Aš?

Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones… Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus. Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę. Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik vienatvė padeda neišprotėti. O jis laukia padėkos. Žvelgia pilkomis akimis iš bedugnės tempdamas gilyn. Skęstu… Ne… Čia nėra manęs. Jis nėra aš. Tačiau kaip šie sapnai, kuriuos stebiu tarsi kito žmogaus akimis? Noriu, kad jis išnyktų. – Iš ko sprendi, kad aš esu? Atvaizdas šypsosi, paniekinamai juokiasi. Galva sukasi ir mintys slysta. Čia ne aš. … Skaityti toliau: Aš?

Paklydęs tarnas

Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia. Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. … Skaityti toliau: Paklydęs tarnas

Menas kaip simbolis

Apskritai žodis simbolis yra techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę. Pirmiausia, meno kaip simbolio sampratai paaiškinti yra pateikiamas Platono dialogo „Puota“ pavyzdys. Sakoma, jog kadaise žmonės buvo apvalios būtybės, netinkamu elgesiu užsitraukusios dievų rūstybę ir buvusios perpjautos perpus, todėl nuo to laiko kiekvienas ieško savo antrosios puselės. Tad kiekvienas žmogus yra tarsi nuolauža, o meilė – tarsi viltis, kad toji nuolauža gali tapti visybe. Iš čia akivaizdu, kad meno grožio, meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio. Tad menas čia yra simbolis to, kad kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su … Skaityti toliau: Menas kaip simbolis

Fantasmagorija

Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia.    Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo per balas bėgančią minią su skėčiais. Visi skubėjo. Jis ieškojo. Pažvelgusi į viršų atsidusau ir atsistojusi lėtai patraukiau prie fotografo. Palietusi jo petį priverčiau atsisukti. Jo viskio spalvos akyse buvo įžvelgiamas nusivylimas. Užsimerkusi šyptelėjau ir apglėbiau jį per kaklą. Kažkur tolumoje skambėjo Bacho kompozicija, bet ją užgožė lietaus simfonija. Šiandien atėjo.     Jis neskubėdamas rūkė … Skaityti toliau: Fantasmagorija

Neskraidantysis III

Unikalusis, ei, unikalusis!Tu negirdi mano balso? Na? „ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čiaKreipiesi. Ant uodegos nelipk!“ Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, –Ir kūrėjas, ir poetas. „ Žmonės davė man kitą vardą.Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“ Unikalusis! Užtenka marazmo!Tu Drakonas esi, ne sliekas.Užtenka man apie žmones kalbėti.Tu juk aukščiau jų. Tu tobulesnis. „ Žmogau, patylėk. Nesuprasi!Suprask, kad Pardaviau aš dangų.Nieko atgal nesugrąžinsi.Sliekas aš. Ir užtenka apie tai!“ Unikalusis… Ne, tu Užsispyręs!Asilas tu, ne Sliekas. Taip!Tu Drakonas… „ Bet Drakonas besparnis!O besparnio likimas – žemė.Nerašau nei eilių, nei dainų,Ir gyvenu nuo šiol urve.Išeik, žmogau, per daug linksmas!Į laiminguosius … Skaityti toliau: Neskraidantysis III

Neskraidantysis II

Unikalusis, kur tu dingai?Kodėl dulkėmis aprėptas?Girdėjau, nusėdo poetinė ugnis,Liūdnas žvilgsnis, nuotaika mirus.Ei, besparni, perskaityk gi man…Kaip, nerašai? Prasmės nematai?Nyksta talentas purve.Nė vieno ženklo minties? „ Aš dabar beveik tik sliekas,Dieną ir naktį rausiuosi žemėje.Sunku žmogui laukuose vargti,Štai ir pašaukimas mano.Aš juk stiprus. Galiu viską!Mane giria, stato pavyzdžiu…“ Unikalusis, Drakonai ne žirgai! „ Bet man tai rėmai, riba!Aš pavargau parsiduoti svajonei.Jai neišsipildyti, aš tai seniai žinau.Taip, dirbu pasauly žmonių…Aš noriu būti naudingas.Sakau, aš reikalingas čia visiems!Neverta apie kvailus skrydžius galvoti!“ Unikalusis, bet tu gi norėjai!Norėjai visa tai išbandyti.Tos eilės apie skrydžius ir vėjo skonį,Apie negirdimą ilgesio šaukimą!Unikalusis, tu visa tai išdavei?Netylėk, … Skaityti toliau: Neskraidantysis II

Neskraidantysis I

Unikalusis, puslapių nedegink,Kurie eilėmis vėjo nešami.Sieloje tu – tobulasis paukštis,Tikrovėje nė kiek neskraidantysis. Tu talentingas, didžiuokis,Ir kam dėl kvailumo liūdėti?Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,Laikas kalbėti atvirai. Ei, ugnį ryškią savo pagesink!Nepyk, būk gi rimtas.Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?Neįprasta, nors ir nelengva. „ Tu nežinai, nematai šito,Kai kvėpuoji ir jauti vėją.Kai girdi, dangus tave kviečia,Bet jam atsakyti tu negali. Aš Drakonas, klaidingai gimęs besparniu.Ir skraidau aš tik sapnuose…“ Unikalusis, ir aš tavo pasauly.Žmogus, bet kaip tu, toks pat. Ir manęs rytais šaukiasi dangus,Švelnus oras įkvepia sielą.Klaidingai gimęs suluošintu.Klaidingai Drakonams nereikalingas tu. Aš gi dvikojų bandoje esu,Vienatvėj svajoju … Skaityti toliau: Neskraidantysis I

Poeto epilogas

Balandžio 16 – osios vakaras, 2020 m.             Arsenijus turi daug žalingų įpročių. Būna, kad pamiršdamas, jog jau du metai, kaip jis metė rūkyti, nusiperka cigarečių pakelį, paima žiebtuvėlį i rankas ir prisimena. Suspaudžia cigaretę dantimis, prakąsdamas filtrą, ir išmeta i artimiausią šiukšliadėžę. Jis išmėto daiktus po visą kambarį, o vietoj spintos naudoja kėdę arba sofą. Palieka puodelius su neišgerta kava virtuvėje, vonioje, kambaryje ir net kelis kartus buvo atradęs koridoriuje. Arsenijus gan užmarštus. Jo galvoje net neišlieka mintis, kad reikia laikytis disciplinos ir tvarkos. Jis nemąsto apie pasaulį, amžinai savo paties idėjose ir neretai kada kalba sau po nosimi. … Skaityti toliau: Poeto epilogas