Paskęsk Kartais

— Šok į šią gilumą, į ši platų vandenyną. Sužinok, kas ten yra, ir išspręsk šią mįslę. Turi nustoti gyventi tik paviršiuje, nes gilumoje slepiasi tiek daug paslapčių ir atradimų, bet žinok, tos vandenyno gelmės yra baisios, — saulės šviesa jau ten nebepasiekia, tad ten yra tamsu, taip tamsu, kad matai tik juodą tamsą. Tiesą sakant, tamsa ne tai, kas labiausiai gąsdina ten, o nežinomybė, — kas yra toje tamsoje, kartu su tavimi. Nežinomybė, kas įvyks, atsitiks, paliesi, pamatysi, išgirsi, o nežinomybė yra baisi, nesaugi, nepatikima. Bijome paimti jos ranką, nes nežinome, kur ji nuves, bet su ja turėsi susidraugauti, todėl ir noriu, kad vyktum į šią kelionę, bet tu neprivalai bijoti. Nori sužinoti, kaip? Kas tave lydės į šią kelionę visada — tai baimė. Jos neatsikratysi, bet tu turi žiūrėti į baimę, kaip į kompanioną, atskirą nuo pačio tavęs. Baimė, tai ne tu, o tiesiog jausmas, kuris visada lydi tave, o nuo jausmų nepabėgsi — mes užprogramuoti jausti. Tad stebėk baimę iš atstumo: kaip ji veikia, kaip ji verčia tave jaustis. Na, užsikalbėjau šiek tiek. Turi nerti dabar, Nikita, nebegalim švaistyti šių brangių sekundžių.

— O aš sugrįšiu? — tyliai paklausė Nikita.

— CHA! Aišku, kad sugrįši, nes negali niekur dingti. Matai, žmonėms nelemta ten būti amžiams. Mes, žmonės, gyvename ant paviršiaus, o gilyn galime nerti tik laikinai, bet gali daryti tai kiek nori kartų – tai yra tikras palaiminimas! Šis bangų pasaulis yra chaotiškas, žmonės per daug užsiėmę nenuskęsti. Jie taip užsiėmę, kad visai pamiršo, kad kiekvienas turi galimybę matyti, patirti daugiau, nerti į vandenyno gilumą, tyrinėti ją. Gal jei visi pasiduotų bangom ir paskęstu, tai tada visi ir nustotų kentėti, nustotų skaudėti. Baisus ir šis bangų pasaulis, vaike. Jis naikina, skandina ir žudo, bet po audringos nakties yra didžiausias grožis — rojus žemėje. Kad tave žaltys! Vėl per tave užsikalbėjau! Tu man vėl švaistai sekundes, greičiau, nerk!

— Gerai, gerai.

— Seneli…..

— Taip, Nikita.

— O jeigu aš kažką rasiu ten, ar man pasiimti tai su savimi?

— Taip, būtinai! Tai yra visos šios kelionės tikslas. Na, gal ne taip pasakiau, nėra jokio tikslo! Turi nerti be tikslo, o su atvira širdimi, su atviromis rankomis. Eik kartu su baime, drąsiai, priimdamas viską, ką ta nežinomybė pasiūlys. Nežinai, ką rasi: gal tas pačias žemės pievas, paukščius, medžius ir net žmones! Bet jei ką atrasi, pamatysi, patirsi, pajusi ar išgirsi – viską pasiimk su savimi, nes tai yra svarbu, svarbiau, nei šis bangų pasaulis.

— Gerai, baigiam kalbėti dabar! Šok, vaike.

— Gerai, susimatysim, seneli. Grįšiu aš kažką pasiėmęs su savimi.

— Šaunuolis tu, aš didžiuojuosi tavimi, geros kelionės, Nikita.

Jaučiu, kaip šaltis skverbiasi pro mano odą, kaip aš krentu vis gilyn… šviesa nyksta… jau išnyko. Nykstu ir aš, ir mano kūnas, kurio jau beveik nebejaučiu, o šaltis vis dar pasiliko. Dabar jau tik vibracijos, kurios sutinka mano kūno paviršių ir skverbiasi pro šios odos skydą, lėtai naikindama jį. Aš esu lupama ir mano asmenybės sluoksniai krenta, kol aš visiškai išnykstu. Nebėra ribų dabar, nebėra, kas sulaikytų šią sielą, aš esu apnuoginta iki branduolio. Aš – spindinti šviesa, vibruojanti šiluma. Jau ir nebešalta, o ir matau viską. Kaip gražu……

Ašaros krenta Nikitos skruostais.

Nenoriu grįžti.

-Zylė

Ir Instargrame…

Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

Vakaras. Po ąžuolu guliu.
Girdžiu, jis kažko klausia
Ir darosi man neramu.
Tyla man įtikinamiausia.
Kvėpuoja vėjas man į kaklą.
Bet man nešalta. Ir nesuprantu,
Kodėl jis pasirinko pienę aklą
Iš viso lauko tulpių žydinčių…
Ir maža vietos man. Taip ankšta
Plačiojoj žemėj protėvių šitoj!
Aš paguldysiu po medžiu tą naštą.
Tada ištirps ji Žemėj apskritoj.

Ir niekas nieko nebeklaus.
Tačiau kol kas, tiktai kol kas
Iškalsiu mintį liūdesio gilaus,
Paleisiu iš širdies aukas!
O tu manęs klausysiesi,
Bet negirdėsi.
O tu sode bastysiesi.
Bet negirdėsi.
Tik žaisim žvilgsniais sutemoj
Mes, nė žodžio neištarę.
Ir mažo miesto didumoj
Mes, būsim viens kito nė nematę.

Naktis. Jau ąžuolas užmigo,
Ir mano siela ilgiau nebetvers.
Žinau, kad mus bėda ištiko.
Laimės žodžių mums jau neišverst…
Kalti dėl šito ne rytai,
Tad tu nekaltink. Pasakysiu paprasčiausiai:
Kaltų žinau apsčiai.
Bet vienas nusidėjęs gal labiausiai.
Aš tą atskleisiu. Privalau.
Nes ji dėl šito sąmyšio kalta –
Nedovanotina mano narsa
Meluoti tau žodžiu šiurkščiu.
Tačiau yra šventa tiesa.
Aš ją žinau. Žinok ir tu,
Kad tai tik mano bėdos,
Jog esam be laimės
Lyg dvi mirusios pelėdos
Nejutusios meilės.

-I.G.

EQUUS ALBUS

Tamsoje žvengia baltas arklys,
O tu joji ant jo laukais raitas.
Taip bandai pasivyti mintis:
Savas, ne savas, prijaukintas.
Ir vėl kyli aukštyn, ir krenti tu
Po kanopomis jo ir po dulkėmis,
Taip ir liksi tu ten – nesvarbu,
Kiek minčių paleistų dar bus gulbėmis…
Jos negrįš, jos negrįš, jos ne tavo,
Nors ir gimdo jas tava galva!
Ir tau rodos, kad jas anuliavo
Balto EQUUS kanopų spalva.
Baltos dulkės tai baltas gyvenimas,
Baltas džiaugsmas tai lėkti laukais!
Balto aukščio balčiausias plėvenimas
Vėjui šnabždant tik draikos plaukais.
Sakralesnio nėra nieko kito,
Už galėjimą skęsti migloj –
Ten, kur temo, kur geso, kur švito
Baltos mintys tavojoj galvoj.
Kas supaisys tą EQUUS didybę?
Kas pasieks begalinius laukus?
Kas įžvelgs padare tą dievybę,
Kurios ieškom ilgiausius metus?!
Niekas kitas, sakau, niekas kitas,
Nor sir tu to suprasti negali…
Nes ne tau skirtas klausimas šitas.
Auštant rytui po dulkėm guli.

-I.G.

Laiškas gūdžią naktį

Kelionė baigiasi, kada žmogus paprašo.
To nei gabiausias plunksnos meistras neaprašo,
Nei sumaniausias debesų karalius nenustato –
Gyvasis pats savo lemties paminklą pasistato.

Paminklas gali būti ir akmuo, ir karšta ugnis
Ar net trapus tarsi neginčijama žmogaus būtis,
Tačiau svarbiausia žmogui – žymę po savęs palikti,
Tada neabejodamas jau gali jis ramiai numirti.

Tiesa, kad amžiais puošti darbus jau nebemadinga
Ir kad absurdo dekoracijos dabar kaip niekad pinga.
Tik rezignacija vienatvės draugė, akyse sumirga,
Kada pateka mėnuo ir galia kietai įminga.

Visiems gūdi naktis, o mums dar gali saulė šviesti!
Sunkiausia tik, ko gero, saldžią baigtį prisikviesti…
Ir dar surasti, kokią apskurusią staltiesę patiesti,
Viešnia ši nesiims bet kokių malone apkrėsti…

Tokiai blogybe, laimei, išrastų vaistų nėra,
Veikėjas sveikas, iki kol gyva jo maniera.
O kai išnyksta ji ir dulkių kvapo prisipildo vėl sfera,
Griūva žmogaus tvirčiausia gipso aptvara .

Tai tiek, gyvasis, tenorėjau šiandien tau atskleisti –
Tik neskubėk, sustok, neverta, negalėsiu atsitiesti.
Geriau pabūki nuolankus tu tam, ko negali pakeisti.
Ar ne šiais žaislais tu žmonija bandei sužaisti?

-I.G.

Draugas su gobtuvu

Bjauri pirmadienio popietė ir drėgnos autobuso sėdynės – „ jau geriau eičiau per tą lietų“. Žiūriu pro langą, ilgėdamasi to šiltų patalų jausmo, kuris mane lydi nuo pat ryto, ir padėjo iškęsti dar vieną dieną mokykloje. Šis jausmas yra mano vienintelis draugas, kuris man primina, kad kiekviena diena turi pabaigą, tad ir ši ateis. Dėkinga aš jam, bent jau nesijaučiu vieniša, kai skaičiuoju sekundes iki pertraukų pabaigos.

„ – O, jau tuoj ir mano stotelė“, – seniai pastebėjau, kad šie žodžiai jau nebekelia jokio entuziazmo, o tiek laukiau šio momento, bet net ir jis jau nebesuteikia jokio stimulo, kažkaip norėčiau, kad ši kelionė autobusu nepasibaigtų, o ir atsistoti atrodo sunku.
Atsidaro autobuso durys ir šio kūno juslės dar kartą primena šią tuščią egzistencijos bedugnę, kuriai nesu pasiruošusi. Dedu koją į balą, kad ji visiškai sušlampa, ir einu link perėjos. Girdžiu, kaip mano batas daro tą juokingą garsą, kai koja yra permirkusi – bet man nė motais. Sustoju, apsidairau, jei ne ta raudona šviesoforo spalva, pasaulis atrodytų visiškai bespalvis. Stoviu kuo arčiau prie gatvės, kad pajusčiau tą jėgą, kurią sukelia sunkvežimis, pralėkęs pro mane, ir įsijungia tas balsas, kuriam smalsu sužinoti, kas būtų, jei dabar žengčiau tą vienintelį žingsnį:

Tik vienas žingsnis, tik vienas, ir prasidės baigtis. Ar tu bijai? Keistai skamba, ar gali kažkas prasidėti, jei tai baigtis? O jeigu baigtis – tai baigčių baigtis? Koks skirtumas, vis tiek nesužinosi. Tas vienas žingsnis ir tamsa, niekas, nežinomybė, tuštuma, praraja. Viskas, ką sukūrei per šią egzistenciją, paskęs ir išnyks tamsumoje. Ar tau gaila? Baigtis visų laukia, taip pat ir tavęs, ir ji pasiims viską su savimi. Vieną dieną saulė mirs ir kartu į mirtį nusives Žemę. Mirties neišvengsi. Taip yra, taip turi būti. Visatoje klaidų nėra. Tu nešioji mirtį lyg savo šešėlį, kaip ir savo demonus, o mirtis ir tavieji demonai yra geriausi draugai. Nugalėti mirtį, reikia susidraugauti su ja ir taip nebebijosi, suprasi, kad ji neegzistuoja. Pažink tą baisią būtybę: aukštą su juodu apsiaustu ir gobtuvu, kuris slepia veidą, ir dar turi dalgį, o gal ji nėra tokia baisi, kokia atrodo? Kaip sakoma: „ Nespręsk apie knygą iš viršelio.“ Pažink mirtį ir sužinosi, kad tai visai ne mirtis, o pradžia, – pradžių pradžia. O nuo tada, kai pažinsi, nors ir nešiosi mirtį kartu su savimi visą gyvenimą, ji tavęs nebegąsdins, o primins: „ Aš laukiu tavęs, mielas drauge, skaičiuok sekundes ir nešvaistyk nė vienos.“ O tuos demonus, kuriuos taip pat nešioji kartu, – pažink ir juos, bet neleisk jiems draugauti su mirtimi, nes ji negali atskirti tavęs nuo tavo demonų. Tie demonai visada bus su tavimi, jų negali sunaikinti, o tik susidraugauti. Pažinus juos, tavęs jie nebevaldys, o tu valdysi juos savo naudai. Jie žinos, kas yra „bosas“. Nebeatiduok šios galios niekam, baigtis yra saugi.

Pakratau galvą ir grįžtu į realybę. Žalia jau bligsi, greitai perbėgu gatvę, kol dar mašinos stovi, ir sulėtinu žingsnį – saugu, bet mintys apie rytojų jau pradėjo persekioti.

-Zylė

Nemiga

Klajoti nemigos keliais nebegaliu.
Nebegaliu ir tiek. Neklusnūs pirštai
Suveltus plaukus draiko rateliu
Ir kūnas palengva jau miršta.

O kiek dar kelio! Kiek dar kelio liko
Ir kiek išgirsti dar reikės giesmių!
Ir kiek dar ašarų nubraukti vaiko,
Mano kūne neradusio būties versmių.

Bet aš nueisiu. Nes nueiti reikia.
O jeigu kas paklaus, kur aš einu,
Sakykit jiems (nors širdis ir verkia) –
Bejausmę nemigą pasitinku.

– I.G.

Jis

Ir kol žvaigždėmis lyja, aš ryškinu juostą,
Juodai baltą netekties liūdesio uostą.
O kai pranyks jos išstumtos aksomo,
Suprasiu gal, kam JIS man jas dovanojo.

Ir kam ta erdvė man, pasaulis man kam?
Neskirsiu savęs laikinumui šitam.
Tik juosta vis sukasi, bėga ir trupa
Ir vėl naują kūdikį JIS rankose supa.

Ir vėl naujos žvaigždės, ir juosta kita
Keliauja kas sau vis kita orbita.
Gal mums viskas baigta, bet JAM – niekada
O galgi nutrūks greit ir juosta šita…

-I.G.

Nesužavėti esame tikrumo

Nesužavėti esame tikrumo.
Nepaliesti aštriųjų dilgėlių.
Mes amžiais laikomės saugaus atstumo,
Iš rojaus sodų neskinam gėlių.


Nenunešti mes esame tėkmės,
Neapgaubti kaitriųjų spindulių,
Tokios štai esam padermės –
Sidabrą dirbančių auksakalių!

Nesuprasti mes esam debesų,
Neglostomi puriojo smėlio.
Dažnai negirdime nei šnabždesių,
Nei atšiaurios baladės vėjo.

Negyventi mes esame ir nebūti.
Tik surakinti baimės būtinumo
Išskrenda žodžiai, sakalai liūdni:
Nesužavėti esame tikrumo…

-I.G.

***

Tarp medžių paslapčių daugiau
Nei žodžių žino žmogaus lūpos.
Tad palypėkime šiek tiek aukščiau,
Gamtoj neegzistuoja lubos!

Įkelkim koją ten, kur niekieno nebūta,
Suteikim sau malonę pasiklysti
Ir noriai sumokėję šią gamtos valiutą
Nepabijokime miškų gelmės išvysti.

Pusiaukelę pasiekę nesustokime,
Numeskim žmogiškumo grandines!
Jaukiam paukščio lizdely apsistokime,
Pagerbkim rytmečio gijas aksomines.

Nupinkim saulės spindulių vainiką,
Gražesnį už brangakmenius skaidriausius!
Prakilnesni taip būsim už didiką,
Už aukso rūmus šiojo prabangiausius.

Neatsigręžkim į tą Žemės pusę niekada,
Kur nuolat rūksta vargo kaminai,
Ten, kur prabėgus begalinė dekada
Pasaulio vienį dalo, laiko atskirai.

Pasiklausykime todėl ir vėjo, ir ošimo,
Ir saulės, ir kelmelių samanotų,
Pasiklausykime todėl širdies plakimo –
Kiek daug dar dūžių čia neišnaudotų!

Štai visos paslaptys delnu pasiekiamos –
Jas išsiaiškinti su iškilmėm aš jus kviečiu!
Patirti belubes grožybes tas, kurios išliekamos.
Nes ten, kur lubos, visada beprotiškai kenčiu.

-I.G.