Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia.
Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. Čia kvepėjo gyvybe. Arklių kanopos ir karietų dundesys aidu atsiliepdavo akmeniniais keliais. Vaikai lakstė neskubėdami suaugti. Kol neatėjo karas.
Karas dėl valdžios. Karas dėl šlovės. Karas dėl taikos…
Nė vienas tėvas nenorėtų stebėti savo sūnaus mirtį. Nė vienas tėvas nenorėtų matyti, kaip jo vaikai žudo vienas kitą dėl tokių menkų žemiškųjų norų.
Švelnus šnabždesys jau kelis šimtmečius buvo pakeistas tyla. Mirtis šešėliu sekė iš paskos, o žmonės… Žmonės tik merdėjo pamiršdami praeitį, negerbdami atminties ir vis arčiau judėdami prarajos link. Jų sielose kaupėsi juoda bedugnė, su metais tampanti gilesnė, o iš pačio požemio į juos žvelgė kraujo troškančios akys. Jos matė visą purvą. Nuo jų nepaslėpti dvilypiškumo. Nepabėgti, nes juodi šunys akimirksniu užpuls sudraskydami krutinę iki šonkaulių. O pagalbos riksmai tarsi simfonija žmonių ausims. Niekas nebesiekia išgelbėti. Niekas neatsako į maldas.
Chamuelis jautėsi pasimetęs. Nors, kas pagalvotų, kad kelis tūkstančius metų gyvenęs karys gali bent kažką jausti. Užjausti, taip. Bet viskas, kas buvo siejama su žmonija, jam niekada neidavo suprasti. Ir prasmės jau nebebuvo… Tėvas paliko jį. Juos visus. Nusivylė.
Sniegas buvo šaltas. Chamuelis basomis žengė į aikštelės vidurį pakeldamas žydrų akių žvilgsnį į prie sienos sėdinčius benamius, kurie kureno nedidelę ugnį. Jis kiekvieną dieną ateina čia. Ateina ir pats nesupranta, kodėl. Ši vieta jau nebe ta, kokia buvo anksčiau. Čia nebeliko nė dalelės to, ką jau seniai prarado vietiniai.
Šaltis stingdė pėdas, bet vyras stovėjo nejudėdamas. Jo šviesūs plaukai, kaip ir juodas paltas, buvo padengti sniegu. Šiuo metų laikotarpiu žemė kraujavo labiausiai, o dangus vis dažniau verkė. Mirtis stabdė laiką, o Likimas stovėjo nuošaly liūdnai šypsodamasis. Net jis neturėjo tokios valdžios, kaip žmonės.
– Drauguži, tu vienas? Gal nori prisijungti? Šalta, o tu be batų, – pasigirdo žemas balsas, verčiantis Chamuelį atkreipti dėmesį į kalbantįjį. Iš pradžių jis nesuprato, kad kreipiamasi į jį, bet tada vienas benamis su ilga ir purvina barzda mostelėjo ranka pridurdamas. – Tu girdi? Mes vietos turime. Ateik čia.
Chamuelis palenkė galvą nemirksėdamai žvelgdamas į sėdinčius žmones. Jis šiek tiek suraukė kaktą, bet nė vienas veido raumuo daugiau nesujudėjo. Plaukai prigludo prie kaktos, o skruostai paraudonavo nuo šalčio. Iškvėptas oras pasklido oru susimaišydamas su rūku. Kažkoks balsas pasiekė jo ausis priversdamas pakelti akis į nakties dangų. Jis įsitempė išgirsdamas graudų riksmą.
O po akimirkos pranyko palikdamas išsigandusius benamius prie laužo.
Televizorius buvo įjungtas, tačiau neskleidė jokio garso. Ilja užsimerkė ir vienu mostu įpylė į save stiklinę degtinės. Gerklę degino ir vyras susiraukė. Patrindamas akis jis sunkiai atsiduso nugara atsiremdamas į sofą. Buvo antra nakties. Jis nepamena, kada paskutinį kartą miegojo ilgiau poros valandų.
Prieš mėnesį jis turėjo namą, turėjo žmoną. Ji laukėsi antro vaiko. Kirianas vis klausinėdavo apie artėjančias atostogas, kurias jie žadėjo praleisti pas močiutę. Ilja žadėjo išmokyti jį šaudyti iš lanko. Jis norėjo, kad jo sūnus užaugtų mokėdamas pastovėti už save. Jis pats dažė sienas busimo vaiko miegamajame. Ilgai rinkosi tarp mėlynos ir rausvos, tačiau kambaryje stovėjo žalių dažų kibirėlis.
Jie dar nežinojo vaikelio lyties. O prieš pora savaičių gydytojas pranešė, kad tai mergaitė. Ir tą pačią dieną Ilja paėmė sūnų ir išvyko ieškoti žaislų parduotuvės. Kirianas siūlė nupirkti sesei juodą pliušinį meškiuką rožine varnele. Jis sakė, kad jis sugebės apsaugoti jo mažytės sesutės sapnus ir Ilja neprieštaravo. Tačiau iš parduotuvės jie išėjo su keliais maišais, prikrautais mergaitiškais žaislais.
Net jeigu ji dar negreit sugebės juos paimti į rankytes.
Pakeliui jie sustojo mėgstamiausioje kavinėje, kur buvo gaminami vafliniai blynai. Ir tik atėjus vakarui jie grįžo namo. Bet durys buvo praviros, o juos sutiko tyla ir tamsa. Nė viena lemputė nedegė ir Ilja įjungė šviesą įeidamas į virtuvę, kur buvo jo žmona. Anastasija gulėjo ant grindų. Atmerktos akys ir prarastas kvėpavimas, o ties kakta plati žaizda, krauju padengusi jos šviesius plaukus.
Pirkiniai iškrito iš rankų, o krūtinė susispaudė neleisdama padaryti atodūsio. Ilja pribėgo prie žmonos drebančiais pirštais rinkdamas greitosios numerį ir numetęs telefoną šalin palinko prie Anastasijos bijodamas ją paliesti. Jo akys bėgiojo jos kūnų, o delną uždėjo jai ant pilvo tikėdamasis pajausti gyvybę. Tikėdamasis, kad tai tik iliuzija.
Bet minutės slinko ir niekas nesikeitė. Ašaros tekėjo vyro skruostais, jį kratė ir jis nesugebėjo susikaupti ties kūnu, gulinčiu jam ant kelių. Jis glostė žmonos plaukus, kratė už pečių prašydamas jos atsimerkti. Tada nutildavo ir kreivai šyptelėdamas įsirausdavo veidu į jos kaklą. Ji buvo šalta.
Ji buvo negyva.
Isterinis juokas pasklido po visą virtuvę ir Ilja negirdėjo net atvažiuojančios greitosios automobilio.
Jis nekreipė dėmesio į atvykusius žmonės, negirdėjo jų klausimų ir tik stipriau apkabino Anastasiją neleisdamas jiems atimti jos kūno iš jo rankų.
– Prašau, brangioji, prašau. Atsimerk. Tu negali… Negali…
Kirianas stovėjo nuošaly nesuprasdamas, kodėl jo mama miega ant grindų, kodėl tėtis atrodo toks nuliūdęs ir ką čia daro visi šie žmonės. Jam buvo penki. Ir jis laukė rytojaus, kada jie visi išvažiuos pas močiutę.
Televizoriaus ekranas staigiai pradėjo keisti spalvas, bet Ilja tik tuščiomis akimis žvelgė į pustuštį degtinės butelį. Jis dar turėjo sūnų.
Kreivai šyptelėdamas vyras rankų pirštais įsivėlė į savo plaukus ir palinkęs į priekį sušnibždėjo:
– Prašau… Aš negaliu palikti jo vieno… Negaliu…
Jis nebesekė savo minčių. Buvo per daug sunku galvoti. Viskas taip neteisinga.
– Tu jau apsisprendei, tai kodėl dvejoji? – pasigirdo balsas už nugaros ir krūptelėjęs Ilja atsisuko stodamasis. Prie lango su vėjo taršomomis užuolaidomis stovėjo gan jaunas vyriškis juodu paltu. Rankomis atsirėmęs į palangę jis žvelgė į pasimetusį vyrą. Žydrose akyse nebuvo jokių emocijų. Tik šaltis ir ramybė.
– Kas tu? – tepaklausė namo savininkas prieidamas arčiau atvykusiojo. Jis pastebėjo jo basas pėdas, bet susitelkė ties po nematoma plėve paslėptu žvilgsniu, kurio negalėjo turėti įprastas žmogus.
Per daug pavaręs, per daug nusivylęs, per daug matęs…
Ištiesęs ranką Ilja norėjo jį paliesti, įsitikinti, kad jis tikras, bet paskutinę akimirką susivaldė. Svečias buvo per aukštai. Jis buvo nepasiekiamas. Nepaliečiamas.
Sekdamas kiekvieną Iljos žingsnį šviesiaplaukis pakreipė galvą į šoną ir giliu balsu pratarė:
– Aš Chamuelis.
Ilja nusijuokė. Jis neturėjo pažįstamų tokiu vardu.
– Kodėl tu čia, Chamueli? – pavargusiai pasiteiravo padarydamas kelis žingsnius atgal.
– Tu pats mane pakvietei, – svečias atsitraukė nuo palangės praeidamas į svetainę ir sustodamas ties knygų lentyna. – Tik nesuprantu, kodėl.
Vyras susimąstė ir jam atėjo tik viena mintis, kurią jis garsiai išsakė:
– Tu Dievas?
– Ne, – Chamuelis paėmė pirmąją pasitaikiusią knygą nuo lentynos apie skandinavų mitologiją ir pavartė pirmus puslapius. Spaudžianti tyla jo neveikė ir laikas jam buvo jaučiamas kitaip, todėl tik po poros minučių, kai Ilja jau apmąstė kitas teorijas, ištarė. – Dievas seniai mus visus paliko. O aš… tesu jo karys, – ir užvertęs knygą atsisuko į sustingusį Ilją. – Angelas, vaikštantis tarp mirtingųjų. Ilgus metus sklandantis tarp smėlių tėvo paieškose, bet, žinai…
Chamuelis padėjo knygą atgal į lentyną ir surakinęs rankas už nugaros ištiesė nugarą skvarbiai įsistebeįlydamasis į priešais esantį žmogų. Išsigandusį, pasimetusį. Nežinantį, ar tikėti. Jausmai didžiausia angelų silpnybė. Jie kariai, jie tik seka tėvo valia. Jie nebeturi nieko.
– … Viskas, ką aš radau, tai abejonės. Ir dar daugiau klausimų, – lėtai padaręs žingsnį į priekį Chamuelis sustingo žiūrėdamas skvarbiai Iljos širdį. – Ir aš daugiau nebežinau, kas teisinga…
Vyras patrynė akis atsisėsdamas ant sofos. Alkocholis akimirksniu ištirpo iš jo kūno palikdamas blaivų protą, bet lengviau nuo to nebuvo. Savo namuose jis jautėsi kaip įkalintas gyvūnas.
– Tu netiki, – pratarė Chamuelis vis dar stovėdamas prie lentynos. Ilja pakėlė į jį raudonas akis ir prunkštelėjo. Šviesiaplaukis tik klausiamai pakėlė vieną antakį, bet akys liko tokios pat tuščios ir šaltos.
– Ne kiekvieną dieną žmonės sutinka Dievo pasiuntinius, – Ilja šypsojosi, tačiau ši grimasa slėpė savyje kartumą.
– Tu pats mane pakvietei, – priminė.
– Tavo pasirinkimas buvo ateiti, – vyras pakilnojo pečiais nusukdamas žvilgsnį į šoną susimąstydamas. Jo balsas prarado tvirtumą. – Tai kodėl tu čia, Chamueli?
– Nežinau, – taip paprastai. Lengvabūdiškai.
Ilja įsipylė sau degtinės ir sukandęs dantis vienu gurkšniu ištuštino stiklinę. Pavartęs ją rankoje susiraukė ir iš visų jėgų metė ją į sieną netoli Chamuelio stebėdamas, kaip šukės išsibarsto ant grindų. Viena perbrėžė angelo skruostą palikdama kraujuojančią žaizdą, bet tas net nesujudėjo.
Vyras staigiai pakilo ant kojų ir prisiartinęs prie šviesiaplaukio griebė jį už švarko kvėpuodamas tiesiai jam į veidą ir piktai sugniaužė kumščius iki pabalimo.
– Nežinai? Nežinai?! – Ilja nevaldė savęs. Akys aptemo pykčiu. – Tu neišgelbėjai jos! Kai galėjai, tu neišgelbėjai! O dabar ateini ir sakai, kad nežinai? Tu juokauji?!
Chamuelis tylėdamas klausėsi ir vienu judesiu išsilaisvinęs iš gniaužtų padarė kelis žingsnius į šalį paniekinamai nužvelgdamas susigūžusį žmogų.
– Išgelbėjimas? – jo balse skambėjo metalas. – O ar verta gelbėti? Aš nematau nieko… Tik skausmą, – prisiartinęs prie Iljos Chamuelis bedė pirštu į jo krūtinę tyliai sušnibždėdamas. – Pažvelk į savo vidų. Kaltės jausmas, pyktis, abejonės… Tai kodėl tu taip laikaisi viso šio?
Vyras atsitraukė atgal nepatikliai stebėdamas ramų, bet grėsmingą karį. Jis papurtė galvą tikėdamasis nutrūkti nuo esamo pokalbio, tačiau jis vis dar stovėjo svetainėje, o priešais jį nepažįstamasis juodu paltu.
– Per tiek metų tu taip ir nesugebėjai suprasti žmonių, – sušnibždėjo Ilja užsimerkdamas. – Man tavęs gaila…
Chamuelis nesuprato, kodėl šio mirtingojo veide buvo atsispindėjusi užuojauta. Ir jo žvilgsnyje blykstelėjo nesupratimas. Vos kelioms sekundėms, tačiau akimirkai žydros akys tapo žmoniškesnės.
– Eik iš čia, – pavargusiai ištarė vyras nusisukdamas. Chamuelis stovėjo vietoje. Kažkas jam šnibždėjo, kad jis turi likti. Ilja metė į jį piktą žvilgsnį pro petį pakartodamas:
– Lauk ar tau parodyti, kur durys?
Angelas nieko nesuprato. Ar tai būtų teisinga? Bet jis jau seniai neskyrė juodos nuo baltos. Jis mąstė, o ant kaktos matėsi nedidelė raukšlelė. Ilja neiškentęs jau garsiai suriko:
– Tu nesupranti paprastų žodžių? Eik velniop!
Lengvai linktelėjęs Chamuelis išnyko taip pat greitai, kaip ir pasirodė.
Vyras sukrito ant sofos negalėdamas suvaldyti tekančių ašarų.
– Tėti? – tarpdury pasirodė tamsiaplaukis berniukas. Jis bijojo prieiti arčiau likdamas nuošaly. Ir Ilja negalėjo jo kaltinti. Per šį mėnesį jis pasikeitė. Jis nebebuvo tas rūpestingas tėtis, kaip anksčiau.
– Kirianai, grįžk pas save, – tepratarė vyras griežtai pažvelgdamas į savo sūnų. Tačiau vaikui apsisukus jis jau minkščiau sušnibždėjo. – … Ir… Atleisk… Atleisk man…
Ryte Kirianas sėdėjo prie lango stebėdamas prie jų kiemo stovinčius greitosios ir policijos automobilius. Apačioje buvo šurmulys, nuo kurio jis bandė pasislėpti. Ir tik keistasis benamis, žydromis akimis žvelgiantis į susibūrusią minią nuo kitos gatvės pusės, atrodė neįrašomas į šį paveikslą. Ir pirmą kartą jo krūtinėje užgimė kaltė.
Kirianas sėdėjo ant kelių ir atsirėmęs alkūnėmis į suoliuką piešė savo albume. Jau kelis mėnesius jis nekalbėjo. Močiutė priėmė anūką stengdamasi suteikti jam visą savo laiką ir kiekvieną dieną jie išeidavo į šalia esantį parką, kur Kirianas galėjo praleisti laiką su kitais vaikais, bet niekas nenorėjo su juo žaisti, o jis visą laiką praleisdavo su pieštukais.
Skaitydama laikraštį Tamara vis žvilgtelėdavo į savo anūką liūdnai šyptelėdama.
– Jis susitvarkys, – pasigirdo žemas balsas ir pasukusi galvą moteris pamatė sėdintį vyriškį juodu paltu ant šalia esančio suoliuko. – Vaikai tvirtesni už bet kurį suaugusį.
Žydros akys susidomėjusiai stebėjo mažą berniuką, nenutraukiantį rankų nuo savo piešinių.
– Meldžiuosi, kad taip ir būtų, – sušnibždėjo Tamara. Chamuelis susimąstė.
– Jūs ne prieš, jeigu aš pakalbėsiu su Kirianu? – pasiteiravo ir nesulaukdamas atsakymo patraukė prie penkiamečio grakščiai prisėsdamas ant laisvos vietos ir iš viršaus į apačią pažvelgdamas į vaiką. Nieko neprataręs jis paėmė gulintį pilką pieštuką ir popieriaus lapą. Tik dabar pastebėjo mažus žalius kareivėlius, viena eile stovinčius ant suoliuko. Nusisukęs nuo Kiriano Chamuelis sustingo. Iki šiol jis niekada nelaikė pieštuko rankose. Jo pirštai buvo pripratę prie sunkaus ginklo, bet dar niekada jam neteko laikyti šio žemiškojo įrankio.
Berniukas net nepakėlė į atėjusį akių ir akimirką jie sėdėjo tarsi du nepažįstamieji.
– Kirianai, tu juk girdi mane, – ištarė Dievo tarnas pravesdamas kreivas linijas ant balto popieriaus lapo ir nepatenkintai susiraukė. Jis braižė siluetus susitelkęs ties tyliu vaiko kvėpavimu. Žiema pasibaigė, bet tik atėjęs pavasaris vis dar dvelkė šalčiu. – Tiesiog nenori kalbėti, – ir nuleidęs žvilgsnį į tylintį berniuką ramiai ištarė. – Aš norėčiau pasakyti, kad man gaila. Juk aš galėjau padėti tavo tėvui, bet, žinai, dažnai, susidurdami su beprotybe, žmonės supranta galintys valdyti Likimą. Ir jie neklysta… Bet jų pasirinkimas… Jis griauna viską… Taip nutiko ir su tavo tėvu, – grįžęs prie paveikslo Chamuelis sučiaupė lūpas ramiai pratęsdamas. – Aš tave suprantu. Per tiek metų aš mačiau visko… – akimirkai jis sustingo stipriau suspausdamas pieštuką ir stengdamasis suvaldyti seniai prarastas emocijas karčiai nusišypsojo. – Tu, tikriausiai, manai, kad tavęs niekas neišklausys… O gal nepatikės… Bet žinok, aš patikėsiu. Visada. Tau net sakyti nieko nereikia. Tiesiog nupiešk. Nupiešk tai, ko tu bijai.
Chamuelis žiūrėjo, kaip Kirianas vis dar tylėdamas piešia, keisdamas spalvas.
– Gerai, tavo valia, – jis padėjo savo piešinį ant suoliuko priešais berniuko veidą. – Čia tau. Mano… Mano šeima, – ir pirštu parodė į neaiškius siluetus. – Mano tėvas ir broliai. Aš turiu daug brolių… Bet jie visi dingo. O tėvas… Nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau jo baslą, – jis grąžino žvilgsnį į sėdintį ant žemės vaiką ir jį pagvelbė vos jaučiamas liūdesys. – Taip, nekoks iš manęs menininkas. Dar susimatysim, Kirianai.
Ir dingo palikęs tik savo piešinį. Kurį laiką berniukas neatsitraukė nuo savo darbo ir tik pabaigęs spalvinti surinko visus daiktus nepamiršdamas ir nepažįstamojo piešinio. Jis patraukė prie ant suoliuko sėdinčios močiutės ir jie grįžo namo. Jau buvo vakarienės laikas.
O ant siuoliuko gulėjo Kiriano piešinys, kurio kampus draskė vėjas. Ištiesęs ranką Chamuelis paėmė jį ir pirmą kartą sunkiai atsiduso jausdamas vis augančią kaltę krūtinėje.
– Žmonės tokie sudėtingi, – sušnibždėjo sulenkdamas vaiko piešinį, kuriame buvo pavaizduotas pats Chamuelis, tik su sparnais. Juodais sparnais. Ir kraujuojančia širdimi…
– Drambliukų sergėtoja
