Dvi mirusios pelėdos (Išpažintis)

Vakaras. Po ąžuolu guliu.
Girdžiu, jis kažko klausia
Ir darosi man neramu.
Tyla man įtikinamiausia.
Kvėpuoja vėjas man į kaklą.
Bet man nešalta. Ir nesuprantu,
Kodėl jis pasirinko pienę aklą
Iš viso lauko tulpių žydinčių…
Ir maža vietos man. Taip ankšta
Plačiojoj žemėj protėvių šitoj!
Aš paguldysiu po medžiu tą naštą.
Tada ištirps ji Žemėj apskritoj.

Ir niekas nieko nebeklaus.
Tačiau kol kas, tiktai kol kas
Iškalsiu mintį liūdesio gilaus,
Paleisiu iš širdies aukas!
O tu manęs klausysiesi,
Bet negirdėsi.
O tu sode bastysiesi.
Bet negirdėsi.
Tik žaisim žvilgsniais sutemoj
Mes, nė žodžio neištarę.
Ir mažo miesto didumoj
Mes, būsim viens kito nė nematę.

Naktis. Jau ąžuolas užmigo,
Ir mano siela ilgiau nebetvers.
Žinau, kad mus bėda ištiko.
Laimės žodžių mums jau neišverst…
Kalti dėl šito ne rytai,
Tad tu nekaltink. Pasakysiu paprasčiausiai:
Kaltų žinau apsčiai.
Bet vienas nusidėjęs gal labiausiai.
Aš tą atskleisiu. Privalau.
Nes ji dėl šito sąmyšio kalta –
Nedovanotina mano narsa
Meluoti tau žodžiu šiurkščiu.
Tačiau yra šventa tiesa.
Aš ją žinau. Žinok ir tu,
Kad tai tik mano bėdos,
Jog esam be laimės
Lyg dvi mirusios pelėdos
Nejutusios meilės.

-I.G.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s