Gyvybei

Sunku. Sunku. Sunku.
Išlieti tuos ežerus jausmų.
Atnešti ramų veidą,
Kaskart šypsotis,
Ar jau nieko neberodyt.

Kaip pasakyti, kad sunku?
Norėčiau imt ir dingt.
Pabėgt, išeit, pranykt.
O kur? Ar tai svarbu…

Taip tyliai viską pasibaigt.
Nei riksmo, nei gailios gaidos.
Tik tiek, kiek buvo kažkada,
Trumpų akimirkų šviesos.

Bet neisiu. Pasiliksiu.
Išnersiu ten, kur taip arti.
Vos žingsnis, du ir dar aš čia.
Ir nemačiau – viltis arti.
Štai ten už kampo, už akių blausos.

Vidaus gelmėj, kur lydi nuolatos.
Laikiau tvirtai savas mintis,
Nei jos mane nei aš jų nevaldžiau.
Paleist, priimt, išjaust, ištirt.
Taip sakė, aš bandžiau.

Skauda? Taip, žinau.
Ir jei sakysiu, kad kitaip nebus,
Atrodys, kad jau per sunku.
Bet tu palauki – tai praeis.
Kaip viskas žemėj šioj-
Praeis.

Tik neskubėk, nurimk.
Aš čia. Dar čia.
Girdžiu ir noriu tai suprast,
Bet man sunku. Sunku ir tau.
Iškęsim tai kartu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s