Parkas prie namų

Patinka man stebėti gyvybę, kartais pagalvoju – ką aš ne taip darau? Tada pradedu stebėti, žiūrėti į paukščius, ežerą, medžius t.t. – gal jie man pasakys? Gal atsakymai ne visada būna viduje, ne visada juos ten rasi. Atrodo, kartais ten tuščia, nors ir kiek bekeliaučiau į save, nieko nematau, o atsakymo noriu. Negaliu taip palikti, dar nesusidraugavau su nežinomybe. O ji visada žiūri į mane, net juokiasi, kaip aš beviltiškai noriu atsakymo, ieškau išėjimo. Beprasmiškas ieškojimas, ką galiu pasakyti, nieko ten nerasi. Tunelis be galo. O kartais pamirštu, kad nieko nereikia daryti, o aš taip stengiuosi, kažkur nueiti, kažką pasiekti. … Skaityti toliau: Parkas prie namų

Laiškas nepažįstamajam

Saulėtomis pavasario dienomis, sėdėdama ant suoliuko kur nors viename iš tų jaukių ir nedidelių miesto parkų, aš mėgstu stebėti žmones. Nesu fotografė, bet stengiuosi žvilgsniu užfiksuoti praeivius, nuspėti jų nuotaikas, jausmus, pažvelgti giliau, nei tai sugeba padaryti fotoaparatas. Ir nors tai tik spėlionių žaidimas, laikui bėgant tai tapo daugiau nei gan juokingu laiko praleidimu. Kuo ilgiau analizuodavau praeivius, tuo dažniau pastebėdavau pavienius liūdnus, o gal tiesiog vienišus žmones. Jie lengvai išsiskirdavo iš minios savo slegiančia išvaizda: liūdnu veidu, tuščiomis akimis, greitu, lyg mechanizmo programuojamu žingsniu. Tokių žmonių aprangą dažniausiai gaubdavo tamsios spalvos, jie nepastebėdavo pavasarinio gamtos grožio, jei negyveno dabartyje, … Skaityti toliau: Laiškas nepažįstamajam

Būsena

Man reik vėl sugrįžti…. Į tą vietą, kur nieko netrūksta, kur egzistuoti tiesiog pakanka. Ten, kur supranti, kad visi tavo nerimai yra ne nerimai, o tiesiog niekas svarbaus. Ir tada tu pradedi juoktis, nes supranti kokia dramatiška tu esi, kaip dramatiškai žiūrėjai į viską, net nesuprasdama to. Na, ir vėl save pamečiau, nieko naujo, visada taip būna ir bus. Tik nepyk ant savęs, nes šis gyvenimas yra tik ciklas savęs pametimo ir atradimo. Like birth and death. Vienas be kito negali. Priimk. Nesipriešink. Pasiduok. Kai esu ‚Ten‘ matau Tave visur, o dabar esu pasimetusi kūryboje, pasimetusi Tavyje. O! Pasiverčiau į … Skaityti toliau: Būsena

Aš čia – vienas

Skrenda, dunda, veržias, braunasMintys, pasiklydusios, prakeiktos.Painiojas, svyruoja, keičiasNuotaikos, pavėlavusios, nesveikos.Susisuksiu į vienumos guolį.Mirsiu, iš naujo atgimsiu.Nėra pasaulyje paguodosJaučias lengvas, užnugarinis pavojus.Tirpsta laikas, jau jis – nė motais.Būčiai nereikia nieko –Užteks kvatotis.Saulė užtemdys ryto sapnusIntelektinė kova užsnūs. Plaukia, skrieja, bėga, dvelkiasBaimė, raudos, geismas. Tyla prieš audrą.Aš – čia vienas. -K.G Skaityti toliau: Aš čia – vienas

Nuodėmės bedugnė

Kol skęsim nuodėmės bedugnėje –Velnias arfa pragare užgros.O besotis nuodėmės troškimasArfos skambesiu sielas mūsų nuvilios. Kol puikybė šoks aistringą tango –Kiti žiūrovai ne į taktą plos.Ir kažkur, už pragaro kulisų,Velnias arfa vėlei gros. Kai galvą pamesim beprasmybių sūkurys,Pasiklysim tuštybių labirintuos –Prisimink velnią, grojantį arfa.Prisimink šokį pražūtingą. Ir pasiekę bedugnės kraštą –Velnias vogtą arfą Tau paduos.Bet Tu, juk, ne muzikantas!Tu tik žmogelis gyvenimo lemties vėjuos. –K.G Skaityti toliau: Nuodėmės bedugnė