Notes in the metro #1

I am walking alone on these paths again,
And in my thoughts, a cup of cold coffee left in the kitchen.
Once we were children too, do you remember?
Trying not to miss the train we were running through the rain.

I am going, looking for this line.
There are so many thoughts and no words to be found.
I have never asked God for an easy life.
The eternal lonely warrior I am
And in ink my hands are.

Many lost the faith walking in the deserts,
Cursing fate and God.
Only they have forgotten one thing –
We are all free,
But we tie ourselves with mind and words.

– Elephants Guardian

Daiktai

Anksčiau jis turėjo daug daiktų. Neužtekdavo ir dviejų lagaminų, kad sudėtų reikalingiausius dalykus: šimtas tuščių užrašinių, kelias dešimt neskaitomų knygų, niekada nedėvėtus drabužius ir vitaminus, kuriuos vis pamiršdavo išgerti.

O fotoaparatas likdavo stalčiuje rinkti dulkes.

Bet metai po metų, kelionė po kelionės. Užrašinės vis rinko naujas istorijas, knygos turėjo po kelis skirtukus, o drabužiai buvo palikti jau tuščiuose namuose. Buvo atrasta vieta fotoaparatui.

Galiausiai užpildyti puslapiai tarsi vėjo buvo išnešioti po visą pasaulį. Nuo nedidelio kaimelio Rusijoje, kur gyveno jo močiutė, po visą Europą pasiekiant net Amerikos kraštus. Jis niekada ten nebuvo, tačiau atrado daug pakeleivių pietų Europoj, kurie surado prieglobstį jo istorijoms savo lagaminuose.

Taip puslapiai tuštėjo, o idėjų vis daugėjo. Knygos buvo atiduotos į bibliotekas arba išdalinamos žmonėms. Kam kaupti tiek praeities, kai gyvenama dabartimi?

Daiktai prarado savo žavesį. Viskas turi tam tikrą paskirtį ir tos pačios knygos tampymas iš vienos vietos į kitą tik užima naujų idėjų vietą. Todėl prieš pora savaičių, sėdėdamas viešbučio kambaryje ant mėlyno kilimo ir žvelgdamas į jau erzinantį raudoną viršelį, jis griebė tą knygą į rankas plėšydamas jos puslapius vieną po kito. Tekstai skriejo po visą patalpą, o gailestis buvo pakeistas pasitenkinimu. Taip paprasta išsilaisvinti iš šios sistemos. Tereikia ją sunaikinti. Štai kaip buvo sukurta anarchija ir nors jis žinojo, kad žmonės nemoka elgtis su laisve paversdami ją eiliniu teroru, tą akimirką ši idėja jau buvo apėmusi visas jo mintis.

Fotoaparatas tapo geriausiu draugu, o kelionėms užtekdavo vieno sąsiuvinio. Lagaminai buvo išmesti ir bordovinės spalvos kuprinė, nupirkta kiniečių parduotuvėje už penkis eurus Italijos šiauriniame mieste Genujoje, įtalpino į save visą jo dabartinį pasaulį.

Fotoaparatas, užrašinė, arbatos puodelis, kelioninė pagalvė su kaktusais ir ausinės.

Jis niekada nesusimąstydavo, kad jame tūno toks minimalistas.

Anksčiau viskas būdavo kitaip ir jis įprato mąstyti apie save kaip apie savartyno vežiotoją.

Tačiau šią akimirką jis suvokė vieną dalyką – jis jau seniai laisvas paukštis, nepririštas praeities grandinėmis prie šimtmetinio medžio.

Jis teseka vėjo kryptimi stebėdamas aplinkinius pro objektyvą.

-Elephant Guardian

Aš?

Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones… Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus.

Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę.

Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik vienatvė padeda neišprotėti.

O jis laukia padėkos. Žvelgia pilkomis akimis iš bedugnės tempdamas gilyn. Skęstu… Ne… Čia nėra manęs. Jis nėra aš.

Tačiau kaip šie sapnai, kuriuos stebiu tarsi kito žmogaus akimis? Noriu, kad jis išnyktų.

– Iš ko sprendi, kad aš esu?

Atvaizdas šypsosi, paniekinamai juokiasi. Galva sukasi ir mintys slysta. Čia ne aš.

Vitrinos, veidrodžiai, balos… Šešėliu jis seka visur… Aš visur. Klyksmas, o jis tik juokiasi.

– Mano galvoje balsai, trukdantys miegoti, amžinai kalbantys apie tuštybę, prasmę, begalybę… Tu tokia juokinga. Pažvelk į save, ką tu matai?

Menkybė.

– Ar tu verta jų?

Norisi tylos. Norisi ramybės. Norisi užmigti. Apsispręsk, po galais! Matai skaičius? Velnias! Kalbuosi su vitrina. Cha.

Ir ką dabar pasakysi?

– Aš tik tavo atvaizdas.

Priešas.

– Tu pati esi savo sąmonės griovėja.

– Drambliukų sergėtoja

Paklydęs tarnas

Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia.

Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. Čia kvepėjo gyvybe. Arklių kanopos ir karietų dundesys aidu atsiliepdavo akmeniniais keliais. Vaikai lakstė neskubėdami suaugti. Kol neatėjo karas.

Karas dėl valdžios. Karas dėl šlovės. Karas dėl taikos…

Nė vienas tėvas nenorėtų stebėti savo sūnaus mirtį. Nė vienas tėvas nenorėtų matyti, kaip jo vaikai žudo vienas kitą dėl tokių menkų žemiškųjų norų.

Švelnus šnabždesys jau kelis šimtmečius buvo pakeistas tyla. Mirtis šešėliu sekė iš paskos, o žmonės… Žmonės tik merdėjo pamiršdami praeitį, negerbdami atminties ir vis arčiau judėdami prarajos link. Jų sielose kaupėsi juoda bedugnė, su metais tampanti gilesnė, o iš pačio požemio į juos žvelgė kraujo troškančios akys. Jos matė visą purvą. Nuo jų nepaslėpti dvilypiškumo. Nepabėgti, nes juodi šunys akimirksniu užpuls sudraskydami krutinę iki šonkaulių. O pagalbos riksmai tarsi simfonija žmonių ausims. Niekas nebesiekia išgelbėti. Niekas neatsako į maldas.

Chamuelis jautėsi pasimetęs. Nors, kas pagalvotų, kad kelis tūkstančius metų gyvenęs karys gali bent kažką jausti. Užjausti, taip. Bet viskas, kas buvo siejama su žmonija, jam niekada neidavo suprasti. Ir prasmės jau nebebuvo… Tėvas paliko jį. Juos visus. Nusivylė.

Sniegas buvo šaltas. Chamuelis basomis žengė į aikštelės vidurį pakeldamas žydrų akių žvilgsnį į prie sienos sėdinčius benamius, kurie kureno nedidelę ugnį. Jis kiekvieną dieną ateina čia. Ateina ir pats nesupranta, kodėl. Ši vieta jau nebe ta, kokia buvo anksčiau. Čia nebeliko nė dalelės to, ką jau seniai prarado vietiniai.

Šaltis stingdė pėdas, bet vyras stovėjo nejudėdamas. Jo šviesūs plaukai, kaip ir juodas paltas, buvo padengti sniegu. Šiuo metų laikotarpiu žemė kraujavo labiausiai, o dangus vis dažniau verkė. Mirtis stabdė laiką, o Likimas stovėjo nuošaly liūdnai šypsodamasis. Net jis neturėjo tokios valdžios, kaip žmonės.

– Drauguži, tu vienas? Gal nori prisijungti? Šalta, o tu be batų, – pasigirdo žemas balsas, verčiantis Chamuelį atkreipti dėmesį į kalbantįjį. Iš pradžių jis nesuprato, kad kreipiamasi į jį, bet tada vienas benamis su ilga ir purvina barzda mostelėjo ranka pridurdamas. – Tu girdi? Mes vietos turime. Ateik čia.

Chamuelis palenkė galvą nemirksėdamai žvelgdamas į sėdinčius žmones. Jis šiek tiek suraukė kaktą, bet nė vienas veido raumuo daugiau nesujudėjo. Plaukai prigludo prie kaktos, o skruostai paraudonavo nuo šalčio. Iškvėptas oras pasklido oru susimaišydamas su rūku. Kažkoks balsas pasiekė jo ausis priversdamas pakelti akis į nakties dangų. Jis įsitempė išgirsdamas graudų riksmą.

O po akimirkos pranyko palikdamas išsigandusius benamius prie laužo.

Televizorius buvo įjungtas, tačiau neskleidė jokio garso. Ilja užsimerkė ir vienu mostu įpylė į save stiklinę degtinės. Gerklę degino ir vyras susiraukė. Patrindamas akis jis sunkiai atsiduso nugara atsiremdamas į sofą. Buvo antra nakties. Jis nepamena, kada paskutinį kartą miegojo ilgiau poros valandų.

Prieš mėnesį jis turėjo namą, turėjo žmoną. Ji laukėsi antro vaiko. Kirianas vis klausinėdavo apie artėjančias atostogas, kurias jie žadėjo praleisti pas močiutę. Ilja žadėjo išmokyti jį šaudyti iš lanko. Jis norėjo, kad jo sūnus užaugtų mokėdamas pastovėti už save. Jis pats dažė sienas busimo vaiko miegamajame. Ilgai rinkosi tarp mėlynos ir rausvos, tačiau kambaryje stovėjo žalių dažų kibirėlis.

Jie dar nežinojo vaikelio lyties. O prieš pora savaičių gydytojas pranešė, kad tai mergaitė. Ir tą pačią dieną Ilja paėmė sūnų ir išvyko ieškoti žaislų parduotuvės. Kirianas siūlė nupirkti sesei juodą pliušinį meškiuką rožine varnele. Jis sakė, kad jis sugebės apsaugoti jo mažytės sesutės sapnus ir Ilja neprieštaravo. Tačiau iš parduotuvės jie išėjo su keliais maišais, prikrautais mergaitiškais žaislais.

Net jeigu ji dar negreit sugebės juos paimti į rankytes.

Pakeliui jie sustojo mėgstamiausioje kavinėje, kur buvo gaminami vafliniai blynai. Ir tik atėjus vakarui jie grįžo namo. Bet durys buvo praviros, o juos sutiko tyla ir tamsa. Nė viena lemputė nedegė ir Ilja įjungė šviesą įeidamas į virtuvę, kur buvo jo žmona. Anastasija gulėjo ant grindų. Atmerktos akys ir prarastas kvėpavimas, o ties kakta plati žaizda, krauju padengusi jos šviesius plaukus.

Pirkiniai iškrito iš rankų, o krūtinė susispaudė neleisdama padaryti atodūsio. Ilja pribėgo prie žmonos drebančiais pirštais rinkdamas greitosios numerį ir numetęs telefoną šalin palinko prie Anastasijos bijodamas ją paliesti. Jo akys bėgiojo jos kūnų, o delną uždėjo jai ant pilvo tikėdamasis pajausti gyvybę. Tikėdamasis, kad tai tik iliuzija.

Bet minutės slinko ir niekas nesikeitė. Ašaros tekėjo vyro skruostais, jį kratė ir jis nesugebėjo susikaupti ties kūnu, gulinčiu jam ant kelių. Jis glostė žmonos plaukus, kratė už pečių prašydamas jos atsimerkti. Tada nutildavo ir kreivai šyptelėdamas įsirausdavo veidu į jos kaklą. Ji buvo šalta.

Ji buvo negyva.

Isterinis juokas pasklido po visą virtuvę ir Ilja negirdėjo net atvažiuojančios greitosios automobilio.

Jis nekreipė dėmesio į atvykusius žmonės, negirdėjo jų klausimų ir tik stipriau apkabino Anastasiją neleisdamas jiems atimti jos kūno iš jo rankų.

– Prašau, brangioji, prašau. Atsimerk. Tu negali… Negali…

Kirianas stovėjo nuošaly nesuprasdamas, kodėl jo mama miega ant grindų, kodėl tėtis atrodo toks nuliūdęs ir ką čia daro visi šie žmonės. Jam buvo penki. Ir jis laukė rytojaus, kada jie visi išvažiuos pas močiutę.

Televizoriaus ekranas staigiai pradėjo keisti spalvas, bet Ilja tik tuščiomis akimis žvelgė į pustuštį degtinės butelį. Jis dar turėjo sūnų.

Kreivai šyptelėdamas vyras rankų pirštais įsivėlė į savo plaukus ir palinkęs į priekį sušnibždėjo:

– Prašau… Aš negaliu palikti jo vieno… Negaliu…

Jis nebesekė savo minčių. Buvo per daug sunku galvoti. Viskas taip neteisinga.

– Tu jau apsisprendei, tai kodėl dvejoji? – pasigirdo balsas už nugaros ir krūptelėjęs Ilja atsisuko stodamasis. Prie lango su vėjo taršomomis užuolaidomis stovėjo gan jaunas vyriškis juodu paltu. Rankomis atsirėmęs į palangę jis žvelgė į pasimetusį vyrą. Žydrose akyse nebuvo jokių emocijų. Tik šaltis ir ramybė.

– Kas tu? – tepaklausė namo savininkas prieidamas arčiau atvykusiojo. Jis pastebėjo jo basas pėdas, bet susitelkė ties po nematoma plėve paslėptu žvilgsniu, kurio negalėjo turėti įprastas žmogus.

Per daug pavaręs, per daug nusivylęs, per daug matęs…

Ištiesęs ranką Ilja norėjo jį paliesti, įsitikinti, kad jis tikras, bet paskutinę akimirką susivaldė. Svečias buvo per aukštai. Jis buvo nepasiekiamas. Nepaliečiamas.

Sekdamas kiekvieną Iljos žingsnį šviesiaplaukis pakreipė galvą į šoną ir giliu  balsu pratarė:

– Aš Chamuelis.

Ilja nusijuokė. Jis neturėjo pažįstamų tokiu vardu.

– Kodėl tu čia, Chamueli? – pavargusiai pasiteiravo padarydamas kelis žingsnius atgal.

– Tu pats mane pakvietei, – svečias atsitraukė nuo palangės praeidamas į svetainę ir sustodamas ties knygų lentyna. – Tik nesuprantu, kodėl.

Vyras susimąstė ir jam atėjo tik viena mintis, kurią jis garsiai išsakė:

– Tu Dievas?

– Ne, – Chamuelis paėmė pirmąją pasitaikiusią knygą nuo lentynos apie skandinavų mitologiją ir pavartė pirmus puslapius. Spaudžianti tyla jo neveikė ir laikas jam buvo jaučiamas kitaip, todėl tik po poros minučių, kai Ilja jau apmąstė kitas teorijas, ištarė. – Dievas seniai mus visus paliko. O aš… tesu jo karys, – ir užvertęs knygą atsisuko į sustingusį Ilją. – Angelas, vaikštantis tarp mirtingųjų. Ilgus metus sklandantis tarp smėlių tėvo paieškose, bet, žinai…

Chamuelis padėjo knygą atgal į lentyną ir surakinęs rankas už nugaros ištiesė nugarą skvarbiai įsistebeįlydamasis į priešais esantį žmogų. Išsigandusį, pasimetusį. Nežinantį, ar tikėti. Jausmai didžiausia angelų silpnybė. Jie kariai, jie tik seka tėvo valia. Jie nebeturi nieko.

– … Viskas, ką aš radau, tai abejonės. Ir dar daugiau klausimų, – lėtai padaręs žingsnį į priekį Chamuelis sustingo žiūrėdamas skvarbiai Iljos širdį. – Ir aš daugiau nebežinau, kas teisinga…

Vyras patrynė akis atsisėsdamas ant sofos. Alkocholis akimirksniu ištirpo iš jo kūno palikdamas blaivų protą, bet lengviau nuo to nebuvo. Savo namuose jis jautėsi kaip įkalintas gyvūnas.

– Tu netiki, – pratarė Chamuelis vis dar stovėdamas prie lentynos. Ilja pakėlė į jį raudonas akis ir prunkštelėjo. Šviesiaplaukis tik klausiamai pakėlė vieną antakį, bet akys liko tokios pat tuščios ir šaltos.

– Ne kiekvieną dieną žmonės sutinka Dievo pasiuntinius, – Ilja šypsojosi, tačiau ši grimasa slėpė savyje kartumą.

– Tu pats mane pakvietei, – priminė.

– Tavo pasirinkimas buvo ateiti, – vyras pakilnojo pečiais nusukdamas žvilgsnį į šoną susimąstydamas. Jo balsas prarado tvirtumą. – Tai kodėl tu čia, Chamueli?

– Nežinau, – taip paprastai. Lengvabūdiškai.

Ilja įsipylė sau degtinės ir sukandęs dantis vienu gurkšniu ištuštino stiklinę. Pavartęs ją rankoje susiraukė ir iš visų jėgų metė ją į sieną netoli Chamuelio stebėdamas, kaip šukės išsibarsto ant grindų. Viena perbrėžė angelo skruostą palikdama kraujuojančią žaizdą, bet tas net nesujudėjo.

Vyras staigiai pakilo ant kojų ir prisiartinęs prie šviesiaplaukio griebė jį už švarko kvėpuodamas tiesiai jam į veidą ir piktai sugniaužė kumščius iki pabalimo.

– Nežinai? Nežinai?! – Ilja nevaldė savęs. Akys aptemo pykčiu. – Tu neišgelbėjai jos! Kai galėjai, tu neišgelbėjai! O dabar ateini ir sakai, kad nežinai? Tu juokauji?!

Chamuelis tylėdamas klausėsi ir vienu judesiu išsilaisvinęs iš gniaužtų padarė kelis žingsnius į šalį paniekinamai nužvelgdamas susigūžusį žmogų.

– Išgelbėjimas? – jo balse skambėjo metalas. – O ar verta gelbėti? Aš nematau nieko… Tik skausmą, – prisiartinęs prie Iljos Chamuelis bedė pirštu į jo krūtinę tyliai sušnibždėdamas. – Pažvelk į savo vidų. Kaltės jausmas, pyktis, abejonės… Tai kodėl tu taip laikaisi viso šio?

Vyras atsitraukė atgal nepatikliai stebėdamas ramų, bet grėsmingą karį. Jis papurtė galvą tikėdamasis nutrūkti nuo esamo pokalbio, tačiau jis vis dar stovėjo svetainėje, o priešais jį nepažįstamasis juodu paltu.

– Per tiek metų tu taip ir nesugebėjai suprasti žmonių, – sušnibždėjo Ilja užsimerkdamas. – Man tavęs gaila…

Chamuelis nesuprato, kodėl šio mirtingojo veide buvo atsispindėjusi užuojauta. Ir jo žvilgsnyje blykstelėjo nesupratimas. Vos kelioms sekundėms, tačiau akimirkai žydros akys tapo žmoniškesnės.

– Eik iš čia, – pavargusiai ištarė vyras nusisukdamas. Chamuelis stovėjo vietoje. Kažkas jam šnibždėjo, kad jis turi likti. Ilja metė į jį piktą žvilgsnį pro petį pakartodamas:

– Lauk ar tau parodyti, kur durys?

Angelas nieko nesuprato. Ar tai būtų teisinga? Bet jis jau seniai neskyrė juodos nuo baltos. Jis mąstė, o ant kaktos matėsi nedidelė raukšlelė. Ilja neiškentęs jau garsiai suriko:

– Tu nesupranti paprastų žodžių? Eik velniop!

Lengvai linktelėjęs Chamuelis išnyko taip pat greitai, kaip ir pasirodė.

Vyras sukrito ant sofos negalėdamas suvaldyti tekančių ašarų.

– Tėti? – tarpdury pasirodė tamsiaplaukis berniukas. Jis bijojo prieiti arčiau likdamas nuošaly. Ir Ilja negalėjo jo kaltinti. Per šį mėnesį jis pasikeitė. Jis nebebuvo tas rūpestingas tėtis, kaip anksčiau.

– Kirianai, grįžk pas save, – tepratarė vyras griežtai pažvelgdamas į savo sūnų. Tačiau vaikui apsisukus jis jau minkščiau sušnibždėjo. – … Ir… Atleisk… Atleisk man…

Ryte Kirianas sėdėjo prie lango stebėdamas prie jų kiemo stovinčius greitosios ir policijos automobilius. Apačioje buvo šurmulys, nuo kurio jis bandė pasislėpti. Ir tik keistasis benamis, žydromis akimis žvelgiantis į susibūrusią minią nuo kitos gatvės pusės, atrodė neįrašomas į šį paveikslą. Ir pirmą kartą jo krūtinėje užgimė kaltė.

Kirianas sėdėjo ant kelių ir atsirėmęs alkūnėmis į suoliuką piešė savo albume. Jau kelis mėnesius jis nekalbėjo. Močiutė priėmė anūką stengdamasi suteikti jam visą savo laiką ir kiekvieną dieną jie išeidavo į šalia esantį parką, kur Kirianas galėjo praleisti laiką su kitais vaikais, bet niekas nenorėjo su juo žaisti, o jis visą laiką praleisdavo su pieštukais.

Skaitydama laikraštį Tamara vis žvilgtelėdavo į savo anūką liūdnai šyptelėdama.

– Jis susitvarkys, – pasigirdo žemas balsas ir pasukusi galvą moteris pamatė sėdintį vyriškį juodu paltu ant šalia esančio suoliuko. – Vaikai tvirtesni už bet kurį suaugusį.

Žydros akys susidomėjusiai stebėjo mažą berniuką, nenutraukiantį rankų nuo savo piešinių.

– Meldžiuosi, kad taip ir būtų, – sušnibždėjo Tamara. Chamuelis susimąstė.

– Jūs ne prieš, jeigu aš pakalbėsiu su Kirianu? – pasiteiravo ir nesulaukdamas atsakymo patraukė prie penkiamečio grakščiai prisėsdamas ant laisvos vietos ir iš viršaus į apačią pažvelgdamas į vaiką. Nieko neprataręs jis paėmė gulintį pilką pieštuką ir popieriaus lapą. Tik dabar pastebėjo mažus žalius kareivėlius, viena eile stovinčius ant suoliuko. Nusisukęs nuo Kiriano Chamuelis sustingo. Iki šiol jis niekada nelaikė pieštuko rankose. Jo pirštai buvo pripratę prie sunkaus ginklo, bet dar niekada jam neteko laikyti šio žemiškojo įrankio.

Berniukas net nepakėlė į atėjusį akių ir akimirką jie sėdėjo tarsi du nepažįstamieji.

– Kirianai, tu juk girdi mane, – ištarė Dievo tarnas pravesdamas kreivas linijas ant balto popieriaus lapo ir nepatenkintai susiraukė. Jis braižė siluetus susitelkęs ties tyliu vaiko kvėpavimu. Žiema pasibaigė, bet tik atėjęs pavasaris vis dar dvelkė šalčiu. – Tiesiog nenori kalbėti, – ir nuleidęs žvilgsnį į tylintį berniuką ramiai ištarė. – Aš norėčiau pasakyti, kad man gaila. Juk aš galėjau padėti tavo tėvui, bet, žinai, dažnai, susidurdami su beprotybe, žmonės supranta galintys valdyti Likimą. Ir jie neklysta… Bet jų pasirinkimas… Jis griauna viską… Taip nutiko ir su tavo tėvu, – grįžęs prie paveikslo Chamuelis sučiaupė lūpas ramiai pratęsdamas. – Aš tave suprantu. Per tiek metų aš mačiau visko… – akimirkai jis sustingo stipriau suspausdamas pieštuką ir stengdamasis suvaldyti seniai prarastas emocijas karčiai nusišypsojo. – Tu, tikriausiai, manai, kad tavęs niekas neišklausys… O gal nepatikės… Bet žinok, aš patikėsiu. Visada. Tau net sakyti nieko nereikia. Tiesiog nupiešk. Nupiešk tai, ko tu bijai.

Chamuelis žiūrėjo, kaip Kirianas vis dar tylėdamas piešia, keisdamas spalvas.

– Gerai, tavo valia, – jis padėjo savo piešinį ant suoliuko priešais berniuko veidą. – Čia tau. Mano… Mano šeima, – ir pirštu parodė į neaiškius siluetus. – Mano tėvas ir broliai. Aš turiu daug brolių… Bet jie visi dingo. O tėvas… Nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau jo baslą, – jis grąžino žvilgsnį į sėdintį ant žemės vaiką ir jį pagvelbė vos jaučiamas liūdesys. – Taip, nekoks iš manęs menininkas. Dar susimatysim, Kirianai.

Ir dingo palikęs tik savo piešinį. Kurį laiką berniukas neatsitraukė nuo savo darbo ir tik pabaigęs spalvinti surinko visus daiktus nepamiršdamas ir nepažįstamojo piešinio. Jis patraukė prie ant suoliuko sėdinčios močiutės ir jie grįžo namo. Jau buvo vakarienės laikas.

O ant siuoliuko gulėjo Kiriano piešinys, kurio kampus draskė vėjas. Ištiesęs ranką Chamuelis paėmė jį ir pirmą kartą sunkiai atsiduso jausdamas vis augančią kaltę krūtinėje.

– Žmonės tokie sudėtingi, – sušnibždėjo sulenkdamas vaiko piešinį, kuriame buvo pavaizduotas pats Chamuelis, tik su sparnais. Juodais sparnais. Ir kraujuojančia širdimi…

– Drambliukų sergėtoja

Menas kaip simbolis

Apskritai žodis simbolis yra techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę.

Pirmiausia, meno kaip simbolio sampratai paaiškinti yra pateikiamas Platono dialogo „Puota“ pavyzdys. Sakoma, jog kadaise žmonės buvo apvalios būtybės, netinkamu elgesiu užsitraukusios dievų rūstybę ir buvusios perpjautos perpus, todėl nuo to laiko kiekvienas ieško savo antrosios puselės. Tad kiekvienas žmogus yra tarsi nuolauža, o meilė – tarsi viltis, kad toji nuolauža gali tapti visybe. Iš čia akivaizdu, kad meno grožio, meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio. Tad menas čia yra simbolis to, kad kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su savuoju papildiniu galinti sudaryti darnią visumą.

Taip pat teigiama, kad kiekvienas ypatingas susitikimas su menu leidžia patirti ne tai, kas ypatinga, bet patiriamo pasaulio ir žmogaus ontologinės padėties jame totalumą, o kartu ir žmogaus baigtinumą transcendencijos akivaizdoje. Hegelis meno grožį buvo apibrėžęs kaip „ juslinės idėjos regimybę“, kas reiškia, kad juslinėje grožio apraiškoje iš tiesų iškyla idėja, kuri ir atveria mums akis. Godameris tokį teiginį vadina idealistiniu paklydimu ir prieštarauja teigdamas, kad meno simboliškumo pamatas yra nepaliaujamas nuorodos ir paslėpties žaismas. Tad meno kūrinio esmė yra ta, kad jis tiesiog yra.

Menas ne tik atskleidžia prasmę. Veikiau jau reikėtų sakyti, jog jis paslepia prasmę tvirtame pavidale, kad ji neišsisklaidytų ar neišsektų, o būtų įtvirtinta ir išsaugota darinio konstrukcijoje.

Tai leidžia sakyti, kad meno kūrinyje yra kažkas daugiau nei tik reikšmė, kurią neapibrėžtai suvokiame kaip prasmę.

Pagal Goethes ir Schillerio pasirinktąją simbolio sąvoką, simbolis ne tik nurodo reikšmę, bet ir aktualizuoja ją – jis reprezentuoja.

Nurodoma, kuo meno kūrinys skiriasi nuo visų gamybinių žmogaus pasiekimų amatų ir technikos srityje. Šių procesų rezultatai tėra tik įrankiai, instrumentai, o meno kūrinys reiškia būties prieaugį. Tad skirtingai nei gamybiniai procesai, meno kūrinys nėra nei pakeičiamas, nei pakartojamas. Būtent dėl šios priežasties fotografija yra vadinama tiesiog reprodukcija – teigiama, kad joje nebėra to vienkartinio įvykio, kuris yra meno kūrinyje.

Jau iš antikos laikų kyla suvokimas, kad menas visuomet yra mimezė, t.y. jis visuomet kažką vaizduoja, imituoja.

Išskirtinis meno bruožas – tai, kas jame vaizduojama, nesvarbu, ar turi daug, ar mažai, ar visai neturi reikšmių, priverčia mus stabtelėti ir pritarti, kaip kad būna kažką atpažinus.

Vaizduojantis meno kūrinys nevaizduoja nieko, kas nebūtų jis pats, t.y. jis jokiu būdu nėra alegorija, kuria sakoma viena, galvoje turint ką kita.

Kiekvienas yra raginamas atsiverti kalbai, kuria byloja meno kūrinys, ir išmokti ją kaip savąją.

– Drambliukų sergėtoja

Fantasmagorija

Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia.

   Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo per balas bėgančią minią su skėčiais. Visi skubėjo. Jis ieškojo. Pažvelgusi į viršų atsidusau ir atsistojusi lėtai patraukiau prie fotografo. Palietusi jo petį priverčiau atsisukti. Jo viskio spalvos akyse buvo įžvelgiamas nusivylimas. Užsimerkusi šyptelėjau ir apglėbiau jį per kaklą. Kažkur tolumoje skambėjo Bacho kompozicija, bet ją užgožė lietaus simfonija. Šiandien atėjo.

    Jis neskubėdamas rūkė cigaretę vis gurkštelėdamas jau šaltos kavos ir želgdamas į miesto begalybę pro šešiolikto aukšto langą. Kol fotografas buvo paskendęs savo mintyse, maitinau jo mažą vėžliuką Džiazą. Padarėlis lėtai ištiesdavo savo kaklą ir paimdavo morkos gabaliuką iš mano rankų. Jis turėjo savo narvą, tačiau laisvai vaikščiodavo po kambarį. Mėgdavau stebėti jo kelią nuo svetainės į virtuvę. Jam tekdavo įveikti nedidelį pakilimą tarpdury. Bet Džiazas nepaprastas vėžliukas. Jam patinka kliūtys.

    Fotografas išmetė jau ketvirtą cigaretę ir atsisukęs į mane bespalvėm akim pareiškė:

– Šiandien mano vienintelė galimybė ištrūkti iš čia. Netrukdyk.

– Žinoma, – nusišypsojau. Krūtinėje liūdesio fantomai šoko valsą.

Atidaręs spintą vyras išsitraukė savo brangiausią švarką. Apsivilkęs baltus marškinius ir kaklaraištį iš spintelės paėmė auksinį laikrodį. Susitvarkęs plaukus lediniais žingsniais išėjo iš buto griebdamas raktus nuo mašinos. Tyloje ėjau iš paskos. Šiandien aš būsiu niekas.

    – Sveiki, pone Greisai. Jau pradėjau jaudintis, kur dingote, – tarė senas vyrukas paspausdamas ranką fotografui. Stovėjau šalia jausdama tik šaltį. Visi aplinkui šypsojosi, bet jų širdyse grojo demonai.

– Atlleiskite, kamščiai, – pareiškė fotografas apsidairydamas, o tada pasiteiravo. – Panelės Jahijos dar nėra?

– Ji ten, – pirštu parodė vyrukas į prie sienos su vyno taure stovinčią moterį. – Ji liko sužavėta jūsų darbais.

– Aš taip pat esu sužavėtas, – šyptelėjo fotografas patraukdamas prie moters raudona suknele. Jos šviesūs plaukai dengė pečius, žalios akys buvo tarsi manija. Grakščiais judesiais moteris padarė kelis gurkšnius lengvai šypsodamasi.

– Ką manote apie šiuos darbus? – prisiartinęs paklausė fotografas. Jis negalėjo atitraukti akių nuo jos baltos ir švelnios odos. Nustebusi Jahija atsisuko į atėjusį pašnekovą, bet maloniai palaikė pokalbį:

– Manau, modeliai parinkti tinkamai, spalvos suteikia nežemiškumo jausmą. Šie darbai gali pritraukti daug rėmėjų.

Minutėlę patylėjusi moteris prisiartino arčiau. Pakėlusi vyno taurę atsigėrė palikdama raudonų lūpdažių pėdsaką. Jos kvepalai apsvaigino fotografo mintis.

– Jeigu tik žinoti, su kuo palaikyti ryšį, – pratęsė. Ir pažvelgusi į mane paniekinamai šyptelėjo. – Tikiuosi, mums niekas netrukdys.

Fotografas pasitaisė kaklaraištį ir apglėbęs Jahiją už nugaros patraukė prie gėrimų.

– Šiandien mano diena.

    Gulėjau ant grindų išsidrėbdama kaip medūza. Baltos lubos dažnai keitė savo spalvą. Džiazas nejudėdamas gulėjo šalia. Paskutiniai fotografo darbai buvo tolimi nuo jo įprasto stiliaus, pirminės idėjos. Viskas keitėsi.

– Kopija niekada neprilygs originalui, – sušnibždėjau. Laikrodis per visą kambarį skelbė apie savo drovią egzistenciją. Fotografas pradingo visam vakarui. Atsisėdusi sukryžiavau kojas ir iš nedidelės lėkštutės paėmiau mažą morkos gabaliuką. Padaviau jį Džiazui, tačiau atsako nesulaukiau. Padarėlis net nepajudėjo. Prislinkusi arčiau pabandžiau jį pažadinti. Jo mažos akutės buvo užmerktos. Kojos tysojo be jokio judėjimo ženklo. Morkos gabaliukas nukrito ant grindų. Vėžliukas tylėjo. Šiandien buvo jo paskutinis rytas.

    – Kodėl jūs čia? – pasiteiravo psichologas tušinuku vis kažką brūkšteldamas savo užrašuose. Fotografas, pavargęs po vakarėlio, atsirėmė į sofą ir abejingai pratarė:

– Mano vėžliukas mirė.

Psichologas pakraipė galvą, o tada kreipėsi į mane:

– Kuo jis buvo svarbus jums?

Priešais esančiame lange mačiau savo atvaizdą: juodi paakiai, išblyškusi oda, susivėlę plaukai. Priešais sėdintis vyriškis laukė atsakymo, o aš tik drebančiu balsu sušnibždėjau:

– Jis buvo tikras.

Fotografas nusijuokė; lauke pradėjo lyti; kambariai liko tušti.

– Ko jūs šiuo metu siekiate? – pratęsė savo klausimyną psichologas.

– Noriu atsikratyti Jos, – pirštu baksteldamas į mane pareiškė. Susigūžiau. Buvo silpna. Lyg mano išnykimas artėtų. Vyriškis neskubėdamas pakeitė kojų poziciją ir pasitaisęs savo akinius kreipėsi į mane:

– Kodėl tu basa?

Paželgusi į savo pėdas prikandau lūpą. Basa? Iš tiesų, kodėl? Išgąsčiu pilnom akim pažvelgiau į psichologo vietą, bet jo ten nebuvo. Liko tik tušinukas; už kelių gatvių kartoninėje dėžėje slėpėsi išmestas kačiukas. Tai jo paskutinis atodūsis. Šiandien kažkas verkia.

    Žvelgiau į tuščią Džiazo narvelį. Dūmų kvapas pasklido po visą kambarį. Fotografas laukė Jahijos skambučio. Šiai moteriai nerūpėjo jo talentas ir valandos, sugaištos prie darbų. Televizorius rodė vaikiškus filmukus. Naivius, bet gražius. Šypsodamasi galvojau apie Džiazą. Jis buvo viskas, kas liko iš šio pasaulio. Suskambo telefonas. Fotografui akimirksniu pakėlus ragelį sunkiai atsidusau.

– Klausau, – tarė įsipildamas vyno.

– Atleiskite, jeigu trukdau. Tai Jahija. Skambinu dėl jūsų darbų, – pasigirdo saldus balsas kito ragelio pusėje. Pakilusi padariau kelis žingsnius į kambario vidurį.

– Nieko tokio. Nieko svarbaus nedarau. Jums visada pasiruošęs sugaišti laiko, – kalbėjo fotografas. Liūdnai žengiau dar kelis žingsnius balkono link. Vėjas smarkiai apglėbė mano skruostus.

– … čia dėl to, apie ką kalbėjome. Kaip ir minėjau, daugelis susidomėjo jūsų darbais. Jeigu tik galite… – nebegirdėjau, nebesiklausiau. Tai buvo pabaiga. Ranka paliečiau turėklus ir nugara atsisukusi į miesto pusę paskutinį kartą paželgiau į save.

– Sudie, – tariau sau.

Fotografas akimirkai sustingo. Lyg emocijų taurės sudužtų išpildamos viską ir išlaisvintų nuo atminties, esančios taip giliai, kad buvo išrauta su šaknimis.

– Greisai? – girdėjo moterišką balsą. Atsipeikėjęs vyriškis priėjo prie veidrodžio ir patenkintas pasitaisė savo švarką ištardamas:

– Taip, galime susitikti. Šiandien aš laisvas.

– Drambliukų sergėtoja

Neskraidantysis III

Unikalusis, ei, unikalusis!
Tu negirdi mano balso? Na?

„ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čia
Kreipiesi. Ant uodegos nelipk!“

Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, –
Ir kūrėjas, ir poetas.

„ Žmonės davė man kitą vardą.
Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“

Unikalusis! Užtenka marazmo!
Tu Drakonas esi, ne sliekas.
Užtenka man apie žmones kalbėti.
Tu juk aukščiau jų. Tu tobulesnis.

„ Žmogau, patylėk. Nesuprasi!
Suprask, kad Pardaviau aš dangų.
Nieko atgal nesugrąžinsi.
Sliekas aš. Ir užtenka apie tai!“

Unikalusis… Ne, tu Užsispyręs!
Asilas tu, ne Sliekas. Taip!
Tu Drakonas…

„ Bet Drakonas besparnis!
O besparnio likimas – žemė.
Nerašau nei eilių, nei dainų,
Ir gyvenu nuo šiol urve.
Išeik, žmogau, per daug linksmas!
Į laiminguosius skaudu žiūrėti man.
Aš klaida gamtos, bjaurybė!
Taip ir būsiu žemėje nuo šiol…“

Ne, besparni, tu – idiotas!
Atsisakei nenaudai tu savo.
Reikėjo svajoti. Kovoti!
O tu užgesai, kaip vakarykštis laužas.

„ Žmogau, juk buvai tu Aukštumoje!
Ir žinai, kad gimė mažylis.
Jaunojo Drakono jūra,
Aš skrydį mačiau šiandien.
Kodėl jie gali, o aš – ne?
Aš gi kaip jie iš kiaušinio to pačio.
Aš gi irgi odinis, su ugnimi.
Bet Dievas sparnuose man atsisakė
Kodėl nevertas aš?
Kodėl ne mano Kibirkšties kaimynas?“

Unikalusis, juk visa tai nesąmonė…

„ Baik, baik, žmogau!
Tau nesuprasti mano skausmo!
Tu gimęs vaikščioti, o aš – skraidyti.
Bet vaikštai tu, o šliaužiu aš.
Išeik. Žinoti tavęs nenoriu!“

Aš tyliai išėjau,
Ilgai mąsčiau nakties tyloj.
Daug kartų sakiau Drakonui, –
Apie svajones paskraidyti

Mėnulio šviesoj, tarp žvaigždžių.
Tik vienas aš jį supratau –
Juk to paties geidžiau.

Unikalusis… Koks gi tu silpnas.
Tu Sliekas, nors ir Drakonu mato tave visi…

Drambliukų sergėtoja

Neskraidantysis II

Unikalusis, kur tu dingai?
Kodėl dulkėmis aprėptas?
Girdėjau, nusėdo poetinė ugnis,
Liūdnas žvilgsnis, nuotaika mirus.
Ei, besparni, perskaityk gi man…
Kaip, nerašai? Prasmės nematai?
Nyksta talentas purve.
Nė vieno ženklo minties?

„ Aš dabar beveik tik sliekas,
Dieną ir naktį rausiuosi žemėje.
Sunku žmogui laukuose vargti,
Štai ir pašaukimas mano.
Aš juk stiprus. Galiu viską!
Mane giria, stato pavyzdžiu…“

Unikalusis, Drakonai ne žirgai!

„ Bet man tai rėmai, riba!
Aš pavargau parsiduoti svajonei.
Jai neišsipildyti, aš tai seniai žinau.
Taip, dirbu pasauly žmonių…
Aš noriu būti naudingas.
Sakau, aš reikalingas čia visiems!
Neverta apie kvailus skrydžius galvoti!“

Unikalusis, bet tu gi norėjai!
Norėjai visa tai išbandyti.
Tos eilės apie skrydžius ir vėjo skonį,
Apie negirdimą ilgesio šaukimą!
Unikalusis, tu visa tai išdavei?
Netylėk, och, koks žvilgsnis tavo piktas!

„ Išeik, erzini, kvailas gyventojau!
Nesuprasi tu mano žingsnių minties.
Ne mano jėgoms viską pakeisti,
Aš noriu būti naudingas kitiems!
Ką padaryti, jeigu taip viskas vyksta, –
Tu juk pats man tai sakei.
Siūlei susitaikyti, išlikti stipriu.
O dabar staiga viską pamiršai?
Aš susitaikiau, radau savo vietą.
Atnešu naudą dabar šiai šaliai.“

Unikalusis… O kaip gi dangus?

„ Praeity tas dangus. Dabar žemė mano vieta.
Šis kvapas – mano mažas pasaulis.
Šis laukas – arčiau nei namai…“

Unikalusis, tu kaip žmogus…

„… klaidingai gimęs Drakonu.“

-Drambliukų sergėtoja

Neskraidantysis I

Unikalusis, puslapių nedegink,
Kurie eilėmis vėjo nešami.
Sieloje tu – tobulasis paukštis,
Tikrovėje nė kiek neskraidantysis.

Tu talentingas, didžiuokis,
Ir kam dėl kvailumo liūdėti?
Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,
Laikas kalbėti atvirai.

Ei, ugnį ryškią savo pagesink!
Nepyk, būk gi rimtas.
Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?
Neįprasta, nors ir nelengva.

„ Tu nežinai, nematai šito,
Kai kvėpuoji ir jauti vėją.
Kai girdi, dangus tave kviečia,
Bet jam atsakyti tu negali.

Aš Drakonas, klaidingai gimęs besparniu.
Ir skraidau aš tik sapnuose…“

Unikalusis, ir aš tavo pasauly.
Žmogus, bet kaip tu, toks pat.

Ir manęs rytais šaukiasi dangus,
Švelnus oras įkvepia sielą.
Klaidingai gimęs suluošintu.
Klaidingai Drakonams nereikalingas tu.

Aš gi dvikojų bandoje esu,
Vienatvėj svajoju apie sparnus…
Neištaisyti mums nieko šiuo metu,
Unikalusis, susitaikyt, ir išlik stiprus.

„ Štai, imk, aš rašiau apie Bepasaulį.
Tai rojus žmonėms ir Drakonams.
Kur nėra karų, jokio niokojimo ir dūmų, –
Mums su tavimi ten būtų ramu.

Ten galėtume skraidyti, kai tik panorėtum,
Jokiam vėjui nereikia sparnų…
Aš neverkiu, aš stiprus, aš gi Drakonas!”

Tu poetas. Pažeidžiamas ir kuklus.

-Drambliukų sergėtoja

Šaknys

Užvirus arbatinukui Aleksandras įsipylė juodos arbatos; keli vandens lašai pateko ant rankos skaudžiai nudegindami šviesią odą. Bet vaikinas lyg to nebūtų pastebėjęs neįskaitoma išraiška įbėrė cukraus ir atsisėdo prie stalo garsiai šaukšteliu trankydamas į puodelio kraštus. Jis mąstė apie viską ir apie nieką tuo pačiu. Bet jis nebuvo pasimetęs, ne. Aleksandras net tikėjo, kad galiausiai viskas įvyko taip, kaip turėjo būti.

Aplinkui esančiuose daugiabučiuose šviesa degė vos keliuose languose. Mašinų spalvos pasiskirstė į dvi: šviesias ir tamsias. Tik ryškūs žibintai apšvietė tolumoje esančius namų stogus ir kelius.

– Tu įsitikinęs, kad nori čia likti? – eilinį kartą pasiteiravo Sofija, graudžiai žvelgianti į brolio nugarą.

– Taip, – šiame atsakyme nebuvo girdima nė viena emocija. Tik sunkus ir šaltas metalas. Vaikinas net neatsisuko į pašnekovę tuščiu žvilgsniu stebėdamas savo paties pamaišomą arbatą. Jis gerbė seserį. Kaip vyresnysis brolis jautė pareigą ją ginti ir saugoti. Ne vieną kartą girtą tempė namo iš klubo ar draugų susibūrimo, valė ašaras po ne abipusės simpatijos ir duodavo patarimus, kaip įsilieti į bendraklasių kompanijas, nors pats laikėsi nuo jų atokiau, ir ne dėl baimės būti atstumtam ar nesuprastam, kaip galėtų pagalvoti dauguma psichologų bei mokytojų, o dėl to, jog jam jų nereikėjo. Kvailiai tie, kas mano, jog žmogui reikalingas žmogus. Ir sesers jis nemylėjo. Gerbė, taip, bet jokios meilės, kaip šeimos narei, nejautė. Todėl po mokyklos užbaigimo, išsikraustęs į kitą miestą studijoms, Aleksandras nejautė jokio ilgesio namams ar traukos paimti telefoną į rankas ir bent parašyti žinutę, pasiteirauti, kaip sekasi. Jį patį erzino tokie bereikšmiai pranešimai. Lyg šis klausimas galėtų kažką pakeisti, lyg žmonėms nebūtų nusispjauti, kaip sekasi kitiems. Tai tik etiketas, verčiantis bjaurėtis savo patosiškumu.

– Klausyk, aš žinau, kaip tau dabar sunku, man irgi nelengva. Bet kartu mes sugebėsime tai iškęsti, viskas bus gerai, – kalbėjo Sofija padarydama kelis žingsnius pirmyn, bet pamačiusi bejausmį žvilgsnį lango atvaizde sustojo rankas sudėdama ant kelnių. Nervingai prikandusi lūpą ji kiek padvejojo, bet tada tyliai sušnibždėjo, lyg tikėdama, jog niekas jos daugiau neišgirs. – Jis buvo mūsų tėvas.

Aleksandras tik išraiškingai pakėlė vieną antakį, ar nustebime, ar abejonėje, ir padarė karštos arbatos gurkšnį. Susimąstė. Iš tiesų, kada viskas prasidėjo? Juk būdamas vaikas jis kiekvieną dieną laukė tėvo, kuris turėjo paimti jį iš darželio. Ir nors jis ateidavo vėlai, kai berniukas likdavo vienas grupėje, nes kitų vaikų tėvai seniai buvo atėję atsiimti savo atžalas, Aleksandras niekada nepyko, nekėlė isterikų. Jis laukė ant suoliuko apsimovęs savo batelius ir rankose laikydavo piešinį, kurį kiekvieną dieną padovanodavo tėčiui arba mamai. Jis nesiskundė, kad lieka vienas ir neturi, su kuo žaisti. Jis tik laukdavo akimirkos, kai galės paimti tėtį už rankos ir kartu grįžti namo.

Vieną kartą jis paėmė Aleksandrą iš darželio per pietus, kiti vaikai jau miegojo savo lovose sapnuodami pirmuosius sapnus. Tą dieną tėvas atrodė iš tiesų laimingas. Jie nuvažiavo į juvelyrinių papuošalų parduotuvę ir kelias valandas bandė išrinkti apyrankę mamai. Berniukas buvo patenkintas, jog jo nuomonė yra įvertinta, ir jis net nepastebėjo plačias pardavėjos šypsenas ir tėvo rankas, kurios slinko jos pečiais žemyn lengvai glostydamos nugarą. Ne, jis viską matė ir girdėjo. Ir net prisimena garsų moters juoką ir paraudusius skruostus. Gal jeigu Aleksandras būtų buvęs kiek vyresnis, jis suprastų situaciją, tačiau jis buvo tik vaikas, vos mokantis skaityti, ir tėvo bendravimas su pardavėja jam neatrodė kažkuo neteisingas. Jis ir pats darželyje dažnai apkabindavo kokią mergaitę, jeigu ji skaudžiai nukrisdavo nuo supynių arba nupiešdavo jam piešinuką. Bet kažkur krūtinėje nepažįstamasis balsas bjauriai juokėsi iš jo paties. Vaikai nujaučia daugiau, negu supranta. Tai didžiausia jų silpnybė. Ir tik paaugęs Aleksandras suvokė, kad tą dieną tėvas melavo. Melavo ne tik jam ir mamai, bet ir tai jaunai pardavėjai.

– Tavo sūnus turi gerą skonį, – nusišypsojo moteris pakuodama dovaną į mažą baltą dėžutę. Tėvas atsisuko į prie kasos stovintį vaiką, žvelgė į jo šypseną savo pilkomis akimis ir jo veide buvo matomas pasišlykštėjimas. Neaiškiai iškreipęs pusę lūpos jis nužiūrinėjo berniuką nuo galvos iki kojų tarsi įvertindamas ir suteikdamas jam įkainį. Tik greitai prarado susidomėjimą, alkūne atsirėmė į šalia stovinčią spintelę ir nupurtė nematomas dulkes nuo savo juodo palto apie kažką mąstydamas, o veidą iškreipė atšiauri šypsena.

– Jis man ne sūnus. Padedu seseriai prižiūrėti šią beždžionę.

Pardavėja tik plačiau nusišypsojo, o Aleksandras liko stovėti nuošaly sekdamas kiekvieną tėvo judesį, tarsi bandydamas prigauti jį mele. Tačiau net tas šlykštus vidinis balsas rėkte rėkė, jog tai tiesa.

Keista.

Juk tėvas net sesers neturi. Bet mamai patiko parinkta apyrankė – sidabrinė su maža penkiakampe piramide. Jie šventė trejų metų sukaktį kaip šeima ir valgydamas nupirktą tortą Aleksandras daugiau neprisiminė nė tos pardavėjos, nė jų pokalbio. Tik kažkodėl jis daugiau nebelaukė tėvo ant suoliuko su piešiniu rankose ir apsimovusiais bateliais, kaip anksčiau.

O vėliau gimė Sofija.

Ir viskas klostėsi gerai. Jie ir toliau atrodė, kaip normali šeima. Tiksliau, įdėjo visas pastangas, kad niekas negalėtų nė žodžio pasakyti. Bet amžini tėvo vėlavimai iš darbo, slepiami skambučiai ir agresija savo šeimai galiausiai tapo kasdieniniai pykčių katalizatoriai. Ir kol motina stengėsi išsaugoti vadinamosios šeimos likučius, tėvas jau seniai nebematė tame prasmės, grįžinėjo namo paryčiais girtas. O kai Aleksandrui sukako dvylika, jį išmetė iš darbo. Ir, atrodo, jokios priežasties tam ir nebuvo. Jis ateidavo į darbą laiku, atlikdavo viską pagal grafiką ir išeidavo lygiai šeštą vakaro. Bet kas nori logistikos skyriuje laikyti konservatiškų pažiūrų vidutinio amžiaus vyriausiąjį specialistą, kuris į visus žiūri iš viršaus, nors pats tėra mėšlo dėmė, užstrigusi ant bato pado. Kuris vidury nakties atsiliepia į eilinės meilužės skambutį, bet esant problemoms darbe viską palieka savo kolegoms. O dar laukė pagarbos, kvailys.

Ir jeigu anksčiau Aleksandras gyveno tarsi be tėvo, viskas pasikeistė gan staigiai. Nuo mažens jis nesikišo į jo reikalus, neprašė dėmesio ir net jautėsi nejaukiai, kai reikėdavo jį apkabinti gimtadienio ar kitos šventės proga. Bet po eilinių išgertuvių tėvas grįžo namo apie vidurnaktį. Visi jau miegojo, tik Aleksandras vartėsi nuo vieno šono ant kito nesugebėdamas sumerkti akių. Paskutiniais metais nemiga vis stipriau įsirėždavo į jo protą neleisdama atsipalaiduoti. Juodi paakiai, kaip kišenės. Nors daiktus slėpk.

Tėvas pradarė kambario duris ir įžengė į berniuko kambarį. Iš pradžių buvo mintis, jog jis nesugebėjo atpažinti savo miegamojo, bet kai vyras tikslingai atsisėdo ant lovos krašto sunkiai atsidusdamas, Aleksandras apsimetė miegantis. Jis girdėjo, kaip čiužinys palinko nuo esamo svorio, ir tik stipriau suspaudė akių vokus.

– Žinai, o juk aš mylėjau tavo motiną, – lėtai, nelygiai alsuodamas, pratarė tėvas. – Bet atsiradai tu.

Aleksandro širdis spurdėjo krūtinėje, todėl jis stengėsi nurimti. Tačiau tarsi iš plaučių plėšomi atodūsiai nepalengvino suvaldyti drebančius rankų pirštus.

– Ji vis kaltina mane, bet kaltas esi tu ir tik tu. Tu provokuoji mane, kiekvieną kartą, kai savo žaliomis akimis žvelgi kiauriai mano sielą, lyg aš būčiau kažkuo blogesnis už kitus, – kalbėjo jau pakeltu balso tonu prisiartindamas prie miegančiojo berniuko ir pažvelgdamas į jo ramų veidą. – Ir dabar atrodai kaip nekaltas angelėlis. Su tokia išvaizda tik prostitute dirbti. Gaila, kad tu gimei Aleksandru, – ir po kambarį pasklido bjaurus juokas. Berniukas stipriau pajuto alkoholio kvapą. – Iš Aleksandros bent jau būtų naudos.

Suspaudęs rankomis antklodę ir prikandęs lūpą vos ne iki kraujo, Aleksandras stengėsi nepravirkti. Jis niekada nesuprato, kodėl tėvas taip elgiasi. Bet žmonės visada buvo linkę savo klaidas priskirti kitiems.

Atsistojęs vyras kažką neaiškiai murmėjo sau po nosimi, sustingo prie knygų spintelės ir susiėmęs už jos kraštus užsimerkė.

– Aš daviau tau gyvybę, nešiojau ant rankų, maitinau, o tu štai kaip man atsidėkoji! Mažas nevisprotis! – spinta kartu su visais daiktais lėkė ant grindu. Knygos nuslinko į kambario užkampius, o stiklinės vėžliukų statulėlės, kurias Aleksandras rinko nuo penkerių, su triukšmu skilo į mažiausius šipuliukus. – Manai, nesu vertas būti šeimoje? Manai, nesu vertas būti tavo tėvu? Nori mus išskirti, taip? Nori? Pripažink tai, – rėkė tėvas pribėgdamas prie vaiko ir griebęs jį už pečių pradėjo stipriai purtyti. Žalios akys, kuriose atsispindėjo tik ramumas, šaltai žvelgė į vyrą. Neiškentęs jis skaudžiai atstūmė Aleksandrą į lovos kraštą. Kakta pradėjo bėgti šiltas skystis. Prilietęs ją drebančiais pirštais vaikas pamatė kraują. Akimirksniu pajuto galvos svaigimą ir lyg pro rūką girdėjo šauksmus. – Tu nieko vertas! Be manęs tu niekas!..

Tačiau ausis užgulė, o akys merkėsi. Jis girdėjo atlėkusią motiną ir du balsus, pasiekiančius jo ausis. Jis nusišypsojo nuo to, kaip viskas kvaila. Keista ramybė.

Vaikinas išgėrė arbatą, o puodelį paliko kriauklėje.

– Aš niekada nebuvau jo sūnus, – teištarė  pertraukdamas nejaukią tylą virtuvėje. Sofija krūptelėjo lyg nusidegindama ir plačiomis akimis įsistebeįlijo į priešais stovintį brolį. – Tu nesi tokia kvaila, kad nebūtum to pastebėjusi.

Aleksandras gerbė seserį, bet jos naivumas skaudžiai spaudė šonkaulius su tikslu sulieti juos į vieną esybę.

– O gal tu viską pamiršai? – jis nelaukė atsakymo. Sofija nusuko žvilgsnį į šoną suspausdama pirštus į kumštį priešais save.

Kai tikrovė šešėliu persekioja ir sapnuose, žmogus pradeda tikėti haliucinacijomis. Kažkas tai pavadintų beprotybe, o kas realybės suvokimu. Netikrovės įrodyti neįmanoma. Jeigu vieno žmogaus pasąmonė nėra apribota idiotiškais principais ir stereotipais, kaip kitų, ar tai reiškia, kad jis išprotėjęs?

Aleksandras seniai pripažino, kad jo tikrovė gilesnė, atmetanti viso materiališkumą.

Jis mėgo žiūrėti filmus apie psichopatus ir serijinius žudikus. Jų šaltumą, pamišimą ir ideologijas. Iš mokslinės pusės jį domino, kas veda žmones. Kodėl jie taip priklausomi nuo aplinkinių dėmesio, jų pripažinimo, savęs išaukštinimo virš kitų? Kodėl jiems taip svarbu būti kažkuo šioje tikrovėje, jeigu už jos ribų visi yra niekas, ir ateity laukia tik nebūtis? O juk viskas taip paprasta. Visi turi baimes, tikėjimą ir norą. Tik tikėjimą ne dievais, ne. Jokiu būdu. Tikėjimą savo pareigos teisingumu. Tačiau jeigu krikščionis, laikydamas rankoje Bibliją, žudytų nusikaltėlius Dievo vardu, net neprašydamas jo atleidimo, įsitikinęs savo, kaip Dievo sūnaus, pareiga? O jeigu jis pamišėlis, tikintis, jog angelai jam šnabžda, kad jis išrinktasis. Kad tik jis gali išgelbėti žmones nuo jų nuodėmių, o mirtis tėra naujos gyvybės pradžia? Jo siela patektų į rojų? Tai būtų iš tiesų ironiška.

Bet tokia saviįsitikinimo galia, didžiausia žmogaus silpnybė, vedanti link žmonijos žlugimo, kiekvieną atskirai.

Aleksandras seniai susitaikė, kad jo laukia kelias į pragarą.

Kaip ir jo tėvo.

Po mirties jie kartu degs ant laužo likusią amžinybę. Atrodo, toks neapibrėžtas laikas. Dabarties ateitis turi tik vieną perspektyvą ir Aleksandras vis labiau įsitikina viso beprasmiškumu. O jeigu nėra jokio rojaus ir pragaro? Tik tuštybė, kurioje dingsta visos sielos, kur nėra nė atminties, nė išgyvenimų, nė gyvybės?

Jis turėtų verkti, kelti isterikas, plėšyti antklodes ir tūnoti kampe prakeikiant gyvenimo neteisingumą. Bet jis negalėjo. Jis seniai priėmė esamą vietą, apatija įleido savo šaknis negailėdama pradraskyti krūtinės paliekant gilius randus. Ji tarsi didelis medis, kiekvienais metais augantis vis platyn, kad nepaliktų nė vieno langelio, užkampio ar skylutės tokiems bereikšmiams dalykams, kaip emocijos.

Tik naktimis būdavo sunku užmigti.

Iš lūpų sklido tylūs maldavai, negirdimi žmogaus ausiai. Kiekvieną rytą Aleksandras laukė stebuklo. Bet ateinanti diena niekuo nesiskyrė nuo kitų ir tikėjimas po truputį blėso. O jeigu ir atsirasdavo, atsiklaupti ant kelių jis galėjo tik prieš patį Velnią. Jis vienintelis nepaliko berniuko, augino jį tarsi savo vaiką. Tamsa sugeba išgirsti ir užjausti. Tamsa nesislepia už tokių žodžių kaip moralė. Tamsa vienintelė verčia dar jausti kažką.

– Aleksandrai, aš… Prisimenu viską, – pradėjo Sofija paimdama stiklinę iš spintelės ir įsipildama vandens. Drebančia ranka ji priglaudė stiklinę prie lūpų ir padarė nedidelį gurkšnį. Ji niekada negalės pamiršti motinos verksmus kiekvieną vakarą, amžinai alkoholiu smirdantį tėvą ir brolį, kuris negrįždavo namo naktimis bijodamas užtikti girtą vyrą. Ir jeigu su Sofija tėvas elgėsi gan ramiai, tai Aleksandrui jis jautė nepagrįstą pyktį ir pasišlykštėjimą. Ne kartą pakeldavo ranką prieš vaikiną, siekdamas pamokyti, kaip elgtis su vyresniaisiais. O gal tiesiog norėjo išlieti agresiją. Jis nebuvo kvailas, mėlynes palikdavo ten, kur žmonės nepastebėtų. Sofija iki šiol abejoja, ar motina buvo bent jau nutuokusi apie tai. Kartais kaltindavo save, jog niekam nesakė, tylėjo, ir tik stebėjo, kaip Aleksandras vienas bando susidoroti su visa neapykanta. Bet jis visada sakė, tai ne jos reikalas. Ir liepdavo nelįsti. Kiekvieną kartą, kai Sofija bandė pasikalbėti, girdėdavo tik viena: „ Tylėk ir lauk.“ Ji niekada neklausdavo, ko laukti, bet paklusniai tylėjo. Aleksandras buvo vyresnis. Jis visada buvo jos pusėje ir mergina irgi norėjo palaikyti brolį savo sprendimu.

Kol vieną dieną neužtiko jį pusgyvį vonioje šlapiais plaukais, paraudusiomis akimis ir vos gaudantį orą. Tėvas girtas spardė drabužių spintą miegamajame. Iš jo burnos išsprūsdavo visi įmanomi keiksmažodžiai ir net grasinimai. Tą akimirką Sofija nieko nelaukdama ištempė vos sugebantį stovėti brolį iš vonios ir griebusi jo kuprinę įmetė pirmus po ranka pasitaikusius daiktus. Aleksandras stiklinėmis akimis paėmė rankšluostį nusivalydamas veidą ir sustingo koridoriuje žvelgdamas į susirūpinusią seserį. Motina buvo keliems mėnesiams išvažiavusi į užsienį pas savo tėvus, todėl jeigu kažkas nutiktų, ji, greičiausiai, dar ilgai apie tai nesužinotų. Nors, kartais atrodė, kad ji tik apsimeta. Bando išlaikyti nesamą šeimą, bijo likti viena, kaip dauguma moterų.

Aleksandras prunkštelėjo ir numetė rankšluostį į šalį apsiausdamas batus. Jam nerūpėjo, kur jį tempė sesuo. Jis vis dar jautė stiprius pirštus, laikančius jo kaklą ir atimančius orą, neleidžiančius padaryti nė vieno įkvėpimo. Šaltas vanduo garsiai užpildė kriauklę ir Aleksandras daugiau negirdėjo nieko. Ausys prisipildė vandeniu, akys degė, o mintys susimaišė. Tokia jo pabaiga? Jis net liūdnai šyptelėjo, kai tėvas trumpam paleido jį leisdamas kvėpuoti, tačiau pamatęs vaikino išraišką, tarsi norėdamas ją visam laikui ištrinti, pirštus suspaudė stipriau ties gerkle ir visa galva paskandino į vandenį rėkdamas apie jo neišauklėjimą.

Aleksandras nebuvo įsitikinęs, kiek laiko praėjo. Galva svaigo, akyse temo, todėl jis vos gaudė tėvo žodžius. Kažkurią akimirką vyras tik pastūmė žaliaakį prie vonios ir šaltai jį nužvelgęs grįžo į savo kambarį nekreipdamas jokio dėmesio į atėjusią dukrą.

Sofija paskambino tetai paprašydama leisti jiems pasilikti pas ją nakčiai ir moteris maloniai juos priėmė. Aleksandras visą vakarą sėdėjo prie televizoriaus giliai susimąstęs. Jis nebuvo alkanas, bet nenorėdamas kelti dar didesnio triukšmo kartu su seserimi atsisėdo prie virtuvinio stalo šakute kabindamas salotas. Šalia gulintis telefonas pyptelėjo pranešdamas apie atėjusį pranešimą, kas buvo keista, nes visi, kas turėjo jo telefono numerį, sėdėjo šiame kambaryje… Beveik visi…

Tai buvo pirmoji jo gauta žinutė nuo tėvo. Blaivioje tikrovėje jiems puikiai sekėsi ignoruoti vienas kito egzistavimą. Vaikinas padėjo šakutę ir atidarė pranešimą permesdamas jį akimis ir nesusilaikydamas nusijuokė per visą butą alkūne atsiremdamas į stalą ir susiimdamas už burnos.

„ Man baisu. Prašau, grįžk.“

Maldavimas, neviltis, baimė. Aleksandras tik numetė telefoną į šalį ramia širdimi grįždamas prie vakarienės. Sesuo dar kurį laiką klausiamai jį stebėjo, bet greitai numojo ranka nežymiai šyptelėdama. Ją džiugino brolio emocijos. Paskutiniais metais ji retai kada matydavo jį besijuokiantį.

O ryte jie sulaukė skambutį ir prašymą atvykti nustatyti mirusiojo tapatybę bei duoti parodymus.

O juk tu galėjai jį išgelbėti.

Sušnibždėjo balsas pasąmonėje, bet Aleksandras tik pats savęs paklausė, ar būtų verta. Jie nebuvo tėvas ir sūnus. Juos nesiejo niekas, išskyrus bendrą pavardę.

– Tu pats man tai sakei, – sau po nosimi teištarė vaikinas nežinia į ką besikreipdamas. – Tai tavo valia.

Ir išėjo iš virtuvės palikdamas Sofiją vieną su neišsakytomis mintimis. Šiandien jie palaidojo tėvą, tačiau Aleksandrui buvo vis vien. Jis jau seniai nieko nejaučia.

– Drambliukų sergėtoja