Category: Miniatiūra

MiniatiūraParašykite komentarą

Aš?

Victoria Chemerovskaya

Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones… Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus. Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę. Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik vienatvė padeda neišprotėti. O jis laukia padėkos. Žvelgia pilkomis akimis iš bedugnės tempdamas gilyn. Skęstu… Ne… Čia nėra manęs. Jis nėra aš. Tačiau kaip šie sapnai, kuriuos stebiu tarsi kito žmogaus akimis? Noriu, kad jis išnyktų. – Iš ko sprendi, kad aš esu? Atvaizdas šypsosi, paniekinamai juokiasi. Galva sukasi ir mintys slysta. Čia ne aš. … Skaityti toliau: Aš?

MiniatiūraParašykite komentarą

Paskęsk Kartais

Dramblotas

— Šok į šią gilumą, į ši platų vandenyną. Sužinok, kas ten yra, ir išspręsk šią mįslę. Turi nustoti gyventi tik paviršiuje, nes gilumoje slepiasi tiek daug paslapčių ir atradimų, bet žinok, tos vandenyno gelmės yra baisios, — saulės šviesa jau ten nebepasiekia, tad ten yra tamsu, taip tamsu, kad matai tik juodą tamsą. Tiesą sakant, tamsa ne tai, kas labiausiai gąsdina ten, o nežinomybė, — kas yra toje tamsoje, kartu su tavimi. Nežinomybė, kas įvyks, atsitiks, paliesi, pamatysi, išgirsi, o nežinomybė yra baisi, nesaugi, nepatikima. Bijome paimti jos ranką, nes nežinome, kur ji nuves, bet su ja turėsi susidraugauti, … Skaityti toliau: Paskęsk Kartais

MiniatiūraKomentarų: 2

Draugas su gobtuvu

Dramblotas

Bjauri pirmadienio popietė ir drėgnos autobuso sėdynės – „ jau geriau eičiau per tą lietų“. Žiūriu pro langą, ilgėdamasi to šiltų patalų jausmo, kuris mane lydi nuo pat ryto, ir padėjo iškęsti dar vieną dieną mokykloje. Šis jausmas yra mano vienintelis draugas, kuris man primina, kad kiekviena diena turi pabaigą, tad ir ši ateis. Dėkinga aš jam, bent jau nesijaučiu vieniša, kai skaičiuoju sekundes iki pertraukų pabaigos. „ – O, jau tuoj ir mano stotelė“, – seniai pastebėjau, kad šie žodžiai jau nebekelia jokio entuziazmo, o tiek laukiau šio momento, bet net ir jis jau nebesuteikia jokio stimulo, kažkaip norėčiau, … Skaityti toliau: Draugas su gobtuvu

MiniatiūraParašykite komentarą

Laiškas nepažįstamajam

Dramblotas

Saulėtomis pavasario dienomis, sėdėdama ant suoliuko kur nors viename iš tų jaukių ir nedidelių miesto parkų, aš mėgstu stebėti žmones. Nesu fotografė, bet stengiuosi žvilgsniu užfiksuoti praeivius, nuspėti jų nuotaikas, jausmus, pažvelgti giliau, nei tai sugeba padaryti fotoaparatas. Ir nors tai tik spėlionių žaidimas, laikui bėgant tai tapo daugiau nei gan juokingu laiko praleidimu. Kuo ilgiau analizuodavau praeivius, tuo dažniau pastebėdavau pavienius liūdnus, o gal tiesiog vienišus žmones. Jie lengvai išsiskirdavo iš minios savo slegiančia išvaizda: liūdnu veidu, tuščiomis akimis, greitu, lyg mechanizmo programuojamu žingsniu. Tokių žmonių aprangą dažniausiai gaubdavo tamsios spalvos, jie nepastebėdavo pavasarinio gamtos grožio, jei negyveno dabartyje, … Skaityti toliau: Laiškas nepažįstamajam

MiniatiūraParašykite komentarą

Už lango čiulba

Juditonomija

Įsitaisau nepatogiausioj pozoj, kad tik vėl neužmigčiau. Prabundu su skaudančiu kaklu ir patalų antspaudais ant veido. Karšta vonia. Guliu ir ten vos nemiegu. Iš kokio gero gyvenimo rytus pradedu su karšta vonia? Gerai, o dabar grįšiu prie ryto simfonijos garsų. (Atsikrenksčiu) Jei būčiau Maironis, tai prirašyčiau čia kalnus garsų, kur ryte už lango skamba. Būtų kažkas panašaus į “Vy ū, vy ū, vou vou vou…“. Taip čia greitoji lietuviškai skamba! Dar skambėtų “brrrrrrrrrr, pššššš“, kavos aparatas ir keli cyptelėjimai seno šuns. O dabar tai Maironis apsidžiaugtų, nes atpažintų jam mielus pavasario balsus: “Čir vir vir“ ir “crrrryu, brrryu“, “cik cik … Skaityti toliau: Už lango čiulba