Parkas prie namų

Patinka man stebėti gyvybę, kartais pagalvoju – ką aš ne taip darau? Tada pradedu stebėti, žiūrėti į paukščius, ežerą, medžius t.t. – gal jie man pasakys? Gal atsakymai ne visada būna viduje, ne visada juos ten rasi. Atrodo, kartais ten tuščia, nors ir kiek bekeliaučiau į save, nieko nematau, o atsakymo noriu. Negaliu taip palikti, dar nesusidraugavau su nežinomybe. O ji visada žiūri į mane, net juokiasi, kaip aš beviltiškai noriu atsakymo, ieškau išėjimo. Beprasmiškas ieškojimas, ką galiu pasakyti, nieko ten nerasi. Tunelis be galo.

O kartais pamirštu, kad nieko nereikia daryti, o aš taip stengiuosi, kažkur nueiti, kažką pasiekti. Na, ir vėl tu iš manęs juokiesi, lyg žiūrėtum tragišką komediją – spektaklį, kuriame aš esu tiek vaidintojas tiek žiūrovas.

Tą dieną stebėjau antis ir galvojau – kaip joms lengva, jos tik plaukioja, jo? Jų visa egzistencija – tik plaukioti. Stebėjau, bet kažkaip  nepabodo, nors jos tik plaukiojo taip ramiai, o gal tiesiog tas ramus jų plaukiojimas sustabdė laiką ir likau jame įkalinta. Skamba nemaloniai, bet tai atneša man ramybę. Stebėjau ir mačiau, kaip dvi antys supyko ant vieno, nežinau, ką tas vargšas padarė, bet galvojau, kažkaip nesąžininga: vienas prieš du. Pradėjo jį vytis, ačiū Dievui, tas vargšelis pabėgo, pakratė sparnus ir nuplaukė sau į kitą ežero galą. Kitas atvejis buvo, kad vienas antinas nepaliko ramybėje panelę antį, kol galų galiausiai ji ėmė ir išlipo iš to ežero. Už tokį elgesį tas gavo per galvą nuo kito antino, nežinau, gal tai buvo jo mergina? Bet jam nepatiko jo elgesys.

Na, vienu žodžiu, nuklydau žiūrėdama į tas antis, lyg žiūrėčiau kokį spektaklį. Bet kai vyksta spektaklis, vaidintojai žino, kad juos stebi? Nu tikrai tos antys nežinojo, kad visą tą laiką stebėjau juos. O kartais, kai stebiu žmones, galvoju: “Cha! Tu nė nenumanai, kad aš dabar tave stebiu.“ Nežinau, kodėl, bet man visada juokinga atrodo. Vieną kartą mačiau, kaip du žmonės bandė įnešti sofą į laiptinę ir pradėjau juoktis, nežinau, arba dėl to, kaip jie vargo įnešti tą sofą į laiptinę, ar kad tiesiog jie nenumanė, kad aš juos stebiu, o gal tiesiog abu atvejai.

O dabar grįžtant prie ančių. Pagalvojau – tai va, toks tas ančių gyvenimas, ne tik plaukioti. Tad plaukioti yra jų būtis, gyvenimas, o tame gyvenime būna visko: pykčio, pavydo, nerimo, you name it. O tada pagalvojau apie save – visgi ne taip aš ir skiriuosi nuo jūsų, gyvenu, bet būna visko tame gyvenime. Būtis atneša daug ko su savimi – tiek kartumo, tiek saldumo. Šių dalykų neišvengsi ir būtis nebūtų būtis be to. Its like that cherry on the cake. Bet ta vyšnia, kartais yra karti, o kartais saldi.

Antys mane šio to išmokė, tai gal ir išmokytų, kaip gyventi? Nes kartais nežinau. Nemėgstu tų momentų, nenoriu jų patirti, bet žinau, kad jie neišvengiami.

Išmokyk mane šio gyvenimo meno, parodyk, kokiomis spalvomis nutapyti dangų. Jo, kai žiūriu į dangų, mąstau, kaip norėčiau jį nudažyti. Bet kaip nudažyčiau? Kokias spalvas parinkčiau? Vis gi mums duota kūrėjo dovana, visi mes kūrėjai. Mes turime galimybę kurti šį spektaklį, manau, nėra atsakymo į klausimą: “O kaip jį kurti?“ Kartais tiesiog nežinai ir beviltiškai ieškai atsakymo, ir pyksti, kad nerandi, o kai pasiduodi ieškoti – antys tau pasako. Vis dėlto kūryba negimsta iš prievartos, o  ateina spontaniškai. O ar tai gali būti atsakymas? Visada aš tai žinojau, tik pamiršau.

-Zylė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s