Akmenukas bate

Vasara vis primena neišeisianti taip greitai ir užkuria savo kaitrą keliom dienom. Viena siela slenka žemės paviršium ir taip mąsto: “Karšta, delnai lipnūs ir galva sukasi. Noriu įsilysti į šaldytuvą ir ten pratūnoti likusią dienos dalį. Kartais svajoju būti tokia mažutė, kad galėčiau plaukioti šaltam pieno indelyje. O eiti kur į ežerą nė kiek nesinori. Ten ir žmonių marios ir vaikai klykia, šunys loja, kažkam krenta plafkės o dar svylantys ir rudi kūnai tik primena, kad šią vasarą mano pilvas nematė saulės. Ir nors visas tas aplinkybes ignoruočiau – vanduo lyg arbata šiltas ir nė neatgaivintų. Ar gali būti, kad … Skaityti toliau: Akmenukas bate

Būti menininku

Ką tai galėtų reikšti? Ar tai nuostabu, ar katastrofiška, o gal neįtikinama?             Juk mes visi galime būti menininkais, kodėl tik keletas pasinaudoja šia galimybe? Nejau žmogus nežino, jog galįs būti kūrėju ir kurti, plėtoti meną ir būti kuo nors daugiau, tik šį kartą – menininku.            Aš esu Dirižablis. Šį kartą pasidalinsiu perspektyva iš savo pusės. Tad manau, kad svarbiausia kūrėjo sielai yra būti laisva siela – mokėti atsiskirti. Gaila, niekas mokykloje nekalba apie atsiskyrimą. Tai labiau nepriimtina sąvoka – juk klasėje mokinys turėtų socialiai galvoti, dalyvauti grupiniuose projektuose ir jaustis esąs svarbi dalis klasės struktūroje. O kaip gi tas … Skaityti toliau: Būti menininku

Aš?

Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones… Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus. Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę. Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik vienatvė padeda neišprotėti. O jis laukia padėkos. Žvelgia pilkomis akimis iš bedugnės tempdamas gilyn. Skęstu… Ne… Čia nėra manęs. Jis nėra aš. Tačiau kaip šie sapnai, kuriuos stebiu tarsi kito žmogaus akimis? Noriu, kad jis išnyktų. – Iš ko sprendi, kad aš esu? Atvaizdas šypsosi, paniekinamai juokiasi. Galva sukasi ir mintys slysta. Čia ne aš. … Skaityti toliau: Aš?

Paklydęs tarnas

Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą psichiatrinę ligoninę. Tik senas kiemsargis prižiūrėdavo šią paliktą vietą. Bet jis nevijo lauk valkatų, leisdamas jiems kurenti laužą ir praleisti naktį, o dieną viskas tapdavo vėl tuščia. Dar prieš šimtus metų ši vieta buvo šventa. Žmonės nuo ryto iki vakaro rinkdavosi aikštėje pasidalinti naujienomis, praleisti laiką gėlėmis nusodintame parke arba pasėdėti ant suoliuko su laikraščiu. … Skaityti toliau: Paklydęs tarnas

Paskęsk Kartais

— Šok į šią gilumą, į ši platų vandenyną. Sužinok, kas ten yra, ir išspręsk šią mįslę. Turi nustoti gyventi tik paviršiuje, nes gilumoje slepiasi tiek daug paslapčių ir atradimų, bet žinok, tos vandenyno gelmės yra baisios, — saulės šviesa jau ten nebepasiekia, tad ten yra tamsu, taip tamsu, kad matai tik juodą tamsą. Tiesą sakant, tamsa ne tai, kas labiausiai gąsdina ten, o nežinomybė, — kas yra toje tamsoje, kartu su tavimi. Nežinomybė, kas įvyks, atsitiks, paliesi, pamatysi, išgirsi, o nežinomybė yra baisi, nesaugi, nepatikima. Bijome paimti jos ranką, nes nežinome, kur ji nuves, bet su ja turėsi susidraugauti, … Skaityti toliau: Paskęsk Kartais

Menas kaip simbolis

Apskritai žodis simbolis yra techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę. Pirmiausia, meno kaip simbolio sampratai paaiškinti yra pateikiamas Platono dialogo „Puota“ pavyzdys. Sakoma, jog kadaise žmonės buvo apvalios būtybės, netinkamu elgesiu užsitraukusios dievų rūstybę ir buvusios perpjautos perpus, todėl nuo to laiko kiekvienas ieško savo antrosios puselės. Tad kiekvienas žmogus yra tarsi nuolauža, o meilė – tarsi viltis, kad toji nuolauža gali tapti visybe. Iš čia akivaizdu, kad meno grožio, meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio. Tad menas čia yra simbolis to, kad kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su … Skaityti toliau: Menas kaip simbolis

Fantasmagorija

Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia.    Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo per balas bėgančią minią su skėčiais. Visi skubėjo. Jis ieškojo. Pažvelgusi į viršų atsidusau ir atsistojusi lėtai patraukiau prie fotografo. Palietusi jo petį priverčiau atsisukti. Jo viskio spalvos akyse buvo įžvelgiamas nusivylimas. Užsimerkusi šyptelėjau ir apglėbiau jį per kaklą. Kažkur tolumoje skambėjo Bacho kompozicija, bet ją užgožė lietaus simfonija. Šiandien atėjo.     Jis neskubėdamas rūkė … Skaityti toliau: Fantasmagorija

Gyvybei

Sunku. Sunku. Sunku.Išlieti tuos ežerus jausmų.Atnešti ramų veidą,Kaskart šypsotis,Ar jau nieko neberodyt. Kaip pasakyti, kad sunku?Norėčiau imt ir dingt.Pabėgt, išeit, pranykt.O kur? Ar tai svarbu… Taip tyliai viską pasibaigt.Nei riksmo, nei gailios gaidos.Tik tiek, kiek buvo kažkada,Trumpų akimirkų šviesos. Bet neisiu. Pasiliksiu.Išnersiu ten, kur taip arti.Vos žingsnis, du ir dar aš čia.Ir nemačiau – viltis arti.Štai ten už kampo, už akių blausos. Vidaus gelmėj, kur lydi nuolatos.Laikiau tvirtai savas mintis,Nei jos mane nei aš jų nevaldžiau.Paleist, priimt, išjaust, ištirt.Taip sakė, aš bandžiau. Skauda? Taip, žinau.Ir jei sakysiu, kad kitaip nebus,Atrodys, kad jau per sunku.Bet tu palauki – tai praeis.Kaip viskas … Skaityti toliau: Gyvybei