Daiktai

Anksčiau jis turėjo daug daiktų. Neužtekdavo ir dviejų lagaminų, kad sudėtų reikalingiausius dalykus: šimtas tuščių užrašinių, kelias dešimt neskaitomų knygų, niekada nedėvėtus drabužius ir vitaminus, kuriuos vis pamiršdavo išgerti.

O fotoaparatas likdavo stalčiuje rinkti dulkes.

Bet metai po metų, kelionė po kelionės. Užrašinės vis rinko naujas istorijas, knygos turėjo po kelis skirtukus, o drabužiai buvo palikti jau tuščiuose namuose. Buvo atrasta vieta fotoaparatui.

Galiausiai užpildyti puslapiai tarsi vėjo buvo išnešioti po visą pasaulį. Nuo nedidelio kaimelio Rusijoje, kur gyveno jo močiutė, po visą Europą pasiekiant net Amerikos kraštus. Jis niekada ten nebuvo, tačiau atrado daug pakeleivių pietų Europoj, kurie surado prieglobstį jo istorijoms savo lagaminuose.

Taip puslapiai tuštėjo, o idėjų vis daugėjo. Knygos buvo atiduotos į bibliotekas arba išdalinamos žmonėms. Kam kaupti tiek praeities, kai gyvenama dabartimi?

Daiktai prarado savo žavesį. Viskas turi tam tikrą paskirtį ir tos pačios knygos tampymas iš vienos vietos į kitą tik užima naujų idėjų vietą. Todėl prieš pora savaičių, sėdėdamas viešbučio kambaryje ant mėlyno kilimo ir žvelgdamas į jau erzinantį raudoną viršelį, jis griebė tą knygą į rankas plėšydamas jos puslapius vieną po kito. Tekstai skriejo po visą patalpą, o gailestis buvo pakeistas pasitenkinimu. Taip paprasta išsilaisvinti iš šios sistemos. Tereikia ją sunaikinti. Štai kaip buvo sukurta anarchija ir nors jis žinojo, kad žmonės nemoka elgtis su laisve paversdami ją eiliniu teroru, tą akimirką ši idėja jau buvo apėmusi visas jo mintis.

Fotoaparatas tapo geriausiu draugu, o kelionėms užtekdavo vieno sąsiuvinio. Lagaminai buvo išmesti ir bordovinės spalvos kuprinė, nupirkta kiniečių parduotuvėje už penkis eurus Italijos šiauriniame mieste Genujoje, įtalpino į save visą jo dabartinį pasaulį.

Fotoaparatas, užrašinė, arbatos puodelis, kelioninė pagalvė su kaktusais ir ausinės.

Jis niekada nesusimąstydavo, kad jame tūno toks minimalistas.

Anksčiau viskas būdavo kitaip ir jis įprato mąstyti apie save kaip apie savartyno vežiotoją.

Tačiau šią akimirką jis suvokė vieną dalyką – jis jau seniai laisvas paukštis, nepririštas praeities grandinėmis prie šimtmetinio medžio.

Jis teseka vėjo kryptimi stebėdamas aplinkinius pro objektyvą.

-Elephant Guardian

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s