Kaip išsivalyti smegenis ir atgaivinti kūrybingumą?

Pradžioj reikia leisti sau panuobodžiauti. Rimtai. Leisti neatrašyti nei per vieną socialinę mediją. Iš viso gal išjungti viską, visas technologijas. Mano močiutė apsidžiaugtų, sakytų, mažiau radiacijos, sveikiau. Jei nepyksit, pacituosiu ne tik močiutės (neneigiu jos išminties), bet ir kokius mokslinius straipsnius. Mėgstu savo žodžius laikyti vien iš savęs jau svarius, bet tiesa ta, kad dažnai teiginius lupu iš piršto ir nereiktų jais pasitikėti. Va, ir ką tik apjuodinau savo reputaciją. Bet nieko tokio. Susitaikysiu. O dabar daugiau apie atsiribojimą nuo medijų ir informacijos pertekliaus.

Knygoje “Too Fast to Think: How to reclaim your creativity in hyper-connected work culture“ Chris Lewis pasakoja, kaip per 20 metų klausinėjo žmonių, kada gi jiems ateina pačios geriausios idėjos. Visus atsakymus jis suskirstė į kelias situacijas: prieš pat užmiegant, atsibudus; duše, tualete ar vonioj; vairuojant; bėgiojant; važiuojant autobuse, traukiny, ar skrendant lėktuvu; vedžiojant šunį; šokant… Kas vienija šias situacijas? Lewis padaro išvadą, kad išties kūrybiškos idėjos beveik visuomet ateina tada, kai mūsų smegenys nėra užimtos, kai yra erdvė naujoms mintims. Taigi, tuomet kai ‘nescroolinam’ kokio ekrano spinduliuojančio mėlyną šviesą, net tada, kai neskaitom knygų ar nežiūrim televizoriaus. O dažniausiai tuomet, kai esam vieni, gal tyloje, pažįstamose vietose, užsiimam fizine veikla ar esam neutralioje būsenoje. Autorius dar pabrėžia, kad dažnai tas idėjas nurašom vien dėl to, kad jos gimė tokioje vietoje, kaip tualetas. O mūsų juk niekas nemokė, kad geros idėjos gali gimti bet kur. Kodėl taip yra? Viena iš priežasčių slypi mūsų smegenų veikimo principe. Už kūrybingumą atsakingas dešinysis smegenų pusrutulis gali funkcionuoti geriau, kai kairysis pusrutulis yra užimtas kuria nors besikartojančia veikla ar kuomet ilsisi (prieš miegą, nuobodžiaujant).

Amerikietis, knygų autorius, filosofas ir neuro-mokslininkas Sam Harris viename iš pokalbio laidų teigė, kad šiuolaikinėje visuomenėje nuobodulys tapo beveik neįmanomas dėl išmaniųjų telefonų ir panašių technologijų. Iš tiesų, nuobodžiaujant dėmesys neturi konkretaus taško. Nuobodžiaujant mes labiau ieškome bet kokio šaltinio, kur galėtumėm sutelkti dėmesį. Kaip kovai su nuoboduliu jis pataria pradėti medituoti. Štai, kad ir sąmoningai sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Nors man labiau patinka idėja susidraugauti, o ne kovoti su nuoboduliu, svarbiausia pastebėti, kaip patys jaučiamės. Atpažinti, ar nesame priklausomi nuo pastovaus informacijos antplūdžio, ‘multitaskinimo‘, dėmesio blaškymo. Ne paslaptis, kad auginame kartą, kuriai sunku susikaupti ir išsėdėti vietoje. Kuriai nuolatos reikia smaginančių užsiėmimų. Tad ir Harris klausia: Ar sugebam be jokio užimtumo tiesiog būti, egzistuoti netrankant galvos į sieną. Štai, praleiskit bent valandą be muzikos, be telefono ir t.t. Tokia detoksikacija visai naudinga.

Kažkur dar buvau užmačius ir visai įdomų filmuką apie tokią detoksikaciją. Klausiat, kodėl taip sunku baigti bakalaurinį, o gal tiesiog atlikti kasdienius namų darbus? Arba, kada ateis tinkamas laikas pradėti siekti savo tikslų? Baigsis šis serialas, surasi dar kitą realybės šou arba pažiūrėsi tik dar kelis Youtube vaizdelius. Ir, atrodo, niekada nebus idealaus laiko. Niekaip neaplanko ta motyvacija pradėti. Visada bus veiklų, kurios atitrauks, užhipnotizuos taip, kad nė nepajuntant praeis diena. Kodėl? Paslaptingas dopaminas. Kaip ir su kitais narkotikais, mes tampam priklausomi nuo lengvai pasiekiamų malonumų. Atsiprašau tų, kas prieš eksperimentus su gyvūnais, bet noriu trumpai pasidalinti šiuo pavyzdžiu. Laboratorijoje mokslininkai tyrinėjo, kaip dopaminas veikia žiurkes. Šioms prie smegenų pritvirtino elektrodus, kurie stimuliuodavo dopamino receptorius paspaudus mygtuką. Vargšės žiurkės spaudinėdavo tą mygtuką, kol iškrisdavo nuo per didelės stimuliacijos ir pervargimo. Vėliau mokslininkai visiškai užblokavo dopamino receptorius, to pasekoje žiurkės nebeturėjo jokios motyvacijos gerti, valgyti ar daugintis, jos valgydavo tik tuomet, kai jas maitindavo iš rankos. Nenoriu visai prilyginti žmonių. Tačiau visai pažįstama, tiesa? Štai, nesenai draugė pasakojo, kaip pražiūrėjo be sustojimo serialą per dvi dienas. Kodėl taip sunku sustoti? Tiesiog malonios veiklos išskiria daug daugiau dopamino nei kiti dalykai, kaip sunkesnės užduotys, iššūkiai ir t.t. Tampame nebejautrūs mažiems dopamino kiekiams. Tačiau smegenys ir receptoriai yra gan lankstūs. Kaip ir su kiekviena priklausomybe galima kovoti. Reikia mažinti laiką, praleistą prie tų veiklų, kurios traukia. Tiesiogine to žodžio prasme, detoksikacija nuo pramogų, o kiti tai dar pavadintų dopamino pasninku. Dar kartą priminsiu nuobodulį. Pabandžius panuobodžiauti ilgesnį laiką, net neįdomiausi vadovėliai pradės teikti džiaugsmo. Dopamino receptoriai nebereikalaus tokio didelio kiekio stimuliacijos, kad pradėtų šaudyti.

Nuobodulio tyrinėtoja psichologė Sandi Mann sako, kad kai mes mintimis klajojam (skaičiuojam varnas pro langą), mūsų smegenys įsileidžia daugiau pasąmonės, atsiranda kitokios jungtys. Viename eksperimente ji tyrė, kaip nuobodžios užduotys, tokios, kaip skaitymas ar rašymas neįdomaus teksto, paveikia problemų sprendimus vėliau. Psichologė tvirtina, kad nuobodulį darbe, edukacinėse situacijose ar laisvalaikiu turėtumėm vertinti teigiamai, nes jis gali atvesti prie kūrybiškesnių problemų sprendimo būdų. Ji net dedikavo visą knygą šiai temai :“ The Science of Boredom: Why Boredom is Good.“ Kasant giliau, kituose moksliniuose straipsniuose galima rasti tokių nuobodžiavimo pasekmių, kaip padidėjęs smalsumas, prasmingumo, iššūkių ieškojimas, autobiografinis planavimas, refleksija ir t.t. Žinoma, nuobodulys gali atnešti ir neigiamų emocijų ar pasekmių, tačiau pažinus kitokią šio reiškinio pusę, nebėra taip baisu ir vėl susidurti akis į akį su varnų skaičiavimu.

O jei galvojate, jog jums reikia daug stimuliacijos, kad motyvuotai pradėtumėt kažką naujo, kaip kokių kelionių, naujų įspūdžių, įdomių pokalbių ar dar ko, tai noriu pasidalinti dar vienu pavyzdžiu. Šį kartą tokiu labiau dokumentiniu pavyzdžiu. Filme „The Wolfpack“ pasakojama, kaip šeši broliai ir viena sesuo buvo, galima sakyti, užauginti viename bute. Jie peržengdavo durų slenkstį į Manheteno miesto teritoriją vos vieną ar du kartus per metus pasitikrinti sveikatą. Taip 14 metų juos augino ir mokino namuose. Žinoma, vaikai nenorėjo būti uždaryti, svajodavo apie tai, koks jausmas išeiti į kavinę, sutikti daugiau žmonių. Tai įsivaizduokit, mes einam iš proto po mėnesio karantine, o šie vaikai gyveno viduryje didžiulio miesto – New Yorko, ir neturėjo nė žalio supratimo, koks yra realus socialinis gyvenimas už savo buto durų. Tačiau kas mane nustebino labiausiai, šie berniukai užaugo neįtikėtinai kūrybingi! Turėdami kelis filmų DVD jie išmoko scenarijus atmintinai, patys vaidino, gaminosi kostiumus, ir filmavo. Viso jų gyvenimo siužeto gal nepasakosiu, siūlau patiems pažiūrėti, geras filmas, įdomi dokumentika, gali būti kiek sunkoka žiūrėti emociškai. Bet mane įkvėpė jų istorija.

Keista išeitis. Viskas atsibosta ir dar turi versti save nuobodžiauti. Kodėl neįsijungus tiesiog kokio naujo serialo Netflixe ir nepraleidus dar vienos dienos tokioj apatijoj? Tik norėjau atkleisti kitokią nuobodulio pusę. Dažnai nuo jo bėgame neįsivaizduodami, kad darome sau meškos paslaugą ir vėl užstrigti beprasmėj dienoj. O vietoj to reiktų nebijoti nuobodžių dienų. Ypač dabartiniu karantino laikotarpiu, atrodytų, nėra kas veikti, norisi kažkur išeiti, o viskas uždaryta… Tai siūlau išdrįsti leisti sau nieko neveikti arba tiesiog būti. Taip gal kils ir gerų idėjų, kaip paįvairinti kasdienybę. Manau pradėsim matyti, kokie stebėtinai kūrybiški esam, kai užsidarom tarp keturių sienų.


Užbaigti norėčiau šiek tiek pozityvesne gaida, pasiremiant knygos „Bored and Brilliant“ autorės Manoush Zomorodi citata: „ Nieko nedarydami jūs iš tikrųjų esate produktyviausi ir kūrybingiausi. Nuobodulys gali atrasti talentą.“

– Juditonomija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s