Paskęsk Kartais

— Šok į šią gilumą, į ši platų vandenyną. Sužinok, kas ten yra, ir išspręsk šią mįslę. Turi nustoti gyventi tik paviršiuje, nes gilumoje slepiasi tiek daug paslapčių ir atradimų, bet žinok, tos vandenyno gelmės yra baisios, — saulės šviesa jau ten nebepasiekia, tad ten yra tamsu, taip tamsu, kad matai tik juodą tamsą. Tiesą sakant, tamsa ne tai, kas labiausiai gąsdina ten, o nežinomybė, — kas yra toje tamsoje, kartu su tavimi. Nežinomybė, kas įvyks, atsitiks, paliesi, pamatysi, išgirsi, o nežinomybė yra baisi, nesaugi, nepatikima. Bijome paimti jos ranką, nes nežinome, kur ji nuves, bet su ja turėsi susidraugauti, todėl ir noriu, kad vyktum į šią kelionę, bet tu neprivalai bijoti. Nori sužinoti, kaip? Kas tave lydės į šią kelionę visada — tai baimė. Jos neatsikratysi, bet tu turi žiūrėti į baimę, kaip į kompanioną, atskirą nuo pačio tavęs. Baimė, tai ne tu, o tiesiog jausmas, kuris visada lydi tave, o nuo jausmų nepabėgsi — mes užprogramuoti jausti. Tad stebėk baimę iš atstumo: kaip ji veikia, kaip ji verčia tave jaustis. Na, užsikalbėjau šiek tiek. Turi nerti dabar, Nikita, nebegalim švaistyti šių brangių sekundžių.

— O aš sugrįšiu? — tyliai paklausė Nikita.

— CHA! Aišku, kad sugrįši, nes negali niekur dingti. Matai, žmonėms nelemta ten būti amžiams. Mes, žmonės, gyvename ant paviršiaus, o gilyn galime nerti tik laikinai, bet gali daryti tai kiek nori kartų – tai yra tikras palaiminimas! Šis bangų pasaulis yra chaotiškas, žmonės per daug užsiėmę nenuskęsti. Jie taip užsiėmę, kad visai pamiršo, kad kiekvienas turi galimybę matyti, patirti daugiau, nerti į vandenyno gilumą, tyrinėti ją. Gal jei visi pasiduotų bangom ir paskęstu, tai tada visi ir nustotų kentėti, nustotų skaudėti. Baisus ir šis bangų pasaulis, vaike. Jis naikina, skandina ir žudo, bet po audringos nakties yra didžiausias grožis — rojus žemėje. Kad tave žaltys! Vėl per tave užsikalbėjau! Tu man vėl švaistai sekundes, greičiau, nerk!

— Gerai, gerai.

— Seneli…..

— Taip, Nikita.

— O jeigu aš kažką rasiu ten, ar man pasiimti tai su savimi?

— Taip, būtinai! Tai yra visos šios kelionės tikslas. Na, gal ne taip pasakiau, nėra jokio tikslo! Turi nerti be tikslo, o su atvira širdimi, su atviromis rankomis. Eik kartu su baime, drąsiai, priimdamas viską, ką ta nežinomybė pasiūlys. Nežinai, ką rasi: gal tas pačias žemės pievas, paukščius, medžius ir net žmones! Bet jei ką atrasi, pamatysi, patirsi, pajusi ar išgirsi – viską pasiimk su savimi, nes tai yra svarbu, svarbiau, nei šis bangų pasaulis.

— Gerai, baigiam kalbėti dabar! Šok, vaike.

— Gerai, susimatysim, seneli. Grįšiu aš kažką pasiėmęs su savimi.

— Šaunuolis tu, aš didžiuojuosi tavimi, geros kelionės, Nikita.

Jaučiu, kaip šaltis skverbiasi pro mano odą, kaip aš krentu vis gilyn… šviesa nyksta… jau išnyko. Nykstu ir aš, ir mano kūnas, kurio jau beveik nebejaučiu, o šaltis vis dar pasiliko. Dabar jau tik vibracijos, kurios sutinka mano kūno paviršių ir skverbiasi pro šios odos skydą, lėtai naikindama jį. Aš esu lupama ir mano asmenybės sluoksniai krenta, kol aš visiškai išnykstu. Nebėra ribų dabar, nebėra, kas sulaikytų šią sielą, aš esu apnuoginta iki branduolio. Aš – spindinti šviesa, vibruojanti šiluma. Jau ir nebešalta, o ir matau viską. Kaip gražu……

Ašaros krenta Nikitos skruostais.

Nenoriu grįžti.

-Zylė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s