LONELINESS (PART 1)

Getting to know “The Lonely City“ by Olivia Laing & relating to Charles Bukowski

I took that book in the extraordinary times when we all had to change our plans because of the creation of the new world’s plan by the virus. I was spending my days in Rotterdam with 2.7 million inhabitants who also were touched by all changing virus. Rotterdam is always pretending to have a similar character as other big cities like New York therefore for me was not that unrelatable atmosphere written in the book inspired by the art of a big city. Before reading that book, I thought that I will start to see more wisdom gained from loneliness, but unfortunately, it gave the opposite side of realization what loneliness means for each of us living in an enormous society.

Who does get first into the game of loneliness: society or people because of society’s pressure? How economical and political structures can make us that lonely that we start to lack ourselves?

Loneliness is a picture of our society that made people participate in the same carnival of masks, roles, parts of the business, etc. While reading Olivia Laing’s book I saw not the deeper wisdom of loneliness but its wider picture with a bigger amount of dirty colors.

The book started with Edward Hopper – with an icon of loneliness expressing it by massive, vacant, not fully inhabited architecture of New York in paintings. Then followed other outstanding makers of masterpieces in the art world: Henry Darger, David Wojnarowicz, Klaus Nomi, Andrew Warhol, and their milieu. All of them left their color in description of loneliness and each color was unique. That does not call me for a proclivity to follow their ideas with which I hardly agree that they brought righteousness into the fight against intolerable society structure for all kinds of souls living there and their restricted permissive behavior (does the artist need to avoid every human being around him or her as Henry Darger did, that his artwork could express the complexity of his philosophical world? does the artist need to celebrate sexual freedom against society’s stigma like David Wojnarowicz did?). Little overviews of outsider artists brought me questions about their values. Did they had those kinds of qualities that after their life they could be proud of their fight or they mixed those values with their times’ society’s degradation to bring into the world what its sickness needed for transforming what is bad into the good. 

What is bad into the good

Call me now a lawyer of human values, but I do believe that each situation of our and other lives has more decisions than the creativity and imagination of a human could make. Art which appeared from a lonely lifestyle for me seems usually egocentric, toxic (but not only created by some artistic souls, also, most importantly, and way much more than those indigent souls – by society, by its toxic and egocentric waves which influenced their lives). Artworks of high self-observation not always mean a piece of a life lived by one individual, but also a piece of life influenced by society. Therefore art could be called the reproduction of mass. Though each artist in the book “The Lonely City“ had freedom for decision: how they could create and what. 

Usually, similar traumas, life experiences, childhood, lifestyle make artists and their audience relatable. In my opinion, art has a bigger force than the power to create stronger relationships between an artist and a community of different thinkers who often feel as not themselves in a ‘normal’ structure of society. And a bigger force than the strength of being different. 

Why a majority of artists are tempted to expose the dirt of humanity than to create potential beauty of it?

Unfortunately, we are humans. Big crowds of humans are like black holes: never enough, never full, never shining like stars. 

Like a poem “no help for that“ of Charles Bukowski declares:

‘there is a place in the heart that

will never be filled

a space

and even during the

best moments

and

the greatest

times

we will know it

we will know it

more than

ever

there is a place in the heart that

will never be filled

and

we will wait

and 

wait

in that 

space.’

Well, in each situation are more options of decision than we can imagine or create. There are enclosed questions like ‘to be or not to be’. Options for that: ‘negative’ or ‘positive’. Between them is the contrast like between black and white objects. Let me add a couple of questions that would bring more colors into that philosophy. A question ‘how?’. And after ‘how?’ – ‘what?’. If an answer is ‘positive’ to the question ‘to be or not to be’how will you exist? Ant what will you leave after your existence? For what will your existence and deeds serve: for negative energy that destroys or positive – that heals, grows, blesses?

All mentioned talented men left their works which brought influence to the art world which we do have now. They also left manner of the art language which influenced by it followers imitate even they do not know what kind of personal life or public accidents stimulated those geniuses to create in a way which nowadays art world copies. 

In 20 century in New York artists had one common issue – loneliness. Did they not have any other option of how to interact with society than the one – isolation?

Everywhere is a potential place for emptiness, even in a heart – a place ‘that will never be filled’ (Bukowski). Only Jesus could fill it (Bible).

-Dirižablis

You can read more in personal blog of Dirižablis

Būti menininku

Ką tai galėtų reikšti? Ar tai nuostabu, ar katastrofiška, o gal neįtikinama?

            Juk mes visi galime būti menininkais, kodėl tik keletas pasinaudoja šia galimybe? Nejau žmogus nežino, jog galįs būti kūrėju ir kurti, plėtoti meną ir būti kuo nors daugiau, tik šį kartą – menininku.
            Aš esu Dirižablis. Šį kartą pasidalinsiu perspektyva iš savo pusės. Tad manau, kad svarbiausia kūrėjo sielai yra būti laisva siela – mokėti atsiskirti. Gaila, niekas mokykloje nekalba apie atsiskyrimą. Tai labiau nepriimtina sąvoka – juk klasėje mokinys turėtų socialiai galvoti, dalyvauti grupiniuose projektuose ir jaustis esąs svarbi dalis klasės struktūroje. O kaip gi tas atsiskyrimas? Mūsų aplinkoje jis nėra laikomas normaliu. Visų pirma imame vengti atsiskyrėlių, kaip kokios nepaaiškinamos nežinios, lyg tai būtų nepatinkanti paslaptis, kurios geriau nežinoti. Bet kodėl geriau nežinoti? Nuo ko iš tiesų apsaugotų šis savisaugos instinktas, lyg Adomo baimė atsikąsti uždraustojo obuolio?
            Dirižablis mano, kad žmonės taptų vieni kitiems įdomūs ir įkvėpimo šaltiniai, jei nebūtų užsisklendę keistose, tobulėti neskatinančiose struktūrose. Na, juk puikiai žinome įskiepytą mąstymo sistemą dėl darbo. Eini atidirbti, gaišti savo brangų laiką ir kūrybingas smegenis nepatinkančioje darbo aplinkoje, kurioje sausa, meno prasme. Kurioje viskas katastrofiškai nusistovėję ir skirti pagerbti monotoniją bei mechaniškumą, lyg robotai turėtų savo religiją. Tačiau žmogus esąs daug įdomesnis nei robotas. Robotas yra tobulas, o žmogus – netobulas. Štai kur įdomumas.
            Galbūt šis tekstas neišpildys jokių lūkesčių, galbūt net ir mano, kaip šio teksto kūrėjos, tačiau jo esmė iškelti temą apie menininko būtį. Kodėl kartais taip lengva prarasti įkvėpimą kuriant ar ieškant net pačio įkvėpimo. Maniau, kad privalu menininkui bėgti iš aplinkų, kurios jį ar ją slegia, tačiau keliaujant vėlgi gali atsirasti diskomfortas galbūt dėl pasaulio platumo, ir kad jame galima sutikti visko – dalykų, kurie suteikia įkvėpimo arba jį pagrobia. Kelionėje vargstama nuo nepastovumo, o slegiančioje aplinkoje – nuo jos stiprybės sekinti menininko jėgas. Tad kaip išsiauginti menininko „ raumenis“ ir atlaikyti visus gyvenimo išbandymus neprarandant kūrybos ugnelės?
            Manau, tiek nepastovume, tiek slegiančioje monotoniškoje aplinkoje galima atrasti aukso gyslą kūrybai. Istorijoje iškilūs menininkai niekuomet neturėjo patogios aplinkos. Vadinasi, kažkas negerai su mano vidiniu pasauliu arba noru kurti. Galbūt aš pernelyg menkai noriu kurti ar tam turiu neužtektinai tikėjimo. Kaip apgailėtina, kad nesugebu… Bet… Bet vilties yra visuomet, tik reiktų užsiauginti menininko „raumenis“, kad gyvenimas nenublokštų talento. Galbūt tuos menininko „raumenis“ vertėtų pradėti auginti kultūrinėje plotmėje… Lankytis kultūros židiniuose, teatre, poezijos skaityme, kūrėjų susibūrimuose, o gal net forumuose… Na, ten, kur vyrautų meno ir kūrybos paklausa tarp žmonių, kur asmenys būtų išalkę dvasios sukrėtimo ir jį gautų per kitų asmenybių, labiau atsidavusių Didžiajam Kūrėjui ar neišsenkančiai Visatai, kūrybą. Maitintis kitų kūryba, kuri įkvėptų kurti. Kūryba turi atoveiksmį – visgi ji ką nors įkvepia ir štai domino efektas – ima kurti vis daugiau ir daugiau. Atrasti prasmę kūryboje, juk ji tokia gili ir tokia neišsenkanti, kaip Visata. Joje tiek daug atsakymų, o mes, kūrėjai, tiek mažai žinome.
            Noriu nesustoti, nuolat jausti Didžiojo Kūrėjo pašaukimą kurti, jausti savo prigimtį ir jos atsigavimą kuriant, pulsavimą nesustojant ir auginantis menininko „ raumenis“ vaikštant į kitų kūrėjų susibūrimus, maitinantis jų kūryba ir puoselėti savo esybę kuriant, kontaktuojant su kitais tokiais pačiais kūrėjais, kurie jaučia ir išgyvena šį pasaulį kitaip.

– Dirižablis

Depresija

Apie depresiją. Apie tai, kaip ji veikia mus. Apie tai, kai ji būna didesnė ir galingesnė už mus. Apie tai, ką veikti su depresija, kai ji mus aplanko, ir kaip ją išlydėti namo. Ne. Apgavau, tekstas ne apie metodus kovoti su liga. Tik nepykite labai… Aš taip pat depresuotas žmogus.          
            Žmogus:
            – Ją patyrusi tikriausiai kiekviena siela, susidūrusi su keisto pasaulio neteisingumu. Vienas žmogus, sutiktas mano gyvenimo kelionėje, dalinosi: „ Depresija šiandien daug žmonių serga todėl, kad nebėra vertybių santykiuose.“ Visi linkę vieni kitais pasinaudoti – kaip kojinėmis. Tik vienai parai, vienai dienai, vienai nakčiai. Mūsų tiek daug – tiek daug gražių spalvingų kojinių. Dabar jos įvairiausių raštų, vaisių, meno kūrinių, portretų… Kokia įvairovė! Lyg gardžių patiekalų ant stalo – visko norisi paragauti. Tokioje įvairovėje sunku išsiskirti, kai visi tokie išskirtiniai. Gal būti neskaniu, karčiu patiekalu, bet tuomet kitokių skonių paletėje?         
            Depresija:
            – Žmonės pametę vertybes. Jos ne tokios brangios, kai įtemptas gyvenimo būdas verčia būti vertybių išsižadėjusiam, bet užtat geru ir produktyviu sraigteliu kapitalizmo sistemoje arba bent tokiu, kuris netrukdytų sistemai. Industrializacijos pradžia laikoma Jungtinė Karalystė. Industrializacijos eigoje prasidėjo naujas geologinis amžius – antropocenas. Klimatas ima kisti dėl žmogaus veiklos. Politikos, verslo pasauliai priversti panikuoti ir būti neabejingi pokyčiams pasaulinėje, globalioje sistemoje, tačiau produkcijos ir pelno mastai pertekliniai. Viena aišku – žmogus gadina pasaulį. Jis pats kaltas dėl savo susikurto mėšlo pasaulyje.      
            Žmogus:         
            – Taip buvo prieš koronos virusą. Žmonijos vartotojiškumą šiandien ėmė slėgti krizė. Nuo šiol ir apie depresiją turėtume kalbėti kitaip, kadangi ji jau ne tiek sistemų išvystyta (mažos savivertės žmogų lengviau valdyti), kiek naujo žmonijos gyvenimo būdo – saviizoliacijos kančios. Taip, tai kančia, bet ne visiems. Kitiems tai gali reikšti dvasinį atgimimą. Vertybių sužadinimą. Kitiems – kovą su pačiu savimi. Na, arba su depresija…      
            Depresija:       
            – Vertybės, kojinės, neištikimybė, industrializacija, kapitalizmas, vartotojiškumas, kova su pačiu savimi… O gal susitaikymas? Visas tas mėšlas pasaulyje… Kuo dabar reikės būti, jei ne nuolat sėkmingu. Sėkmės kultas. Taip, dar ir apie jį pagalvojau. Prieš kokias dabar minias maivytis ir vaizduoti savo esybę, nuolat sėkmingą? Šių dienų oratoriai paskendę beprasmybėje, nes prieš kamerą kalbėti kalbas ne tas pats, kaip kalbant prieš minią emocijas reiškiančių veidų, kaip prieš tų veidų savininkų skleidžiamas energijas. Jie sustoję, kaip ir daugelis paprastų mirtingųjų, negalinčių keliauti, judėti, semtis išminties naudojant pasaulio pilietybę. Svarbiausia – nebėra keliamos įtampos dėl sėkmės, tačiau gyvenimai praranda gaivališkumą. Žmonės sustoję, o aš darau juos nykius.        
            Žmogus:
            ­- Pasaulyje negali egzistuoti sėkmės kultas, nes pats pasaulis nesėkmingas.
            Depresija:
            – Tai kodėl jį žmonės susikūrė? Kodėl žmogus prieštarauja Gamtai? Jis visiškai surobotėjęs… Susistemintas, kovoja su savo jausmais, kaip su kokiais virusais… O reikia savo jausmus nuvertinti? Gal jausmai greičiau nurodytų teisingo kelio kryptį, grįžtant pas Gamtą?          
            Vėl Depresija:
            – Suprask save pirmiau, nei kitus.      
            Žmogus:         
            ­- Jausmai. Savęs suvokimas. Svarbu tai, bet kojinės ir neištikimybės krizė XXI amžiuje. Kodėl daugelis įsivaizduoja, kad gyvens amžinai? Ar neištikimybei galioja ir priešinga filosofija – mėgautis trumpalaikėje puotoje?          
            Depresija:
            – Žmogus klysta, tai normalu. Žmogui normalu klysti. Krikščioniškosios bendruomenės pasibaisėjusios skyrybų skaičių pertekliumi skelbia, kad… vedybinis gyvenimas nėra svajonių gyvenimas! Kelias su vienu ir tuo pačiu žmogumi nėra rožėmis klotas. Žmonės, būkit susimyldami protingi, neprisigaminkite vaikų nesantaikoje! Žmonija ir taip ligota, kodėl norite traumuoti jaunąją kartą įskiepydami savo vaikams tai, kad jie nereikalingi jūsų asmeniniam gyvenimui?
            Žmogus:         
            ­- Na, juk yra kontracepcijos metodų. Patys geriausi – narkotikai. Tada jau visam gyvenimui esi nevaisingas… O kodėl XXI amžiaus jaunam žmogui dar galvoti apie vaikus? Jis pats dar vaikas, koks išlepęs lengvo gyvenimo…    
            Depresija:
            – Svarbiausia esi tu ir tavo vidinis pasaulis. Svarbu yra tavo veiksmai ir jų prasmė, dėl kokių priežasčių pasirenki tai, o ne tai… Manai, man smagu nuolat griauti tavo kasdienybę, kad nejustum džiaugsmo joje ir versti tikėti tave, kad esi menkavertis? Žmogus gimsta nieko materialaus neturėdamas, vėliau jis pradeda tikėti, kad turi daug – pirmiausia nuo žaislų gausos. Bet tai nėra laimė. Dažnai žmogus ieško partnerio, kad užpildytų tuštybę savy ir ką nors vėl turėtų. Bet tai taip pat nėra laimė. Žmogus eina dažnai apsipirkti, kad daiktai jam priklausytų. Bet tai irgi nelaimė. Tu gimei be rūbų, o mirus jie taip pat neteiks prasmės, nes nebus kraujo cirkuliacijos, gyvybės, kurią jie šildo. Liks tik tavo kūnas. Tavo energija keliaus į kitą kelionę. Bet kokia energija pradės naują kelionę, priklauso tik nuo tavo vidinio gyvenimo. Ką jautei, ką patyrei, svarbiausia, ką supratai. Manai, aš noriu žlugdyti tave, kad dėl savo pasirinkimų kaltintum mane, Depresiją? Kokie jūs, žmonės, kartais menki savo skurdžiuose vidininiuose pasauliuose ir bailiai, bijantys turėti atsakomybę dėl savęs pačių! Tu pats žinai, kaip susikurti savo laimę, kaip gyventi dėl ryšių su kitais vidiniais pasauliais, kurie mokina, kaip džiaugtis ir tobulėti trumpoje kelionėje šioj planetoj. Tu žinai, ko nori, tik bijai girdėti savo vidinį balsą, nes bijai neatitikti kitų lūkesčių, kurie dažnai niekam tikę… Manai, man džiugu diena iš dienos viešėti tavo gyvenime? Man nuobodu, nes dėl įsisenėjusio jūsų, žmonių, menkavertiškumo neliks ką griauti…          
            Žmogus sėdėjo susikrimtęs.   
            Depresija:       
            – Aš esu, kad padėčiau atskleisti, kas yra blogai, kas šaukiasi manęs, ir ką vertėtų keisti net nuo pat pamatų.          

– Dirižablis

Būti siela

Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje save pasigimdyti iš naujo. Galbūt po to net naują balsą įgyčiau, savo atgimusios sielos.
Kaip labai norėčiau viską išmokti iš naujo – susikurti naują gyvenimo būdą, kuris nebūtų vietoj manęs sukurtas kurios nors įskiepytos kultūros.
Galiu jį vėl ir vėl lipdyti ir šiuo gyvu momentu. Ši galimybė nėra atimta ir, tikriausiai, niekada nebus atimta. Turime pasirinkimo valią.
Moteriškoji ir vyriškoji kultūra, savęs paieškos ir raiška per ją.
Keista, kad būtent dėl šios kultūros žmonės kartais tampa labai pasimetę.
Paauglystėje visiškai nežinojau, kaip būti mergina. Domino keistos veiklos. Graffiti, gatvės kultūra.
Riedėjau riedučiais, vėliau longboard‘u. Po to visiškai pasinėriau į meną. Pradėjau lankyti dailės mokyklą. Labai mėgau dažais suteptas rankas. Keistas pomėgis jas tokias turėti. Kartais bandydavau nusilakuoti nagus, tačiau niekada nepavykdavo jų lygiai nulakuoti. Pykdavau, kad man, kaip menininkei, nulakuoti nagus – neįmanomas iššūkis. Meninio polinkio metu mano dėmesys buvo sutelktas į filosofiją, prasmės ieškojimą, o vėliau ir religinių tiesų supratimą. Tuomet, kai mainstream kultūros sekėjai bandydavo pirmus cool kartus: svaiginimąsį sintetiniais būdais, šokį trankios muzikos atmosferoje, pirmų santykių pradmenis, feminin ir masculin energijų plėtojimą, tuo metu aš siekiau perskaityti Bibliją, atrasti gyvenimo prasmę krikščioniškoje kultūroje ir laimingai, skleisdama ir visais kitais būdais praktikuodama religiją, tikėjimą, ketinau gyventi, tikriausiai, laimingiausią gyvenimą. Nepaisant ketinimų, buvau nusivylusi paauglė (na, tai nėra išskirtinis atvejis tokiu sudėtingu žmogaus metu). Mirties nebijojau, o gyvenimui visgi prireikė didesnės prasmės nei sėkmės ir karjeros kultūra galėjo suteikti jį išgyventi, tad savo kelyje norėjau turėti aistrą, kuri teiktų ryžto juo keliauti. Galbūt iki šios dienos praktikuočiau krikščioniškąjį tikėjimą ir visiems sutiktiesiems apie tai nuolat kalbėčiau, jei toje kultūroje būčiau nesutikus moteriškumo ir vyriškumo sampratų. Visgi jos buvo pasenusios, senų patriarchalinių laikų.
Vyras – tai Kristus, moteris jam paklusni; o moteris – tai Kristaus bažnyčia, vyro pareiga – ją mylėti. Krikščionių bendruomenė nubrėžia dvi pareigas, kurios skirtos moteriškajai ir vyriškajai kultūrai, pareigas, kurios padalija visuomenę į dviejų vaidmenų spektaklį. Nenorėjau tame spektaklyje vaidinti.
Nenorėjau vildamasi išsaugoti savo energiją, kuri neprivalo tarnauti kuriai nors iš tų dviejų vaidmenų. Norėjau labiau pažinti savąją ir jos polinkius. Juk nebūtinai dėmesys turėtų nuolat būti nukreiptas į išorę – pažįstame pasaulį ir per savąjį kosmosą.
Ėmė nepatikti krikščioniškos taisyklės. Atsitraukiau nuo jų, kad pažvelgčiau kitu rakursu. Nepatinka man jos iki šiol, kad ir kokiu rakursu žvelgčiau. Turiu pakankamai kūrybiškumo skleisti ne kito energiją, o savo. Visa tai nesunku ir manau, kiekvienas galėtų. Jauni žmonės galėtų mažiau eikvoti jėgų makiažui ar sportui, kad būtų drąsesni atskleisti savo originalumą.
Kaip gražu kartais susivėlę plaukai, keistumas, nepadažyto veido mimikos, laisvos, bebaimės, akys, natūraliai suplyšę džinsai, knygos rankose, braškių uogienės dėmės ant megztinio, gyvenimą mylinčios šypsenos, GYVUMAS.
Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje būti siela.

Dirižablis