Neskraidantysis I

Unikalusis, puslapių nedegink,
Kurie eilėmis vėjo nešami.
Sieloje tu – tobulasis paukštis,
Tikrovėje nė kiek neskraidantysis.

Tu talentingas, didžiuokis,
Ir kam dėl kvailumo liūdėti?
Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,
Laikas kalbėti atvirai.

Ei, ugnį ryškią savo pagesink!
Nepyk, būk gi rimtas.
Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?
Neįprasta, nors ir nelengva.

„ Tu nežinai, nematai šito,
Kai kvėpuoji ir jauti vėją.
Kai girdi, dangus tave kviečia,
Bet jam atsakyti tu negali.

Aš Drakonas, klaidingai gimęs besparniu.
Ir skraidau aš tik sapnuose…“

Unikalusis, ir aš tavo pasauly.
Žmogus, bet kaip tu, toks pat.

Ir manęs rytais šaukiasi dangus,
Švelnus oras įkvepia sielą.
Klaidingai gimęs suluošintu.
Klaidingai Drakonams nereikalingas tu.

Aš gi dvikojų bandoje esu,
Vienatvėj svajoju apie sparnus…
Neištaisyti mums nieko šiuo metu,
Unikalusis, susitaikyt, ir išlik stiprus.

„ Štai, imk, aš rašiau apie Bepasaulį.
Tai rojus žmonėms ir Drakonams.
Kur nėra karų, jokio niokojimo ir dūmų, –
Mums su tavimi ten būtų ramu.

Ten galėtume skraidyti, kai tik panorėtum,
Jokiam vėjui nereikia sparnų…
Aš neverkiu, aš stiprus, aš gi Drakonas!”

Tu poetas. Pažeidžiamas ir kuklus.

-Drambliukų sergėtoja

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s