa.

Įeinu vidun. Ranka tiesiasi uždaryti duris paskui save, bet sustoja. Bijau, kad jei uždarysiu, žmonių balsai išnyks. Nenoriu nuo jų atsiskirti.

Čia tik mažas prieškambaris, vonia, miegamasis. Televizorius. Nudžiungu jį pamačiusi. Sugriebiu distancinį ir įjungiu. Ekranas sumirga ir tyliai įsijungia kažkokia vėlaus vakaro laida. Tampa kiek jaukiau. Nebesijaučiu tokia viena. Turiu keistą įsitikinimą, kad televizorius ir antklodė nuvaiko vaiduoklius. Numetu kuprinę ant lovos ir apsidairau. Senoviškais, liniuotais tapetais išklijuotos sienos, maži paveikslėliai ant jų, ir sunkios tamsios užuolaidos. Čia vis dar kiek per tamsu, bet jau nėra ką daugiau įjungti. Atsisuku į užuolaidas. Jos lėtai ir visai nežymiai juda. Tarsi vėjas pūstų per langą. Gal jis atdaras? Bet prie lango neinu. Staiga prisimenu Stiveno Kingo romaną, tą vienintelį kurį skaičiau, akis, kurios pasitiko veikėją anapus stiklo, ir sudrebu.

Išgirstu koridoriumi artėjančius žingsnius. Nelaukdama žengiu pasitikti. Dalia.

– Nu, kaip tu čia gyveni?

Nusišypsau. Gera vėl matyti pažįstamą veidą. Ji praeina pro mane ir įsistebeilija į paveikslėlius.

– Pas tave bent kažkokie žmoniški. Pas Indrę ir Liną tai tokie… Brr… Nukabinom. Mes renkamės pas Ivetę. Nori?

– Aha. – Šį kart nei akimirkos nesilaužau. Nebenoriu likti šiame kambaryje viena.

Ivetės keturviečiame mažiausiai pusė klasės. Tik įžengus čia pasidaro ramiau. Indrė ir Lina plepa su Deimantu. Jis šiandien linksmas. Juokiasi, deda ant akių nealkoholinio alaus kamštelius lyg kažką vaizduodamas. Tikrai atrodo juokingai. Šypteliu. Girdžiu, kaip Roberta kitoms pasakoja apie savo antgamtines galias. Teigia, jaučianti vaiduoklius. Ir dabar jaučia – čia, šiame viešbutyje. Tai ta mergaitė prie pianino, piešinyje ant sienos. Jos klausytojos jai balsiai pritaria, bet aš nusisuku nuo jų. Mes prisigalvojame. Išsigalvojame nesąmones, o paskui, save jomis įtikinę, bijome. Atsisėdu ant sofos krašto netoli Deimanto. Jis vis dar žaidžia butelių kamštukais. Jis jau kartojasi, bet man vis tiek juokinga. Mielas vaikinas. Matyti, kad žavisi Indre. Ką padarysi. Jie trise dabar bando diskutuoti apie savo stilių. Indrė žavisi jo grandine ant džinsų. Aš tik tyliai šypsausi. Netrukdau jiems, tik atsargiai, pasyviai dalyvauju pokalbyje. Greičiau tik klausausi. Keista, bet dabar gera šitoje mažoje minioje. Dabar jaučiu juos visus kaip šiltas, plevenančias liepsneles ir žinau, kad dabar nebesušalsiu, dabar nebe baisu. Dalia prasiunčia traškučių pakelį. Po šešių nebevalgau, bet vardan kompanijos įsimetu į burną aplūžusį traškutį. Malonus, sūrus skonis ištirpsta ant liežuvio ir imu gailėtis, kad nepaėmiau didesnio. Nusivalau pirštus į sovietinę šiurkščiu audiniu aptrauktą sofą. Prie mūsų prisėda Ivetė. Iš kažkur ji gavo alkoholinio alaus. Pasiūlo ir man. Šį kartą atsisakau. Ji nusišypso, bet nesišaipo. Tada pradeda kalbėti su Lina. Kambarys prisipildo čiauškėjimo, garsai susipina, vienas kitą slopina, atskiedžia ir aš nebegirdžiu Robertos pranašysčių. Girdžiu tik kaip žvanga Deimanto grandinė Indrės rankose, kaip jis juokiasi. Suprantu, kad labai retai girdžiu jį juokiantis ir kad su merginomis jam turbūt smagiau nei su vaikinais, ir baigiu pamiršti tą keistą kraupų jausmą, lyg kažkas baisaus mane stebėtų, lyg ruoštųsi pulti ir… Ir nežinau. Nežinomybė juk ir gąsdina labiausiai. Deimantas atsiima savo grandinę ir vėl prisitvirtina ją prie džinsų. Šypsodamasis pakelia galvą. Tarsi netyčia nusišypso ir man. Trumpą sekundę. Tada vėl nusisuka į Indrę. Jaučiu kaip šyla skruostai. Atsiremiu į sofą ir kuo giliau sulendu į ją. Bandau savęs neteisti, bandau būti tik nepastebimu pokalbio dalyviu. Senas baldas apkabina kaip draugas. Ir kaip tik tada iš už durų pasigirsta pianino melodija.

– Drambliukų sergėtoja