Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

Vakaras. Po ąžuolu guliu.Girdžiu, jis kažko klausiaIr darosi man neramu.Tyla man įtikinamiausia.Kvėpuoja vėjas man į kaklą.Bet man nešalta. Ir nesuprantu,Kodėl jis pasirinko pienę akląIš viso lauko tulpių žydinčių…Ir maža vietos man. Taip ankštaPlačiojoj žemėj protėvių šitoj!Aš paguldysiu po medžiu tą naštą.Tada ištirps ji Žemėj apskritoj. Ir niekas nieko nebeklaus.Tačiau kol kas, tiktai kol kasIškalsiu mintį liūdesio gilaus,Paleisiu iš širdies aukas!O tu manęs klausysiesi,Bet negirdėsi.O tu sode bastysiesi.Bet negirdėsi.Tik žaisim žvilgsniais sutemojMes, nė žodžio neištarę.Ir mažo miesto didumojMes, būsim viens kito nė nematę. Naktis. Jau ąžuolas užmigo,Ir mano siela ilgiau nebetvers.Žinau, kad mus bėda ištiko.Laimės žodžių mums jau neišverst…Kalti dėl šito … Skaityti toliau: Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

Aš čia – vienas

Skrenda, dunda, veržias, braunasMintys, pasiklydusios, prakeiktos.Painiojas, svyruoja, keičiasNuotaikos, pavėlavusios, nesveikos.Susisuksiu į vienumos guolį.Mirsiu, iš naujo atgimsiu.Nėra pasaulyje paguodosJaučias lengvas, užnugarinis pavojus.Tirpsta laikas, jau jis – nė motais.Būčiai nereikia nieko –Užteks kvatotis.Saulė užtemdys ryto sapnusIntelektinė kova užsnūs. Plaukia, skrieja, bėga, dvelkiasBaimė, raudos, geismas. Tyla prieš audrą.Aš – čia vienas. -K.G Skaityti toliau: Aš čia – vienas