Fantasmagorija

Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia.

   Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo per balas bėgančią minią su skėčiais. Visi skubėjo. Jis ieškojo. Pažvelgusi į viršų atsidusau ir atsistojusi lėtai patraukiau prie fotografo. Palietusi jo petį priverčiau atsisukti. Jo viskio spalvos akyse buvo įžvelgiamas nusivylimas. Užsimerkusi šyptelėjau ir apglėbiau jį per kaklą. Kažkur tolumoje skambėjo Bacho kompozicija, bet ją užgožė lietaus simfonija. Šiandien atėjo.

    Jis neskubėdamas rūkė cigaretę vis gurkštelėdamas jau šaltos kavos ir želgdamas į miesto begalybę pro šešiolikto aukšto langą. Kol fotografas buvo paskendęs savo mintyse, maitinau jo mažą vėžliuką Džiazą. Padarėlis lėtai ištiesdavo savo kaklą ir paimdavo morkos gabaliuką iš mano rankų. Jis turėjo savo narvą, tačiau laisvai vaikščiodavo po kambarį. Mėgdavau stebėti jo kelią nuo svetainės į virtuvę. Jam tekdavo įveikti nedidelį pakilimą tarpdury. Bet Džiazas nepaprastas vėžliukas. Jam patinka kliūtys.

    Fotografas išmetė jau ketvirtą cigaretę ir atsisukęs į mane bespalvėm akim pareiškė:

– Šiandien mano vienintelė galimybė ištrūkti iš čia. Netrukdyk.

– Žinoma, – nusišypsojau. Krūtinėje liūdesio fantomai šoko valsą.

Atidaręs spintą vyras išsitraukė savo brangiausią švarką. Apsivilkęs baltus marškinius ir kaklaraištį iš spintelės paėmė auksinį laikrodį. Susitvarkęs plaukus lediniais žingsniais išėjo iš buto griebdamas raktus nuo mašinos. Tyloje ėjau iš paskos. Šiandien aš būsiu niekas.

    – Sveiki, pone Greisai. Jau pradėjau jaudintis, kur dingote, – tarė senas vyrukas paspausdamas ranką fotografui. Stovėjau šalia jausdama tik šaltį. Visi aplinkui šypsojosi, bet jų širdyse grojo demonai.

– Atlleiskite, kamščiai, – pareiškė fotografas apsidairydamas, o tada pasiteiravo. – Panelės Jahijos dar nėra?

– Ji ten, – pirštu parodė vyrukas į prie sienos su vyno taure stovinčią moterį. – Ji liko sužavėta jūsų darbais.

– Aš taip pat esu sužavėtas, – šyptelėjo fotografas patraukdamas prie moters raudona suknele. Jos šviesūs plaukai dengė pečius, žalios akys buvo tarsi manija. Grakščiais judesiais moteris padarė kelis gurkšnius lengvai šypsodamasi.

– Ką manote apie šiuos darbus? – prisiartinęs paklausė fotografas. Jis negalėjo atitraukti akių nuo jos baltos ir švelnios odos. Nustebusi Jahija atsisuko į atėjusį pašnekovą, bet maloniai palaikė pokalbį:

– Manau, modeliai parinkti tinkamai, spalvos suteikia nežemiškumo jausmą. Šie darbai gali pritraukti daug rėmėjų.

Minutėlę patylėjusi moteris prisiartino arčiau. Pakėlusi vyno taurę atsigėrė palikdama raudonų lūpdažių pėdsaką. Jos kvepalai apsvaigino fotografo mintis.

– Jeigu tik žinoti, su kuo palaikyti ryšį, – pratęsė. Ir pažvelgusi į mane paniekinamai šyptelėjo. – Tikiuosi, mums niekas netrukdys.

Fotografas pasitaisė kaklaraištį ir apglėbęs Jahiją už nugaros patraukė prie gėrimų.

– Šiandien mano diena.

    Gulėjau ant grindų išsidrėbdama kaip medūza. Baltos lubos dažnai keitė savo spalvą. Džiazas nejudėdamas gulėjo šalia. Paskutiniai fotografo darbai buvo tolimi nuo jo įprasto stiliaus, pirminės idėjos. Viskas keitėsi.

– Kopija niekada neprilygs originalui, – sušnibždėjau. Laikrodis per visą kambarį skelbė apie savo drovią egzistenciją. Fotografas pradingo visam vakarui. Atsisėdusi sukryžiavau kojas ir iš nedidelės lėkštutės paėmiau mažą morkos gabaliuką. Padaviau jį Džiazui, tačiau atsako nesulaukiau. Padarėlis net nepajudėjo. Prislinkusi arčiau pabandžiau jį pažadinti. Jo mažos akutės buvo užmerktos. Kojos tysojo be jokio judėjimo ženklo. Morkos gabaliukas nukrito ant grindų. Vėžliukas tylėjo. Šiandien buvo jo paskutinis rytas.

    – Kodėl jūs čia? – pasiteiravo psichologas tušinuku vis kažką brūkšteldamas savo užrašuose. Fotografas, pavargęs po vakarėlio, atsirėmė į sofą ir abejingai pratarė:

– Mano vėžliukas mirė.

Psichologas pakraipė galvą, o tada kreipėsi į mane:

– Kuo jis buvo svarbus jums?

Priešais esančiame lange mačiau savo atvaizdą: juodi paakiai, išblyškusi oda, susivėlę plaukai. Priešais sėdintis vyriškis laukė atsakymo, o aš tik drebančiu balsu sušnibždėjau:

– Jis buvo tikras.

Fotografas nusijuokė; lauke pradėjo lyti; kambariai liko tušti.

– Ko jūs šiuo metu siekiate? – pratęsė savo klausimyną psichologas.

– Noriu atsikratyti Jos, – pirštu baksteldamas į mane pareiškė. Susigūžiau. Buvo silpna. Lyg mano išnykimas artėtų. Vyriškis neskubėdamas pakeitė kojų poziciją ir pasitaisęs savo akinius kreipėsi į mane:

– Kodėl tu basa?

Paželgusi į savo pėdas prikandau lūpą. Basa? Iš tiesų, kodėl? Išgąsčiu pilnom akim pažvelgiau į psichologo vietą, bet jo ten nebuvo. Liko tik tušinukas; už kelių gatvių kartoninėje dėžėje slėpėsi išmestas kačiukas. Tai jo paskutinis atodūsis. Šiandien kažkas verkia.

    Žvelgiau į tuščią Džiazo narvelį. Dūmų kvapas pasklido po visą kambarį. Fotografas laukė Jahijos skambučio. Šiai moteriai nerūpėjo jo talentas ir valandos, sugaištos prie darbų. Televizorius rodė vaikiškus filmukus. Naivius, bet gražius. Šypsodamasi galvojau apie Džiazą. Jis buvo viskas, kas liko iš šio pasaulio. Suskambo telefonas. Fotografui akimirksniu pakėlus ragelį sunkiai atsidusau.

– Klausau, – tarė įsipildamas vyno.

– Atleiskite, jeigu trukdau. Tai Jahija. Skambinu dėl jūsų darbų, – pasigirdo saldus balsas kito ragelio pusėje. Pakilusi padariau kelis žingsnius į kambario vidurį.

– Nieko tokio. Nieko svarbaus nedarau. Jums visada pasiruošęs sugaišti laiko, – kalbėjo fotografas. Liūdnai žengiau dar kelis žingsnius balkono link. Vėjas smarkiai apglėbė mano skruostus.

– … čia dėl to, apie ką kalbėjome. Kaip ir minėjau, daugelis susidomėjo jūsų darbais. Jeigu tik galite… – nebegirdėjau, nebesiklausiau. Tai buvo pabaiga. Ranka paliečiau turėklus ir nugara atsisukusi į miesto pusę paskutinį kartą paželgiau į save.

– Sudie, – tariau sau.

Fotografas akimirkai sustingo. Lyg emocijų taurės sudužtų išpildamos viską ir išlaisvintų nuo atminties, esančios taip giliai, kad buvo išrauta su šaknimis.

– Greisai? – girdėjo moterišką balsą. Atsipeikėjęs vyriškis priėjo prie veidrodžio ir patenkintas pasitaisė savo švarką ištardamas:

– Taip, galime susitikti. Šiandien aš laisvas.

– Drambliukų sergėtoja

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s