Blog

LONELINESS (PART 1)

Getting to know “The Lonely City“ by Olivia Laing & relating to Charles Bukowski

I took that book in the extraordinary times when we all had to change our plans because of the creation of the new world’s plan by the virus. I was spending my days in Rotterdam with 2.7 million inhabitants who also were touched by all changing virus. Rotterdam is always pretending to have a similar character as other big cities like New York therefore for me was not that unrelatable atmosphere written in the book inspired by the art of a big city. Before reading that book, I thought that I will start to see more wisdom gained from loneliness, but unfortunately, it gave the opposite side of realization what loneliness means for each of us living in an enormous society.

Who does get first into the game of loneliness: society or people because of society’s pressure? How economical and political structures can make us that lonely that we start to lack ourselves?

Loneliness is a picture of our society that made people participate in the same carnival of masks, roles, parts of the business, etc. While reading Olivia Laing’s book I saw not the deeper wisdom of loneliness but its wider picture with a bigger amount of dirty colors.

The book started with Edward Hopper – with an icon of loneliness expressing it by massive, vacant, not fully inhabited architecture of New York in paintings. Then followed other outstanding makers of masterpieces in the art world: Henry Darger, David Wojnarowicz, Klaus Nomi, Andrew Warhol, and their milieu. All of them left their color in description of loneliness and each color was unique. That does not call me for a proclivity to follow their ideas with which I hardly agree that they brought righteousness into the fight against intolerable society structure for all kinds of souls living there and their restricted permissive behavior (does the artist need to avoid every human being around him or her as Henry Darger did, that his artwork could express the complexity of his philosophical world? does the artist need to celebrate sexual freedom against society’s stigma like David Wojnarowicz did?). Little overviews of outsider artists brought me questions about their values. Did they had those kinds of qualities that after their life they could be proud of their fight or they mixed those values with their times’ society’s degradation to bring into the world what its sickness needed for transforming what is bad into the good. 

What is bad into the good

Call me now a lawyer of human values, but I do believe that each situation of our and other lives has more decisions than the creativity and imagination of a human could make. Art which appeared from a lonely lifestyle for me seems usually egocentric, toxic (but not only created by some artistic souls, also, most importantly, and way much more than those indigent souls – by society, by its toxic and egocentric waves which influenced their lives). Artworks of high self-observation not always mean a piece of a life lived by one individual, but also a piece of life influenced by society. Therefore art could be called the reproduction of mass. Though each artist in the book “The Lonely City“ had freedom for decision: how they could create and what. 

Usually, similar traumas, life experiences, childhood, lifestyle make artists and their audience relatable. In my opinion, art has a bigger force than the power to create stronger relationships between an artist and a community of different thinkers who often feel as not themselves in a ‘normal’ structure of society. And a bigger force than the strength of being different. 

Why a majority of artists are tempted to expose the dirt of humanity than to create potential beauty of it?

Unfortunately, we are humans. Big crowds of humans are like black holes: never enough, never full, never shining like stars. 

Like a poem “no help for that“ of Charles Bukowski declares:

‘there is a place in the heart that

will never be filled

a space

and even during the

best moments

and

the greatest

times

we will know it

we will know it

more than

ever

there is a place in the heart that

will never be filled

and

we will wait

and 

wait

in that 

space.’

Well, in each situation are more options of decision than we can imagine or create. There are enclosed questions like ‘to be or not to be’. Options for that: ‘negative’ or ‘positive’. Between them is the contrast like between black and white objects. Let me add a couple of questions that would bring more colors into that philosophy. A question ‘how?’. And after ‘how?’ – ‘what?’. If an answer is ‘positive’ to the question ‘to be or not to be’how will you exist? Ant what will you leave after your existence? For what will your existence and deeds serve: for negative energy that destroys or positive – that heals, grows, blesses?

All mentioned talented men left their works which brought influence to the art world which we do have now. They also left manner of the art language which influenced by it followers imitate even they do not know what kind of personal life or public accidents stimulated those geniuses to create in a way which nowadays art world copies. 

In 20 century in New York artists had one common issue – loneliness. Did they not have any other option of how to interact with society than the one – isolation?

Everywhere is a potential place for emptiness, even in a heart – a place ‘that will never be filled’ (Bukowski). Only Jesus could fill it (Bible).

-Dirižablis

You can read more in personal blog of Dirižablis

Notes in the metro #1

I am walking alone on these paths again,
And in my thoughts, a cup of cold coffee left in the kitchen.
Once we were children too, do you remember?
Trying not to miss the train we were running through the rain.

I am going, looking for this line.
There are so many thoughts and no words to be found.
I have never asked God for an easy life.
The eternal lonely warrior I am
And in ink my hands are.

Many lost the faith walking in the deserts,
Cursing fate and God.
Only they have forgotten one thing –
We are all free,
But we tie ourselves with mind and words.

– Elephants Guardian

Nesuprastos mintys II dalis

Šiandien perskaičiau Psalmėse : Žmogus – tik kvapas. Ir iš tikro, pagalvojau. Įdomu, koks mums atrodo ilgas tas mūsų gyvenimas, tačiau jis toks trapus ir palyginti tokia nedidelė dalis laike. Ką jau kalbėti, jei tas laikas lyginamas su visu planetos amžiumi, ar bent jau paimkim kažką artimiau. Štai, kad ir medžiai, jei jų neiškertam, ar nesudeginam, jie pragyvena mūsų prosenelius. Ir mes švaistom savo laiką, dirbam nuo ryto iki vakaro, kad užsitaupyti, kažką pasistatyti, kažko pasiekti. Juokingai daug plušam nežinodami, kas bus po mūsų. Juk mums po mirties viskas pradings. Nieko nepasiimsim. Suprantu, kad jei žiūrima į šį gyvenimą, kaip į vienintelę galimybę, vienintelį šansą, turim išnaudoti jį. Arba atvirkščiai, kam vargti, jei vis viena viskam ateis galas? Ir toliau, toje psalmėje Dovydas skundžiasi, kad jam jau nebemiela gyventi, mat jis atsisakė visų džiaugsmų ir malonumų, liko tik skausmas. „Duoki žinoti kiek man dar liko dienų nugyventi.“ – prašo Dievo jis. Šis klausimas yra pamėgtas filosofų mėgėjų, ar motyvacinių kalbėtojų, kartais mokytojų ar dvasininkų, tik suformuluotais šiek tiek kitaip: „Ką darytum, jei žinotum, kad tau liko gyventi tiek ir tiek dienų?“. arba „Ką darytum, jei žinotum, kad rytoj mirsi?“. Šitas toks žiauresnis, bet mintis ta pati. Ką tau duotų žinojimas? Nes dabar lygiai taip pat nežinai, ar rytoj ar po kelių mėnesių, metų dar gyvuosi. Tačiau iš bendros savo patirties, dar nepatyrę mirties, jos ir nesitikim. Ji mums atrodo taip toli, kad neverta nė apie ją mąstyti. Tiesa, kiek kitaip apie ją mąstome, kai susiduriam akis į akį su mirtimi, kai suserga artimas ar kai per plauką išvengiam incidento. Kiti sau net mėgsta priminti apie gyvybės trapumą ir leidžiasi į adrenalino paieškas pavojingose sporto šakose, nuotykiuose ar kare. Bet kasdieniai mūsų veiksmai tik ir koncentruojasi į ateitį. Mokomės, kad gavę diplomą, galėtumėm dirbti. Dirbame, kad mėnesio gale sulauktumėm atlyginimo. Sportuojam, kad vasarą turėtumėm gražesnį kūną. Apsiperkam žiemos sezonui, kai dar nežinom, ar bus ta žiema, ar tik užsitęs ruduo. Būtų nepatogu rūpintis vien tik šia diena, nes netobulėtumėme, tam nebūtų reikalo. Tai patys susidarom aplinkybes, kuriose suplanuojame metus į priekį, ir mintis, kad tiek nugyvensim tampa tiesiog natūrali. Gamtoje, planuoti yra natūralu. Gyvūnai ruošiasi dauginimuisi, ruošia vietą savo jauniklaims užauginti, kaupia maisto atsargas sunkesniam laikotarpiui… Turbūt labiausiai gyvenimo laiko trapumą supranta drugeliai, kurie po ilgų augimo procesų, pagaliau išskleidžia sparnus. O kam? Tai vienai diena, ar kelioms, pasiskraidyti, jei dar nepatrumpins jų laiko, kokie išalkę paukščiai, varlės, arba drugelių kolekcionieriai. Ar kada pagalvojot, kad drugeliui ant jūsų nutūpti ir tiesiog patupėti yra didžiulė laiko gaišatis. Jei jie dar tik vieną diena nugyvens, tai kokia brangi ta akimirka. Gal tu buvai vienintelis žmogus, ant kurio tam drugiui teko patupėti. Ypatinga akimirka. Gražu.

Bet aš neapsimetinėsiu. Kad ir kaip norėčiau pasakyti, kad darau tai, ko nesigailėčiau, jei rytoj jau tektų atsisveikinti, meluočiau sau. Žinoma, kad gaištu laiką. Ir kartais save dėl to graužiu. Bet kai pradedu mąstyti, o kas būtų svarbiau nei viena ar kita, pasimetu. Na gerai, pavyzdžiui santykis su žmonėmis man svarbiau nei mokslas. Taip ir atsilieku su visom užduotimi ir skaitiniais. Bet kartais net ir būdamas su žmonėmis gali būti kažkur toli, arba pokalbiai gimsta tušti ir vėl jautiesi lyg švaistytum savo laiką. Žmogus – tik kvapas. Bet kodėl tada mums taip svarbu tie žmonės? Ir mes patys sau esame be galo svarbūs. Gal ne taip, kaip norėtumėm, bet juk vis ieškome, kas mums geriau, kas patogiau, maloniau, kas teikia daugiau džiaugsmo, ar kas atbukina nuo skaudžių jausmų, o gal kaip tik priverčia daugiau jausti. Ir taip gyvenam, balansuodami ties savęs menkinimo ar savęs sureikšminimo. Ir vis tiek rūpinamės ateitimi, nors dažną kartą esame bejėgiai kažką pakeisti. Ir atrodo, tas nerimas toks bereikšmis, jei suvoki, kad net negalėtum apčiuopti visų galimų rytdienos scenarijų. Juk apie viską neišmąstysi, viskuo nepasirūpinsi, visko neužtikrinsi. Tai kam dar nerimauti dėl to, ko gali nė nenutikti. Bet baimės taip ir kyla. Iš nežinomybės. Turbūt dėl to ir norėtų Dovydas žinoti, kiek dar liko jam čia kęsti. Kad po kiekvienos dienos galėtų sakyti sau, kad vis mažiau liko. Bet mes ir nežinodami tikslios dienos, galime nutuokti, kad kiekvieną dieną mums lieka vis mažiau laiko, nei turėjome vakar. Ir tokia tiesa. Esame nesibaigiančiame (iki dabar) mirčių ir gimimo cikle. Mes mirsim, o tą pačia sekundę gims nauja gyvybė. Ir jau tas mūsų nerimas dėl to, ką rytoj teks apsirengti, arba kaip baigsis tas serijų ciklas apie narkotikų prekeivį, jau visai bus nebesvarbus. O kas tuomet svarbu? Ar mūsų kančios šioje žemėje svarbios? O džiaugsmai? O kas svarbu tau ar žinai? O ar tai būtų tiek pat svarbu, jei gyventum dar savaitę, mėnesį, metus?

Žmogus – tik kvapas.

Kažin, ar praeis bent valanda, kurioje, mintys suktųsi tik apie dabartį. Arba bent jau nebūtų rytdienos rūpesčių. Menkas tas mūsų protas, be perstojo grumuliuojantis mintis, kurios visai nenaudingos. Ir prisiminti kasdieną, kad „nu aš tik kvapas“. That‘s it! Rytoj, turbūt, jau pamiršiu iš vis apie tai, kol kas nors nepaklaus „O ką darytum, jei ši diena būtų paskutinė tavo gyvenime? “ Turbūt vis vien galvočiau, kas bus rytoj, net kai manęs nebebus, tuomet juk vis dar gyvuosiu kitų mintyse, nors ir trumpą laiką. Bet ar tai svarbu? O ką iš tiesų reikėtų daryti, jei tai būtų paskutinis atodūsis? Nu ir užsifilosofavau. Tebūnie, šiandien ir vėl skaitysiu apie smegenis ir vesiu užrašus, kurie naudingi bus tik tuomet, jei nugyvensiu dar mėnesį. Tiek ir tos kalbos apie nežinomybę, amžinybę ar beprasmybę. Žmogus toliau darys tai, ką tikriausiai reikia. O ar tikrai reikia?

-Juditonomija

Akmenukas bate

Vasara vis primena neišeisianti taip greitai ir užkuria savo kaitrą keliom dienom. Viena siela slenka žemės paviršium ir taip mąsto:

“Karšta, delnai lipnūs ir galva sukasi. Noriu įsilysti į šaldytuvą ir ten pratūnoti likusią dienos dalį. Kartais svajoju būti tokia mažutė, kad galėčiau plaukioti šaltam pieno indelyje. O eiti kur į ežerą nė kiek nesinori. Ten ir žmonių marios ir vaikai klykia, šunys loja, kažkam krenta plafkės o dar svylantys ir rudi kūnai tik primena, kad šią vasarą mano pilvas nematė saulės. Ir nors visas tas aplinkybes ignoruočiau – vanduo lyg arbata šiltas ir nė neatgaivintų. Ar gali būti, kad po šio priverstinio socialinio izoliavimosi atradau savyje tokią niurzgančią introvetę, kuri vengia didelių susibūimų, minios žvilgsnių ir to šurmulio? Ir baisiausia, kad mane erzina daug daugau dalykų. Nežinau, gal net ne oras čia kaltas. 

Mane pradėjo erzinti artimieji, draugai, gyvūnai ir atrodo viskas ką mėgau. Jei šalia manės valgo, stengiuosi atsiriboti nuo kramtymo, ryjimo, kandimo garsų, bet negaliu. Atrodytų specialiai gaudau tuos garsus ir erzinuos. Kai kas pradeda klausinėti, kaip jaučiuosi, ką veikiau, ar panašiai, aš visai nenoriu išiplėsti, tik vangiai išlemenu kelius žodžius. Nors viduje esu išsiilgusi bendravimo, mane tiesiog varo iš proto žmonės. Ir kodėl aš taip? Pabėgau daugiau nei savaitei nuo civilizacijos ir to nepakako. Tuomet pradėjo erzinti savas kūnas, kuris taip greit pavargsta, išalksta, suprakaituoja, skauda ir vis primena kokia silpna ta valia. 

Keista. Visokiausios smulkmenos dirgina psichiką, lyg mažas aštrus akmenukas bate. Net kai išsikratau tą, įkrenta kitas ir taip be galo. Jau lengviau būtų suskaičiuoti dalykus, kurie neerzina, nei tuos, kurie vargina.“

Tokias mintis grumuliodama ir eidama dulkėtu žvyrkeliu namo ji nepajuto, kaip praėjo vieną posūkį. Atsipeikėjusi, žinoma, susierzino, turbūt kaltas tėtis, nes iš jo paveldėjo šį neapdairumą. Beeidama atgal ji staiga suglumo, lyg būtų išvydusi Salvadorą Dali tepliojantį skutimosi putas ant vargšo skruzdėtos. Tačiau ji nieko panašaus nematė, o jei kas užsimintų apie betkokį garsų menininką, ji greičiausiai dabar tik paniekintų tą desperatišką norą sukurti kažką, ko žmonės dar neregėjo ir ją tas erzintų. Bet kodėl ji taip suglumo galim atasakyti tik vėl prasikasę į jos sąmonę:

,,Taip! Ir kaip aš galėjau būti tokia akla! Šitiek metų iššvaisčiau… Juk kažkada turėjau susivokti. Ne ten, ne ten pasukau. Ir jei anksčiau būčiau susivokusi, dabar netektų kęsti šito egzistencinio erzulio. O aš buvu tokia kvaila. Nė karto nekvestionavau, kur link einu. Ir štai praleidžiu tą posukį, kuris buvo vienintelis nukrypimas. O aš jo nė nepastebėjau. Taip. Dabar pabandykim prisiminti, kada galėjau jį pražiopsoti. Ar jis pasirodė jau mokyklos laikais? Gal tuomet, kai fotografijos būrelyje jautė tą jaudulį. Na tada, kai visas pasaulis atrodė atsivėrė kitomis figūromis, kai šešėliai tapo didieji menininkai ir tinkama akimirka – palaima? Kažin. Turbūt tai buvo tik trumpalaikis susižavėjimas. O kaip gi tą kartą, kai neaiškiam projekte visus mustebinau išrinkdama ir pritaikydama geriausias iliustracijas minčiai išreikšti? Taip – žodžių ir vaizdų sujungimas, ar tai galėjo būti jos kelias? Ne. Tai tik dalelė kažko daugiau. Gal reikėjo atidžiau klausytis, ką sakė mokytojai, gal nebūčiau tokia nelamininga. Ir kas man darosi? Juk viskas buvo gerai. Paprasčiausiai praleidau posūkį į namus. Ne tai ne tiesiog posūkis. Tai atsakymas. Kažką pamiršau. Ką jaučiau dar einant teisingu keliu? O kuo tapau, kai pasukau ne ten? Tai juokinga. Ką aš bandau išgimdyti? Visviena jau per vėlu. Per toli sugrįžti. Reikės rasti kokį aplinkelį. Žinoma, visuomet yra dar viena proga. Aš ją surasiu. Reikia tik negaišti laiko, reikia paskubėti.“

Jei dabar lauksite, kol visažinis autorius jums išaiškins šio pasiklydusio žmogaus sapaliones, tai paieškokit kito autoriaus. Juokauju, aš gal kažką ir nutuokiu. Manau ši veikėja atsidūrė ten, kur dauguma šiuolaikio jaunimo kaso galvas – ar pasirinkau tinkamą kelią? Ar ši profesija tikrai man, ar šis žmogus mano gyvenimo pakeleivis, ar teisingai padariau emigruodamas ir panašiai. Ką galiu pasakyti, mane žavi jos užsidegimas, tik pažiūrėkime, kaip greitai jis išblės. Sakysite, nebūki autoriau toks beširdis. Bet aš nebeširdis, tokia realybė, tokia nepakeliamai dažnai atsikartojanti dilema, kuriai tiesiog lemta paspurdėti sąmonėje iki visiško sielos numarinimo ar užmigimo. O tada jau bus lengviau, jau nebekels ji nei klausimų, nei keistų įžvalgų.

O toliau buvo taip. Grįžo ji namo, tik įvirtusi į kolidorių pastebėjo visas nevalytas dulkes, katės plaukus ant kilimo ir nešvarų veidrodį. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą tvarkėsi, buvo perdaug užimta, dabar atrodytų visai nereikšmigais dalykais.

“Taigi, nuo ko pradėti? Gal pažiūrėti, kokių naujų studijų, o gal kelionė dabar tiktų. Kurnors toli, kur sako žmonės atranda save. Bet neturiu tiek santaupų, tai gal pakaks išsirinkti pigius skrydžius bet kur. Gerai, pažiūrėkim. Paryžius. Oi ne, vien prisiminus visas tas poreles, vaikščiojančias susikibus rankutėm ir besifotografuojančias paneles su tom kvailom beretėm. Ne ačiū. Londonas? O galima pigiai nuskristi kur nors, kur ramiau, ne tiek daug minių? “

Kaiptik šiuo metu suskamba durų skambutis.

-Sveiki, ar čia gyvena pasiklydusi siela?

Ir vėl juokauju. Turbūt ji norėtų, kad kas jai pristatytų į namus atsakymą. Bet ji dar pamiršo išsikratyti iš batų akmenukus. Įlėkė į virtuvę su visais batais ir nepaisė šį kartą tų etiketo taisyklių, kurias nežinia kas išmąstė. Nuo šiol ji gyvens tik savo taisyklėm. Ir į virtuvę eis tik su batais. Dar geriau – daugiau niekada nepraleis posūkio, ir viuomet prieš posūkį pažvelks atidžiai, ar ne čia jau jos lemtingas žingsnis. Taip. Paliksiu šiam kartui jos kelionės planus neatskleistus. Tikiuosi jau galit nuspėti, kaip atrodys kelionė, kur kiekvienas posūkis yra permąstomas. Vargšės tos pasiklydusios sielos, geriau jau miegoti sau ramiai, tiesa?

-Juditonomija

Daiktai

Anksčiau jis turėjo daug daiktų. Neužtekdavo ir dviejų lagaminų, kad sudėtų reikalingiausius dalykus: šimtas tuščių užrašinių, kelias dešimt neskaitomų knygų, niekada nedėvėtus drabužius ir vitaminus, kuriuos vis pamiršdavo išgerti.

O fotoaparatas likdavo stalčiuje rinkti dulkes.

Bet metai po metų, kelionė po kelionės. Užrašinės vis rinko naujas istorijas, knygos turėjo po kelis skirtukus, o drabužiai buvo palikti jau tuščiuose namuose. Buvo atrasta vieta fotoaparatui.

Galiausiai užpildyti puslapiai tarsi vėjo buvo išnešioti po visą pasaulį. Nuo nedidelio kaimelio Rusijoje, kur gyveno jo močiutė, po visą Europą pasiekiant net Amerikos kraštus. Jis niekada ten nebuvo, tačiau atrado daug pakeleivių pietų Europoj, kurie surado prieglobstį jo istorijoms savo lagaminuose.

Taip puslapiai tuštėjo, o idėjų vis daugėjo. Knygos buvo atiduotos į bibliotekas arba išdalinamos žmonėms. Kam kaupti tiek praeities, kai gyvenama dabartimi?

Daiktai prarado savo žavesį. Viskas turi tam tikrą paskirtį ir tos pačios knygos tampymas iš vienos vietos į kitą tik užima naujų idėjų vietą. Todėl prieš pora savaičių, sėdėdamas viešbučio kambaryje ant mėlyno kilimo ir žvelgdamas į jau erzinantį raudoną viršelį, jis griebė tą knygą į rankas plėšydamas jos puslapius vieną po kito. Tekstai skriejo po visą patalpą, o gailestis buvo pakeistas pasitenkinimu. Taip paprasta išsilaisvinti iš šios sistemos. Tereikia ją sunaikinti. Štai kaip buvo sukurta anarchija ir nors jis žinojo, kad žmonės nemoka elgtis su laisve paversdami ją eiliniu teroru, tą akimirką ši idėja jau buvo apėmusi visas jo mintis.

Fotoaparatas tapo geriausiu draugu, o kelionėms užtekdavo vieno sąsiuvinio. Lagaminai buvo išmesti ir bordovinės spalvos kuprinė, nupirkta kiniečių parduotuvėje už penkis eurus Italijos šiauriniame mieste Genujoje, įtalpino į save visą jo dabartinį pasaulį.

Fotoaparatas, užrašinė, arbatos puodelis, kelioninė pagalvė su kaktusais ir ausinės.

Jis niekada nesusimąstydavo, kad jame tūno toks minimalistas.

Anksčiau viskas būdavo kitaip ir jis įprato mąstyti apie save kaip apie savartyno vežiotoją.

Tačiau šią akimirką jis suvokė vieną dalyką – jis jau seniai laisvas paukštis, nepririštas praeities grandinėmis prie šimtmetinio medžio.

Jis teseka vėjo kryptimi stebėdamas aplinkinius pro objektyvą.

-Elephant Guardian

Būti menininku

Ką tai galėtų reikšti? Ar tai nuostabu, ar katastrofiška, o gal neįtikinama?

            Juk mes visi galime būti menininkais, kodėl tik keletas pasinaudoja šia galimybe? Nejau žmogus nežino, jog galįs būti kūrėju ir kurti, plėtoti meną ir būti kuo nors daugiau, tik šį kartą – menininku.
            Aš esu Dirižablis. Šį kartą pasidalinsiu perspektyva iš savo pusės. Tad manau, kad svarbiausia kūrėjo sielai yra būti laisva siela – mokėti atsiskirti. Gaila, niekas mokykloje nekalba apie atsiskyrimą. Tai labiau nepriimtina sąvoka – juk klasėje mokinys turėtų socialiai galvoti, dalyvauti grupiniuose projektuose ir jaustis esąs svarbi dalis klasės struktūroje. O kaip gi tas atsiskyrimas? Mūsų aplinkoje jis nėra laikomas normaliu. Visų pirma imame vengti atsiskyrėlių, kaip kokios nepaaiškinamos nežinios, lyg tai būtų nepatinkanti paslaptis, kurios geriau nežinoti. Bet kodėl geriau nežinoti? Nuo ko iš tiesų apsaugotų šis savisaugos instinktas, lyg Adomo baimė atsikąsti uždraustojo obuolio?
            Dirižablis mano, kad žmonės taptų vieni kitiems įdomūs ir įkvėpimo šaltiniai, jei nebūtų užsisklendę keistose, tobulėti neskatinančiose struktūrose. Na, juk puikiai žinome įskiepytą mąstymo sistemą dėl darbo. Eini atidirbti, gaišti savo brangų laiką ir kūrybingas smegenis nepatinkančioje darbo aplinkoje, kurioje sausa, meno prasme. Kurioje viskas katastrofiškai nusistovėję ir skirti pagerbti monotoniją bei mechaniškumą, lyg robotai turėtų savo religiją. Tačiau žmogus esąs daug įdomesnis nei robotas. Robotas yra tobulas, o žmogus – netobulas. Štai kur įdomumas.
            Galbūt šis tekstas neišpildys jokių lūkesčių, galbūt net ir mano, kaip šio teksto kūrėjos, tačiau jo esmė iškelti temą apie menininko būtį. Kodėl kartais taip lengva prarasti įkvėpimą kuriant ar ieškant net pačio įkvėpimo. Maniau, kad privalu menininkui bėgti iš aplinkų, kurios jį ar ją slegia, tačiau keliaujant vėlgi gali atsirasti diskomfortas galbūt dėl pasaulio platumo, ir kad jame galima sutikti visko – dalykų, kurie suteikia įkvėpimo arba jį pagrobia. Kelionėje vargstama nuo nepastovumo, o slegiančioje aplinkoje – nuo jos stiprybės sekinti menininko jėgas. Tad kaip išsiauginti menininko „ raumenis“ ir atlaikyti visus gyvenimo išbandymus neprarandant kūrybos ugnelės?
            Manau, tiek nepastovume, tiek slegiančioje monotoniškoje aplinkoje galima atrasti aukso gyslą kūrybai. Istorijoje iškilūs menininkai niekuomet neturėjo patogios aplinkos. Vadinasi, kažkas negerai su mano vidiniu pasauliu arba noru kurti. Galbūt aš pernelyg menkai noriu kurti ar tam turiu neužtektinai tikėjimo. Kaip apgailėtina, kad nesugebu… Bet… Bet vilties yra visuomet, tik reiktų užsiauginti menininko „raumenis“, kad gyvenimas nenublokštų talento. Galbūt tuos menininko „raumenis“ vertėtų pradėti auginti kultūrinėje plotmėje… Lankytis kultūros židiniuose, teatre, poezijos skaityme, kūrėjų susibūrimuose, o gal net forumuose… Na, ten, kur vyrautų meno ir kūrybos paklausa tarp žmonių, kur asmenys būtų išalkę dvasios sukrėtimo ir jį gautų per kitų asmenybių, labiau atsidavusių Didžiajam Kūrėjui ar neišsenkančiai Visatai, kūrybą. Maitintis kitų kūryba, kuri įkvėptų kurti. Kūryba turi atoveiksmį – visgi ji ką nors įkvepia ir štai domino efektas – ima kurti vis daugiau ir daugiau. Atrasti prasmę kūryboje, juk ji tokia gili ir tokia neišsenkanti, kaip Visata. Joje tiek daug atsakymų, o mes, kūrėjai, tiek mažai žinome.
            Noriu nesustoti, nuolat jausti Didžiojo Kūrėjo pašaukimą kurti, jausti savo prigimtį ir jos atsigavimą kuriant, pulsavimą nesustojant ir auginantis menininko „ raumenis“ vaikštant į kitų kūrėjų susibūrimus, maitinantis jų kūryba ir puoselėti savo esybę kuriant, kontaktuojant su kitais tokiais pačiais kūrėjais, kurie jaučia ir išgyvena šį pasaulį kitaip.

– Dirižablis

Aš?

Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones… Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus.

Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę.

Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik vienatvė padeda neišprotėti.

O jis laukia padėkos. Žvelgia pilkomis akimis iš bedugnės tempdamas gilyn. Skęstu… Ne… Čia nėra manęs. Jis nėra aš.

Tačiau kaip šie sapnai, kuriuos stebiu tarsi kito žmogaus akimis? Noriu, kad jis išnyktų.

– Iš ko sprendi, kad aš esu?

Atvaizdas šypsosi, paniekinamai juokiasi. Galva sukasi ir mintys slysta. Čia ne aš.

Vitrinos, veidrodžiai, balos… Šešėliu jis seka visur… Aš visur. Klyksmas, o jis tik juokiasi.

– Mano galvoje balsai, trukdantys miegoti, amžinai kalbantys apie tuštybę, prasmę, begalybę… Tu tokia juokinga. Pažvelk į save, ką tu matai?

Menkybė.

– Ar tu verta jų?

Norisi tylos. Norisi ramybės. Norisi užmigti. Apsispręsk, po galais! Matai skaičius? Velnias! Kalbuosi su vitrina. Cha.

Ir ką dabar pasakysi?

– Aš tik tavo atvaizdas.

Priešas.

– Tu pati esi savo sąmonės griovėja.

– Drambliukų sergėtoja

Paklydęs tarnas

Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia.

Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. Čia kvepėjo gyvybe. Arklių kanopos ir karietų dundesys aidu atsiliepdavo akmeniniais keliais. Vaikai lakstė neskubėdami suaugti. Kol neatėjo karas.

Karas dėl valdžios. Karas dėl šlovės. Karas dėl taikos…

Nė vienas tėvas nenorėtų stebėti savo sūnaus mirtį. Nė vienas tėvas nenorėtų matyti, kaip jo vaikai žudo vienas kitą dėl tokių menkų žemiškųjų norų.

Švelnus šnabždesys jau kelis šimtmečius buvo pakeistas tyla. Mirtis šešėliu sekė iš paskos, o žmonės… Žmonės tik merdėjo pamiršdami praeitį, negerbdami atminties ir vis arčiau judėdami prarajos link. Jų sielose kaupėsi juoda bedugnė, su metais tampanti gilesnė, o iš pačio požemio į juos žvelgė kraujo troškančios akys. Jos matė visą purvą. Nuo jų nepaslėpti dvilypiškumo. Nepabėgti, nes juodi šunys akimirksniu užpuls sudraskydami krutinę iki šonkaulių. O pagalbos riksmai tarsi simfonija žmonių ausims. Niekas nebesiekia išgelbėti. Niekas neatsako į maldas.

Chamuelis jautėsi pasimetęs. Nors, kas pagalvotų, kad kelis tūkstančius metų gyvenęs karys gali bent kažką jausti. Užjausti, taip. Bet viskas, kas buvo siejama su žmonija, jam niekada neidavo suprasti. Ir prasmės jau nebebuvo… Tėvas paliko jį. Juos visus. Nusivylė.

Sniegas buvo šaltas. Chamuelis basomis žengė į aikštelės vidurį pakeldamas žydrų akių žvilgsnį į prie sienos sėdinčius benamius, kurie kureno nedidelę ugnį. Jis kiekvieną dieną ateina čia. Ateina ir pats nesupranta, kodėl. Ši vieta jau nebe ta, kokia buvo anksčiau. Čia nebeliko nė dalelės to, ką jau seniai prarado vietiniai.

Šaltis stingdė pėdas, bet vyras stovėjo nejudėdamas. Jo šviesūs plaukai, kaip ir juodas paltas, buvo padengti sniegu. Šiuo metų laikotarpiu žemė kraujavo labiausiai, o dangus vis dažniau verkė. Mirtis stabdė laiką, o Likimas stovėjo nuošaly liūdnai šypsodamasis. Net jis neturėjo tokios valdžios, kaip žmonės.

– Drauguži, tu vienas? Gal nori prisijungti? Šalta, o tu be batų, – pasigirdo žemas balsas, verčiantis Chamuelį atkreipti dėmesį į kalbantįjį. Iš pradžių jis nesuprato, kad kreipiamasi į jį, bet tada vienas benamis su ilga ir purvina barzda mostelėjo ranka pridurdamas. – Tu girdi? Mes vietos turime. Ateik čia.

Chamuelis palenkė galvą nemirksėdamai žvelgdamas į sėdinčius žmones. Jis šiek tiek suraukė kaktą, bet nė vienas veido raumuo daugiau nesujudėjo. Plaukai prigludo prie kaktos, o skruostai paraudonavo nuo šalčio. Iškvėptas oras pasklido oru susimaišydamas su rūku. Kažkoks balsas pasiekė jo ausis priversdamas pakelti akis į nakties dangų. Jis įsitempė išgirsdamas graudų riksmą.

O po akimirkos pranyko palikdamas išsigandusius benamius prie laužo.

Televizorius buvo įjungtas, tačiau neskleidė jokio garso. Ilja užsimerkė ir vienu mostu įpylė į save stiklinę degtinės. Gerklę degino ir vyras susiraukė. Patrindamas akis jis sunkiai atsiduso nugara atsiremdamas į sofą. Buvo antra nakties. Jis nepamena, kada paskutinį kartą miegojo ilgiau poros valandų.

Prieš mėnesį jis turėjo namą, turėjo žmoną. Ji laukėsi antro vaiko. Kirianas vis klausinėdavo apie artėjančias atostogas, kurias jie žadėjo praleisti pas močiutę. Ilja žadėjo išmokyti jį šaudyti iš lanko. Jis norėjo, kad jo sūnus užaugtų mokėdamas pastovėti už save. Jis pats dažė sienas busimo vaiko miegamajame. Ilgai rinkosi tarp mėlynos ir rausvos, tačiau kambaryje stovėjo žalių dažų kibirėlis.

Jie dar nežinojo vaikelio lyties. O prieš pora savaičių gydytojas pranešė, kad tai mergaitė. Ir tą pačią dieną Ilja paėmė sūnų ir išvyko ieškoti žaislų parduotuvės. Kirianas siūlė nupirkti sesei juodą pliušinį meškiuką rožine varnele. Jis sakė, kad jis sugebės apsaugoti jo mažytės sesutės sapnus ir Ilja neprieštaravo. Tačiau iš parduotuvės jie išėjo su keliais maišais, prikrautais mergaitiškais žaislais.

Net jeigu ji dar negreit sugebės juos paimti į rankytes.

Pakeliui jie sustojo mėgstamiausioje kavinėje, kur buvo gaminami vafliniai blynai. Ir tik atėjus vakarui jie grįžo namo. Bet durys buvo praviros, o juos sutiko tyla ir tamsa. Nė viena lemputė nedegė ir Ilja įjungė šviesą įeidamas į virtuvę, kur buvo jo žmona. Anastasija gulėjo ant grindų. Atmerktos akys ir prarastas kvėpavimas, o ties kakta plati žaizda, krauju padengusi jos šviesius plaukus.

Pirkiniai iškrito iš rankų, o krūtinė susispaudė neleisdama padaryti atodūsio. Ilja pribėgo prie žmonos drebančiais pirštais rinkdamas greitosios numerį ir numetęs telefoną šalin palinko prie Anastasijos bijodamas ją paliesti. Jo akys bėgiojo jos kūnų, o delną uždėjo jai ant pilvo tikėdamasis pajausti gyvybę. Tikėdamasis, kad tai tik iliuzija.

Bet minutės slinko ir niekas nesikeitė. Ašaros tekėjo vyro skruostais, jį kratė ir jis nesugebėjo susikaupti ties kūnu, gulinčiu jam ant kelių. Jis glostė žmonos plaukus, kratė už pečių prašydamas jos atsimerkti. Tada nutildavo ir kreivai šyptelėdamas įsirausdavo veidu į jos kaklą. Ji buvo šalta.

Ji buvo negyva.

Isterinis juokas pasklido po visą virtuvę ir Ilja negirdėjo net atvažiuojančios greitosios automobilio.

Jis nekreipė dėmesio į atvykusius žmonės, negirdėjo jų klausimų ir tik stipriau apkabino Anastasiją neleisdamas jiems atimti jos kūno iš jo rankų.

– Prašau, brangioji, prašau. Atsimerk. Tu negali… Negali…

Kirianas stovėjo nuošaly nesuprasdamas, kodėl jo mama miega ant grindų, kodėl tėtis atrodo toks nuliūdęs ir ką čia daro visi šie žmonės. Jam buvo penki. Ir jis laukė rytojaus, kada jie visi išvažiuos pas močiutę.

Televizoriaus ekranas staigiai pradėjo keisti spalvas, bet Ilja tik tuščiomis akimis žvelgė į pustuštį degtinės butelį. Jis dar turėjo sūnų.

Kreivai šyptelėdamas vyras rankų pirštais įsivėlė į savo plaukus ir palinkęs į priekį sušnibždėjo:

– Prašau… Aš negaliu palikti jo vieno… Negaliu…

Jis nebesekė savo minčių. Buvo per daug sunku galvoti. Viskas taip neteisinga.

– Tu jau apsisprendei, tai kodėl dvejoji? – pasigirdo balsas už nugaros ir krūptelėjęs Ilja atsisuko stodamasis. Prie lango su vėjo taršomomis užuolaidomis stovėjo gan jaunas vyriškis juodu paltu. Rankomis atsirėmęs į palangę jis žvelgė į pasimetusį vyrą. Žydrose akyse nebuvo jokių emocijų. Tik šaltis ir ramybė.

– Kas tu? – tepaklausė namo savininkas prieidamas arčiau atvykusiojo. Jis pastebėjo jo basas pėdas, bet susitelkė ties po nematoma plėve paslėptu žvilgsniu, kurio negalėjo turėti įprastas žmogus.

Per daug pavaręs, per daug nusivylęs, per daug matęs…

Ištiesęs ranką Ilja norėjo jį paliesti, įsitikinti, kad jis tikras, bet paskutinę akimirką susivaldė. Svečias buvo per aukštai. Jis buvo nepasiekiamas. Nepaliečiamas.

Sekdamas kiekvieną Iljos žingsnį šviesiaplaukis pakreipė galvą į šoną ir giliu  balsu pratarė:

– Aš Chamuelis.

Ilja nusijuokė. Jis neturėjo pažįstamų tokiu vardu.

– Kodėl tu čia, Chamueli? – pavargusiai pasiteiravo padarydamas kelis žingsnius atgal.

– Tu pats mane pakvietei, – svečias atsitraukė nuo palangės praeidamas į svetainę ir sustodamas ties knygų lentyna. – Tik nesuprantu, kodėl.

Vyras susimąstė ir jam atėjo tik viena mintis, kurią jis garsiai išsakė:

– Tu Dievas?

– Ne, – Chamuelis paėmė pirmąją pasitaikiusią knygą nuo lentynos apie skandinavų mitologiją ir pavartė pirmus puslapius. Spaudžianti tyla jo neveikė ir laikas jam buvo jaučiamas kitaip, todėl tik po poros minučių, kai Ilja jau apmąstė kitas teorijas, ištarė. – Dievas seniai mus visus paliko. O aš… tesu jo karys, – ir užvertęs knygą atsisuko į sustingusį Ilją. – Angelas, vaikštantis tarp mirtingųjų. Ilgus metus sklandantis tarp smėlių tėvo paieškose, bet, žinai…

Chamuelis padėjo knygą atgal į lentyną ir surakinęs rankas už nugaros ištiesė nugarą skvarbiai įsistebeįlydamasis į priešais esantį žmogų. Išsigandusį, pasimetusį. Nežinantį, ar tikėti. Jausmai didžiausia angelų silpnybė. Jie kariai, jie tik seka tėvo valia. Jie nebeturi nieko.

– … Viskas, ką aš radau, tai abejonės. Ir dar daugiau klausimų, – lėtai padaręs žingsnį į priekį Chamuelis sustingo žiūrėdamas skvarbiai Iljos širdį. – Ir aš daugiau nebežinau, kas teisinga…

Vyras patrynė akis atsisėsdamas ant sofos. Alkocholis akimirksniu ištirpo iš jo kūno palikdamas blaivų protą, bet lengviau nuo to nebuvo. Savo namuose jis jautėsi kaip įkalintas gyvūnas.

– Tu netiki, – pratarė Chamuelis vis dar stovėdamas prie lentynos. Ilja pakėlė į jį raudonas akis ir prunkštelėjo. Šviesiaplaukis tik klausiamai pakėlė vieną antakį, bet akys liko tokios pat tuščios ir šaltos.

– Ne kiekvieną dieną žmonės sutinka Dievo pasiuntinius, – Ilja šypsojosi, tačiau ši grimasa slėpė savyje kartumą.

– Tu pats mane pakvietei, – priminė.

– Tavo pasirinkimas buvo ateiti, – vyras pakilnojo pečiais nusukdamas žvilgsnį į šoną susimąstydamas. Jo balsas prarado tvirtumą. – Tai kodėl tu čia, Chamueli?

– Nežinau, – taip paprastai. Lengvabūdiškai.

Ilja įsipylė sau degtinės ir sukandęs dantis vienu gurkšniu ištuštino stiklinę. Pavartęs ją rankoje susiraukė ir iš visų jėgų metė ją į sieną netoli Chamuelio stebėdamas, kaip šukės išsibarsto ant grindų. Viena perbrėžė angelo skruostą palikdama kraujuojančią žaizdą, bet tas net nesujudėjo.

Vyras staigiai pakilo ant kojų ir prisiartinęs prie šviesiaplaukio griebė jį už švarko kvėpuodamas tiesiai jam į veidą ir piktai sugniaužė kumščius iki pabalimo.

– Nežinai? Nežinai?! – Ilja nevaldė savęs. Akys aptemo pykčiu. – Tu neišgelbėjai jos! Kai galėjai, tu neišgelbėjai! O dabar ateini ir sakai, kad nežinai? Tu juokauji?!

Chamuelis tylėdamas klausėsi ir vienu judesiu išsilaisvinęs iš gniaužtų padarė kelis žingsnius į šalį paniekinamai nužvelgdamas susigūžusį žmogų.

– Išgelbėjimas? – jo balse skambėjo metalas. – O ar verta gelbėti? Aš nematau nieko… Tik skausmą, – prisiartinęs prie Iljos Chamuelis bedė pirštu į jo krūtinę tyliai sušnibždėdamas. – Pažvelk į savo vidų. Kaltės jausmas, pyktis, abejonės… Tai kodėl tu taip laikaisi viso šio?

Vyras atsitraukė atgal nepatikliai stebėdamas ramų, bet grėsmingą karį. Jis papurtė galvą tikėdamasis nutrūkti nuo esamo pokalbio, tačiau jis vis dar stovėjo svetainėje, o priešais jį nepažįstamasis juodu paltu.

– Per tiek metų tu taip ir nesugebėjai suprasti žmonių, – sušnibždėjo Ilja užsimerkdamas. – Man tavęs gaila…

Chamuelis nesuprato, kodėl šio mirtingojo veide buvo atsispindėjusi užuojauta. Ir jo žvilgsnyje blykstelėjo nesupratimas. Vos kelioms sekundėms, tačiau akimirkai žydros akys tapo žmoniškesnės.

– Eik iš čia, – pavargusiai ištarė vyras nusisukdamas. Chamuelis stovėjo vietoje. Kažkas jam šnibždėjo, kad jis turi likti. Ilja metė į jį piktą žvilgsnį pro petį pakartodamas:

– Lauk ar tau parodyti, kur durys?

Angelas nieko nesuprato. Ar tai būtų teisinga? Bet jis jau seniai neskyrė juodos nuo baltos. Jis mąstė, o ant kaktos matėsi nedidelė raukšlelė. Ilja neiškentęs jau garsiai suriko:

– Tu nesupranti paprastų žodžių? Eik velniop!

Lengvai linktelėjęs Chamuelis išnyko taip pat greitai, kaip ir pasirodė.

Vyras sukrito ant sofos negalėdamas suvaldyti tekančių ašarų.

– Tėti? – tarpdury pasirodė tamsiaplaukis berniukas. Jis bijojo prieiti arčiau likdamas nuošaly. Ir Ilja negalėjo jo kaltinti. Per šį mėnesį jis pasikeitė. Jis nebebuvo tas rūpestingas tėtis, kaip anksčiau.

– Kirianai, grįžk pas save, – tepratarė vyras griežtai pažvelgdamas į savo sūnų. Tačiau vaikui apsisukus jis jau minkščiau sušnibždėjo. – … Ir… Atleisk… Atleisk man…

Ryte Kirianas sėdėjo prie lango stebėdamas prie jų kiemo stovinčius greitosios ir policijos automobilius. Apačioje buvo šurmulys, nuo kurio jis bandė pasislėpti. Ir tik keistasis benamis, žydromis akimis žvelgiantis į susibūrusią minią nuo kitos gatvės pusės, atrodė neįrašomas į šį paveikslą. Ir pirmą kartą jo krūtinėje užgimė kaltė.

Kirianas sėdėjo ant kelių ir atsirėmęs alkūnėmis į suoliuką piešė savo albume. Jau kelis mėnesius jis nekalbėjo. Močiutė priėmė anūką stengdamasi suteikti jam visą savo laiką ir kiekvieną dieną jie išeidavo į šalia esantį parką, kur Kirianas galėjo praleisti laiką su kitais vaikais, bet niekas nenorėjo su juo žaisti, o jis visą laiką praleisdavo su pieštukais.

Skaitydama laikraštį Tamara vis žvilgtelėdavo į savo anūką liūdnai šyptelėdama.

– Jis susitvarkys, – pasigirdo žemas balsas ir pasukusi galvą moteris pamatė sėdintį vyriškį juodu paltu ant šalia esančio suoliuko. – Vaikai tvirtesni už bet kurį suaugusį.

Žydros akys susidomėjusiai stebėjo mažą berniuką, nenutraukiantį rankų nuo savo piešinių.

– Meldžiuosi, kad taip ir būtų, – sušnibždėjo Tamara. Chamuelis susimąstė.

– Jūs ne prieš, jeigu aš pakalbėsiu su Kirianu? – pasiteiravo ir nesulaukdamas atsakymo patraukė prie penkiamečio grakščiai prisėsdamas ant laisvos vietos ir iš viršaus į apačią pažvelgdamas į vaiką. Nieko neprataręs jis paėmė gulintį pilką pieštuką ir popieriaus lapą. Tik dabar pastebėjo mažus žalius kareivėlius, viena eile stovinčius ant suoliuko. Nusisukęs nuo Kiriano Chamuelis sustingo. Iki šiol jis niekada nelaikė pieštuko rankose. Jo pirštai buvo pripratę prie sunkaus ginklo, bet dar niekada jam neteko laikyti šio žemiškojo įrankio.

Berniukas net nepakėlė į atėjusį akių ir akimirką jie sėdėjo tarsi du nepažįstamieji.

– Kirianai, tu juk girdi mane, – ištarė Dievo tarnas pravesdamas kreivas linijas ant balto popieriaus lapo ir nepatenkintai susiraukė. Jis braižė siluetus susitelkęs ties tyliu vaiko kvėpavimu. Žiema pasibaigė, bet tik atėjęs pavasaris vis dar dvelkė šalčiu. – Tiesiog nenori kalbėti, – ir nuleidęs žvilgsnį į tylintį berniuką ramiai ištarė. – Aš norėčiau pasakyti, kad man gaila. Juk aš galėjau padėti tavo tėvui, bet, žinai, dažnai, susidurdami su beprotybe, žmonės supranta galintys valdyti Likimą. Ir jie neklysta… Bet jų pasirinkimas… Jis griauna viską… Taip nutiko ir su tavo tėvu, – grįžęs prie paveikslo Chamuelis sučiaupė lūpas ramiai pratęsdamas. – Aš tave suprantu. Per tiek metų aš mačiau visko… – akimirkai jis sustingo stipriau suspausdamas pieštuką ir stengdamasis suvaldyti seniai prarastas emocijas karčiai nusišypsojo. – Tu, tikriausiai, manai, kad tavęs niekas neišklausys… O gal nepatikės… Bet žinok, aš patikėsiu. Visada. Tau net sakyti nieko nereikia. Tiesiog nupiešk. Nupiešk tai, ko tu bijai.

Chamuelis žiūrėjo, kaip Kirianas vis dar tylėdamas piešia, keisdamas spalvas.

– Gerai, tavo valia, – jis padėjo savo piešinį ant suoliuko priešais berniuko veidą. – Čia tau. Mano… Mano šeima, – ir pirštu parodė į neaiškius siluetus. – Mano tėvas ir broliai. Aš turiu daug brolių… Bet jie visi dingo. O tėvas… Nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau jo baslą, – jis grąžino žvilgsnį į sėdintį ant žemės vaiką ir jį pagvelbė vos jaučiamas liūdesys. – Taip, nekoks iš manęs menininkas. Dar susimatysim, Kirianai.

Ir dingo palikęs tik savo piešinį. Kurį laiką berniukas neatsitraukė nuo savo darbo ir tik pabaigęs spalvinti surinko visus daiktus nepamiršdamas ir nepažįstamojo piešinio. Jis patraukė prie ant suoliuko sėdinčios močiutės ir jie grįžo namo. Jau buvo vakarienės laikas.

O ant siuoliuko gulėjo Kiriano piešinys, kurio kampus draskė vėjas. Ištiesęs ranką Chamuelis paėmė jį ir pirmą kartą sunkiai atsiduso jausdamas vis augančią kaltę krūtinėje.

– Žmonės tokie sudėtingi, – sušnibždėjo sulenkdamas vaiko piešinį, kuriame buvo pavaizduotas pats Chamuelis, tik su sparnais. Juodais sparnais. Ir kraujuojančia širdimi…

– Drambliukų sergėtoja

Paskęsk Kartais

— Šok į šią gilumą, į ši platų vandenyną. Sužinok, kas ten yra, ir išspręsk šią mįslę. Turi nustoti gyventi tik paviršiuje, nes gilumoje slepiasi tiek daug paslapčių ir atradimų, bet žinok, tos vandenyno gelmės yra baisios, — saulės šviesa jau ten nebepasiekia, tad ten yra tamsu, taip tamsu, kad matai tik juodą tamsą. Tiesą sakant, tamsa ne tai, kas labiausiai gąsdina ten, o nežinomybė, — kas yra toje tamsoje, kartu su tavimi. Nežinomybė, kas įvyks, atsitiks, paliesi, pamatysi, išgirsi, o nežinomybė yra baisi, nesaugi, nepatikima. Bijome paimti jos ranką, nes nežinome, kur ji nuves, bet su ja turėsi susidraugauti, todėl ir noriu, kad vyktum į šią kelionę, bet tu neprivalai bijoti. Nori sužinoti, kaip? Kas tave lydės į šią kelionę visada — tai baimė. Jos neatsikratysi, bet tu turi žiūrėti į baimę, kaip į kompanioną, atskirą nuo pačio tavęs. Baimė, tai ne tu, o tiesiog jausmas, kuris visada lydi tave, o nuo jausmų nepabėgsi — mes užprogramuoti jausti. Tad stebėk baimę iš atstumo: kaip ji veikia, kaip ji verčia tave jaustis. Na, užsikalbėjau šiek tiek. Turi nerti dabar, Nikita, nebegalim švaistyti šių brangių sekundžių.

— O aš sugrįšiu? — tyliai paklausė Nikita.

— CHA! Aišku, kad sugrįši, nes negali niekur dingti. Matai, žmonėms nelemta ten būti amžiams. Mes, žmonės, gyvename ant paviršiaus, o gilyn galime nerti tik laikinai, bet gali daryti tai kiek nori kartų – tai yra tikras palaiminimas! Šis bangų pasaulis yra chaotiškas, žmonės per daug užsiėmę nenuskęsti. Jie taip užsiėmę, kad visai pamiršo, kad kiekvienas turi galimybę matyti, patirti daugiau, nerti į vandenyno gilumą, tyrinėti ją. Gal jei visi pasiduotų bangom ir paskęstu, tai tada visi ir nustotų kentėti, nustotų skaudėti. Baisus ir šis bangų pasaulis, vaike. Jis naikina, skandina ir žudo, bet po audringos nakties yra didžiausias grožis — rojus žemėje. Kad tave žaltys! Vėl per tave užsikalbėjau! Tu man vėl švaistai sekundes, greičiau, nerk!

— Gerai, gerai.

— Seneli…..

— Taip, Nikita.

— O jeigu aš kažką rasiu ten, ar man pasiimti tai su savimi?

— Taip, būtinai! Tai yra visos šios kelionės tikslas. Na, gal ne taip pasakiau, nėra jokio tikslo! Turi nerti be tikslo, o su atvira širdimi, su atviromis rankomis. Eik kartu su baime, drąsiai, priimdamas viską, ką ta nežinomybė pasiūlys. Nežinai, ką rasi: gal tas pačias žemės pievas, paukščius, medžius ir net žmones! Bet jei ką atrasi, pamatysi, patirsi, pajusi ar išgirsi – viską pasiimk su savimi, nes tai yra svarbu, svarbiau, nei šis bangų pasaulis.

— Gerai, baigiam kalbėti dabar! Šok, vaike.

— Gerai, susimatysim, seneli. Grįšiu aš kažką pasiėmęs su savimi.

— Šaunuolis tu, aš didžiuojuosi tavimi, geros kelionės, Nikita.

Jaučiu, kaip šaltis skverbiasi pro mano odą, kaip aš krentu vis gilyn… šviesa nyksta… jau išnyko. Nykstu ir aš, ir mano kūnas, kurio jau beveik nebejaučiu, o šaltis vis dar pasiliko. Dabar jau tik vibracijos, kurios sutinka mano kūno paviršių ir skverbiasi pro šios odos skydą, lėtai naikindama jį. Aš esu lupama ir mano asmenybės sluoksniai krenta, kol aš visiškai išnykstu. Nebėra ribų dabar, nebėra, kas sulaikytų šią sielą, aš esu apnuoginta iki branduolio. Aš – spindinti šviesa, vibruojanti šiluma. Jau ir nebešalta, o ir matau viską. Kaip gražu……

Ašaros krenta Nikitos skruostais.

Nenoriu grįžti.

-Zylė